Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Katalikų
    bendruomenėse
Mums rašo
Darbai
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Šventovė vis dar nebaigta,
nors stato ją visa tauta

Arch. Apolonija NISTELIENĖ

Atstatoma Paminklinė Prisikėlimo bažnyčia Gedimino Žilinsko (ELTA) nuotrauka

Tautos nepriklausomybės simbolis – Paminklinė Prisikėlimo bažnyčia – pradėta projektuoti prieš septyniasdešimt penkerius metus, o statyti – 1934 metais. Buvo iškeltos sienos, bokštas, uždengtas stogas. Bet statyba – sustabdyta liūdnąjį 1940 metų birželį.

Ištisą dešimtmetį būsimoji bažnyčia išbuvo sandėliu ir net keturiasdešimt metų – fabriku. Vėl atgavus nepriklausomybę, norint bažnyčios statybą tęsti ir baigti, pirmiausia reikėjo ją, surištą ir nuskriaustą, išlaisvinti iš pančių. Tas laisvinimas buvo brangus ir nelengvas – atsakingas statybininkams. Atstatymo komitetai ir jų pirmininkai klebonai buvo keičiami. Lėšos plaukė netolygiai. Bet ir anos Nepriklausomybės metais vyriausybė bažnyčios statybos nerėmė – tikintieji patys išgalėjo ją statyti. Šiandien jos baigti jie nebepajėgia. Ir jau keliolika metų ji tarsi priekaištas, nors jau išnirusi iš pastolių ir naktimis žėrinti. Bet šiandien nebėra nė vienos tokios statybvietės – tokio laužyno ir netvarkos aplinkui. Jau kelerius metus retkarčiais joje vyksta šventinės pamaldos ir koncertai, o aplinka tarsi tyčiojasi iš čia ateinančiųjų. Būsimą skverą ir prieigas prie bažnyčios prieš kelerius metus miesto Savivaldybės užsakymu suprojektavo architektas Eugenijus Miliūnas. Jis savo lėšomis pagamino didžiulį to projekto maketą, o jam net ekspozicijai nerasta vietos.

Šito pastato restauravimas yra be analogų. Nebaigto objekto vidus buvo grubiai sudarkytas. Vidaus erdvės atstatymas buvo gal net brangesnis ir sunkesnis už naują statybą. Bažnyčią bandoma įrenginėti tik pagal išlikusius eskizus (net ne detalų projektą). Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios autoriumi 1929 metais pasirinktas 35-erių metų Latvijos pilietis evangelikas architektas Karolis Reisonas (g. 1894 m. Rygoje – miręs 1981 m. Adelaidėje). Būdamas moderniosios architektūros šalininkas, K.Reisonas šiame savo kūrinyje įkūnijo tuomet vyravusį racionalizmą – išraiškingą ekonomišką paprastumą – aiškų vertikalių ritmą bazilikiniam tūriui. Tai būdinga to meto kūrybai – lakoniškomis priemonėmis išreikšti idėją, nepiktnaudžiaujant detalėmis. Tai protestantų bažnyčioms artima stilistika. Norėtųsi, kad fasadų modernus racionalizmas katalikų bažnyčios interjere būtų sušildytas. Bažnyčia nelaiko savu nė vieno stiliaus. Ji priima kiekvieno šimtmečio formas pagal tautos būdą, išlaikydama tradicijų tęstinumą – sena ir nauja turi būti papildiniai, ne priešybės. Nes dauguma tikinčiųjų išgyvena senųjų bažnyčių nostalgiją.

Bažnyčios interjeras yra sudėtinis. Jo spektras – didingumas, aiškumas (altorius), grožis (menai), patogumas (garsas, šviesa, suolai) ir t.t. Svarbus vidaus elementas – grindų danga. Idealus variantas – medinės trinkelės, sugeriančios drėgmę ir garsą, ilgaamžės. Dirbtinio granito plytelės malonios, kai grindys šildomos. Kitoks bažnyčios šildymas neracionalus.

Kitas svarbus elementas – apšvietimas. Jį turėtų projektuoti architektas dizaineris ir inžinierius elektrikas. Svarbu ne tik šviestuvų forma, išdėstymas, bet ir naudojamos energijos ekonomiškumas.

Labai svarbi bažnyčiai akustika – kad girdėtųsi ir žodis, ir giesmė. Skaičiavimais ar intuicija nustatyti aidėjimo stiprumą, jo trukmę. Čia turėtų savo žodį tarti inžinierius akustikas. Juk šioje bažnyčioje numatomi muzikiniai renginiai. Gal būtų reikalingas akustinis tinkas ar kitos medžiagos?

Laikas spręsti, ar koncertuojantiems choristams ir instrumentalistams pakylos bus nuolatinės, ar kiekvienam koncertui bus laikinai montuojamos. Numatyti koncertų ir altoriaus pakylų vietą ir santykį, taip pat vietą bažnytiniam chorui ir įvairiems choreliams, nes prie vargonų jiems vietos nėra.

Kiekvienoje bažnyčioje randame šv. Geografiją - Kristaus Kančios stotis - paveikslus. Gal šitoje modernioje bažnyčioje užtektų ir modernių Kančios stočių – tik kryželio su romėnišku stoties skaičiumi? Tai leidžia ir net skatina liturgija (kad nepiktintų tikinčiųjų kaip Įgulos bažnyčios „stacijos“).

