Atnaujintas 2004 m. kovo 19 d.
Nr.22
(1225)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Ar esame laisvės vaikai?

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS

Šiandien susirinkome paminėti keturioliktąsias mūsų Valstybės išsilaisvinimo iš okupacijos metines. Atėjome į šventovę, idant išgirstume Viešpaties Žodį. Ar esame pasirengę jį priimti į savo širdį?

Šios dienos Dievo Žodis – aštrus, anot šventojo Pauliaus, kaip „dviašmenis kalavijas“. Tačiau aštrus yra ir žodis „laisvė“. Šio žodžio įprasminimas pareikalauja kančios bei aukos. Gyvenimas laisvėje ir laisve pareikalauja narsiai rinktis tarp gėrio ir blogio. Todėl labai pravartu leisti Dievo Žodžiui perskrosti mūsų sąžinę, kad pažintume savąjį apsisprendimą ir suprastume – nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, ar gyvensime laisvoje valstybėje, ar būsime bevaliais vergais.


Nepražudykime Pilėnų dvasios

Vyskupas Jonas Kauneckas

Jūsų Ekscelencijos Prezidentai, Jūsų Ekscelencijos Ambasadoriai, didžiai gerbiami Parlamentarai ir Vyriausybės nariai, Svečiai, Ponios ir Ponai, visi, visi didvyrių žemės žmonės!

Taip, tai ne tušti himno žodžiai. Mūsų tautos, lietuvių tautos didvyriškumas atvedė mus ir į Vasario 16-ąją, ir į Kovo 11-ąją. Visada mūsų tauta buvo ypatinga, didvyrių tauta.

Štai Vyganto Marburgiečio kronika pasakoja: keturi tūkstančiai Pilėnų gynėjų, matydami, kad pralaimi, nutarė susideginti. Kryžiuočiai, pamatę degančius vyrus, pasibaisėję pabėgo: „Kas gali nugalėti šią tautą, jei ji greičiau eina į ugnį, negu į nelaisvę?“


Kovo 11-oji po keturiolikos metų

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Kovo 11–oji geriausiai suprantama tiems, kurie okupacijos metais kentėjo ir patyrė didžiausius praradimus. Jeigu kas šito nepatyrė, siūlyčiau pažiūrėti neseniai sukurtą filmą „Vienui vieni“. Kovo 11–oji yra brangi kiekvienam lietuviui, kurio širdyje rusena nors silpnutė meilė laisvai tėvų žemei.

Paskelbę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, mes ryžomės ilgai savo širdyse nešiotą, kalėjimuose bei tremtyse nenumarintą laisvės siekį paversti gyvenimu. Ačiū Dievui, kad dauguma anuometės Aukščiausios Tarybos deputatų nesuabejojo dėl būtinumo paskelbti nepriklausomos Lietuvos atkūrimą. Visi Lietuvos žmonės žvelgė į ateitį, kurioje švietė nepriklausomos ir laisvos Tėvynės gyvenimo viltis, nors buvo sunku net įsivaizduoti, jog Lietuvoje neliks svetimos valstybės tankų ir jos mėlyno dangaus neraižys sovietų lėktuvai.


Mūsų dienos kaip šventė

Taip dainavo kovo 10-osios vakarą Sporto rūmuose Vytautas Kernagis. Ir tai buvo tiesa. Tai rodė susirinkusios didžiulės minios pakili nuotaika.

2004 m. kovo 10-oji išliks Lietuvos istorijoje kaip diena, kada Seimas patvirtino NATO sutartį. Tai nepriklausomos valstybės keturioliktojo gimtadienio išvakarės. Tą dieną Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius spaudos konferencijoje Seime pristatė Demokratinės politikos instituto ir TS užsakytą visuomenės nuomonės tyrimą: kur mes atėjome ir kur einame. Kaip rodo ši apklausa, Tėvynės sąjungos rėmėjas ryškiai išsiskiria iš visumos savo patriotiškumu, šeimos vertybėmis ir žvilgsniu į ateitį. Būtent tokia dvasia kovo 10-osios vakarą pleveno Sporto rūmuose, kur žmones švęsti buvo pakvietusi Tėvynės sąjunga. Rengėjai norėjo žmonėms padovanoti šventę, ir ji įvyko. Į Vilnių žmonės suplaukė iš visos Lietuvos. Sporto rūmai seniai nematė tiek daug žmonių – jaunų ir ne tokių jaunų, užpildžiusių visą erdvę, ne tik sėdimas vietas, bet ir visus stovėti įmanomus tarpelius. Suėjo, suvažiavo ir tie, labiausiai tie, kuriems turtėjanti ir blizganti Lietuva šiandien tampa vis labiau neprieinama – tai pensininkai.