Galerijos suprojektuotos ir atstatytos kaip dekoracija. Šitos galerijos žmonėms užeiti netinka – teturi po vieną išėjimą (Šiaulių Katedros panaši galerija turi keturis išėjimus), o galerijos tvorelė pagal normas per žema.

Presbiterija buvo numatyta per ankšta. Pagal šių dienų liturgiją esamoje erdvėje ji tarsi niša. Ir joje numatyta freska neapvaldytų didžiulės bažnyčios erdvės. (Įspūdingoji L.Truikio freska Šančių bažnyčioje tik architekto dėka.) Šiandien nebėra nei didžiojo, nei šoninių altorių, yra vienas altorius – centrinis, pagrindinis bažnyčios taškas. Jam apgaubti pastatytas šis bazilikinis kevalas – skliautas. Ant altoriaus Eucharistijoje įsikūnija Kristus – Jis čia kūdikis ir vyras, gyvas ir nukryžiuotas, pažemintas ir prisikėlęs. Todėl stalas, ant kurio kviečiamas brangiausias Svečias, turi būti iš taurių medžiagų, ne jų imitacija. Čia svečiuojasi pati Tiesa, todėl net medžiagomis meluoti nevalia. Altorius neturi būti panašus į virtuvinę spintelę. Prie jo turi tilpti dvylika koncelebrantų – kiek valgė Paskutinę vakarienę. Kuo daugiau laiptelių altoriaus link, tuo daugiau mūsų pastangų kopti vis aukštyn jie simbolizuoja. Altoriaus pakylą reikia patraukti į navos priekį, priartinti prie dalyvaujančių pamaldose tikinčiųjų – pamaldų liturgija vyksta žmonių apsuptyje. Apeigos vyksta ne vien kunigams, bet visiems atėjusiems. Ši bažnyčia palyginti siaura ir ilga, todėl reikia galvoti ir apie tuos, kurie melsis bažnyčios gilumoje. Pakylos vietą turi kartu spręsti architektas-interjero autorius, koncertų organizatorius ir kunigas-liturgistas.

Bažnyčios titulą – Kristaus Prisikėlimą vaizduojantį meno akcentą, kuris apvaldytų jau egzistuojančią erdvę, reikėtų numatyti skulptūrinį: luitinio stiklo vitražą, apšviestą elektra, vitražo nuspalvinta šviesa. Vitražo apšvietimo ir vėdinimo įrangai presbiterijoje - nišoje vietos užtenka. Ir ateityje numatomi langų vitražai atlieps pagrindinį bažnyčios meninį akcentą – šviesos spinduliai apsivilks spalvotu rūbeliu.

Projektuoti kuo daugiau sėdimų vietų: patogius medinius suolus neaukštomis atkaltėmis ir pamaldų lankytojams, ir koncertų klausytojams. Jokiu būdu ne klauptai! Nedera nukabinėti bažnyčios sienų atsitiktiniais skelbimėliais – ties įėjimais reikia numatyti stacionarias skelbimų lentas.

Švč. Sakramento koplyčia turi būti puošni, užveriama kalto vario ar pasidabruotomis ažūrinėmis durimis, kad atėjusieji galėtų pro pinučius pamatyti tabernakulį, prie kurio ryškiai žibėtų Amžinoji lempelė.

Ant bažnyčios stogo koplyčia netalpi, lyg dekoracija. Nereikėjo užmūryti plačių jos angų – atvertos pamaldų metu, būtų jungusios erdvę ant stogo ir maldininkų minią. Dabar, vykstant pamaldoms, joje gali melstis nedaug tikinčiųjų. Nors stogas – aikštė pagal skaičiavimus turi išlaikyti porą tūkstančių žmonių, bet, kol veiks tik vienas liftas, kylančių ant stogo žmonių srautą reikės griežtai riboti. Reikėtų ir aukštos apsauginės tvorelės-tinklo, kad ateityje neįvyktų tragiškų nutikimų. Skulptūrų ant stogo galerija problematiška. Ar bus vieno autoriaus, ar skirtingų skulptorių, kas diktuos skulptūrų tematiką? Nuo žemės šią galeriją bus įmanoma apžvelgti tik su žiūronais.

Svarbu ne tik bažnyčios interjeras, bet ir eksterjeras: sutvarkyti penkiaaukštį buvusio fabriko fasadą, kad jis kuo mažiau disonuotų su Paminklu.

Taip ilgai laukus šventovės užbaigimo, norisi, kad Savivaldybės geros valios mostu – keturių milijonų litų dotacija – būtų pasinaudota racionaliai: nekeisti patikimos statybinės organizacijos, kuri atliko patį sunkiausią ir atsakingiausią darbą, neforsuoti interjero darbų, nes skubant galima padaryti neatitaisomų klaidų. Nemanau, kad tinka skiriamus milijonus palikti disponuoti ne statybininkui, ne vadybininkui, ne menininkui, o vien dvasinius mokslus ėjusiam kunigui.

Ne tik kauniečiai, bet ir visa Lietuva laukia Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios – didingų Dievo namų – prisikėlimo. Kad ir jos viduje išgirstume Viešpaties Jėzaus žodžius: „Ramybė jums!“

© 2004 "XXI amžius"