Ar geriau laisvė, ar nelaisvė?

Vytautas Landsbergis,

Lietuvos Respublikos Seimo narys, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tarybos pirmininkas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras

 

Sveikinu visus, visą Lietuvą, ir ačiū Seimui, kad galiu pasidalyti mintimis apie mūsų Kovo 11-ąją. Džiaugiuosi, kad dalyvauja tiek užsienio ambasadorių ir Lietuvos visuomenės atstovų.

Leiskite man iš pradžių pacituoti vieną dokumentą.

„Kadangi 1990 metų kovo 11 dienos deklaracija dėl Lietuvos Respublikos visiško suverenumo ir nepriklausomybės atkūrimo lėmė buvusios Sovietų Sąjungos suirimą;

Kadangi po to Lietuva sėkmingai kūrė demokratiją, užtikrino žmogaus ir mažumų teises ir įstatymo valdžią, plėtojo laisvos rinkos ekonomiką, įgyvendino pavyzdinius santykius su kaimyninėmis šalimis ir nuosekliai žengė integracijos į laisvų ir demokratinių tautų bendriją keliu, siekdama narystės Europos Sąjungoje ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje; (...)


Žmonės padarė viską – o valdžia?

Kazimieras MOTIEKA,

Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras

 

Prieš pradedant savo pasisakymą, leiskite visus jus pasveikinti su Nepriklausomybės atstatymo 14-osiomis metinėmis.

Esu laimingas, kad iš šios tribūnos galiu išreikšti padėką visoms partijoms, kurios Seime parodė lietuvišką vienybę sprendžiant savo tėvynės laisvės saugumo klausimą – padėkoti už jūsų priimtą įstatymą dėl Lietuvos priėmimo į NATO sutarties ratifikavimo. Už mūsų priėmimą į NATO aš dėkoju visoms NATO ir Vakarų demokratijos šalims. Šio įstatymo didžiulę reikšmę aš sieju ne tiktai su Lietuvos laisvės saugia ateitimi, bet ir su daugelio tūkstančių lietuvių atmintimi, kurie už laisvę kovojo ir žuvo Lietuvos miškuose ir Sibiro lageriuose.


Žengiant į penkioliktuosius…

Povilas Strapšys

Pavasaris. Artėja darganų ir šalčio pabaiga. Tirpstantis purvinas sniegas grioviais nuneša žiemos suodžius į upelius ir upes. Gamta pradeda laisvintis nuo ją kausčiusių patalų.

Šventėme jau kelioliktą kovo 11-ąją. Šios dienos didingumas po truputį grimzta į istoriją. Kartu ryškiau matome ir jos reikšmę. To meto sprendimai nūnai įgauna naują prasmę. Šiemet Kovo 11-ąją pasitikome ne tik ES ir NATO prieangyje, bet ir susipykę bei susiskaldę. Dvi Lietuvos, sako pesimistai ir ima vardyti socialinę nelygybę įrodančius faktus. Viena Lietuva, sako jų oponentai ir kalba apie vientisą tautą, sukiršintą žmonių širdžių ir protų drumstėjų. Šis ginčas jau peraugo mandagaus ginčo rėmus. Kaista veidai, garsėja šauksmai. Sunku patikėti, kad šiaurietiško temperamento tautiečiai, gindami savo numylėto politiko autoritetą, gali išdrįsti mosuoti ginklu (kaip tai jau atsitiko Utenoje). Tai kas gi teisus?

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija