|
Ar geriau laisvė, ar nelaisvė?
Vytautas Landsbergis,
Lietuvos Respublikos Seimo narys, Lietuvos Persitvarkymo
Sąjūdžio tarybos pirmininkas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios
Tarybos Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės
Akto signataras
Sveikinu visus, visą Lietuvą, ir ačiū Seimui,
kad galiu pasidalyti mintimis apie mūsų Kovo 11-ąją. Džiaugiuosi,
kad dalyvauja tiek užsienio ambasadorių ir Lietuvos visuomenės atstovų.
Leiskite man iš pradžių pacituoti vieną dokumentą.
Kadangi 1990 metų kovo 11 dienos deklaracija
dėl Lietuvos Respublikos visiško suverenumo ir nepriklausomybės
atkūrimo lėmė buvusios Sovietų Sąjungos suirimą;
Kadangi po to Lietuva sėkmingai kūrė demokratiją,
užtikrino žmogaus ir mažumų teises ir įstatymo valdžią, plėtojo
laisvos rinkos ekonomiką, įgyvendino pavyzdinius santykius su kaimyninėmis
šalimis ir nuosekliai žengė integracijos į laisvų ir demokratinių
tautų bendriją keliu, siekdama narystės Europos Sąjungoje ir Šiaurės
Atlanto sutarties organizacijoje; (...)
Senatas nusprendžia (Atstovų rūmams pritariant),
kad Kongresas šiuo (1) sveikina Lietuvą jos nepriklausomybės atkūrimo
dešimtųjų metinių proga ir už jos pirmaujantį vaidmenį išardant
buvusią Sovietų Sąjungą...
Tvirtina: Senato sekretorius, Atstovų rūmų sekretorius;
jie patvirtina, kad ši JAV Kongreso abejų rūmų sutampanti rezoliucija
priimta 2000 m. kovo 8 d.
Taigi praėjo ketveri metai. Šis mūsų valstybei
garbingas dokumentas, berods nepriklausomos Lietuvos spaudoje dar
nepaskelbtas, pasirodė anuomet tik nedidelėje knygelėje Vėl Lietuva!
Šiandien jis išdalytas Seimo nariams tartum senuoju savilaidos būdu.
Rezoliucijoje pabrėžtą tarptautinę, gal net pasaulinę Kovo 11-osios
reikšmę dabar galėsime geriau palyginti su kitu gal prieš porą savaičių
Maskvoje nuskambėjusiu vertinimu. Didelės kaimyninės valstybės aukščiausias
pareigūnas, dabartinis ir būsimas prezidentas aiškino, kad Sovietų
Sąjungos iširimas buvęs Rusijos nacionalinė tragedija. Taigi tariamoji
tragedija tai ir Lietuvos nepriklausomybė.
Taip atsiveria politinės filosofijos praraja arba
didžioji tūkstantmečių sandūros takoskyra. Matome, kas kaip vertina
kalėjimo griūtį ir tautų išsilaisvinimą. Rytuose labai neigiamai.
Vakaruose labai teigiamai. Tokie faktai, ir aš nieko neįtikinėju,
tik primenu. Viliamės, kad ne visa Rusija taip galvoja, ir tikime,
kaip ir prieš keturiolika metų, demokratine Rusijos ateitimi.
Kita Rytų-Vakarų takoskyra tai Lietuvos atkurtos
nepriklausomybės data. Mums ir normaliam pasauliui Lietuva yra ta
pati valstybė, kuri egzistavo ligi 1940 metų, prieš prasidedant
pusei šimtmečio kruvinų okupacijų. Ir atkurta ji, ir vėl nepriklausoma
būtent nuo 1990 m. kovo 11-osios. Tai pripažino ir Rusija, kuomet
norėjo būti europietiška ir demokratiška, taigi 1991-1992 metais.
Dabar jos politikai varinėja propagandą, esant progai, klaidindami
ir Vakarų politikus, neva tai Sovietų Sąjunga parodė malonę, pusantrų
metų vėliau 1991 metų rugsėjį - padovanodama Lietuvai nepriklausomybę;
taip atsiradusi nauja, seniau nebūta, Lietuvos valstybė. Koks tokių
mitų tikslas? Ogi paprastas: nebuvo nei šios valstybės okupacijos,
nei atkūrimo Kovo 11-ąją, todėl nėra nė Rusijos atsakomybės už šimtų
tūkstančių Lietuvos piliečių kančias bei mirtį, už milijonų žmonių
teisių paniekinimą, net už Sausio 13-osios žudynes, omonininkų terorizmą
ir Medininkus. Tik Lietuvos ir Rusijos Tarpvalstybinių santykių
pagrindų sutartyje lieka neištrinami žodžiai, kad Rusija, kaip Aukštoji
Susitariančioji šalis, pripažįsta kitą Aukštąją Susitariančiąją
šalį Lietuvą visateisiu tarptautinės teisės subjektu ir suverenia
valstybe pagal jos valstybinį statusą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos
pamatiniuose aktuose 1990 m. kovo 11 d. Iš to aišku, kad visi nauji
sovietų agresijos veiksmai, taip pat Sausio 13-ąją, demokratinės
Rusijos požiūriu buvo mūsų nepriklausomos valstybės užpuolimas.
Rusijos prezidentas 1992 metų pradžioje pasakė dėl nusikaltusiųjų
Lietuvos valstybei: mes juos visus jums išduosime. Tuo metu moralinės
takoskyros beveik nebuvo. Dabar ji milžiniška: teroristai Rusijoje
priglausti, aprūpinti, apdovanoti.
Yra dar takoskyra ir pačioje Lietuvoje: ar geriau
laisvė, ar nelaisvė? Kurie ilgisi nelaisvės, daug jų ar nedaug,
neturėtų imtis nelaisvės importo į Lietuvą ir skleisti tokių idėjų
piliečių sąmonėje. Kita vertus, matau, kad daugelis išsyk nepatenkintųjų
Kovo 11-ąja ilgainiui pakeitė požiūrį, dirba savo nepriklausomai
šaliai, ir tai yra svarbiausia atgimusios Lietuvos pergalė.
Vis dėlto ji nebaigta. Nepakako atmesti sovietiją
išoriškai, politiškai, gal net prisidėti prie blogio imperijos išnykimo,
jeigu tik neprisikels nauju pavidalu, - bet reikia dar įveikti
vidinę sovietiją, daugelio sielose ir protuose tebeglūdintį virusą.
Jis ten tūno ir tik laukia kokio silpnumo ar peršalimo.
Štai net šių dienų pareigūnas vis dar okupuotomis
smegenimis, nieko negirdėjęs apie Kovo 11-ąją atkurtą valstybės
nepriklausomybę, dėsto, kad anuomet ir po dešimties mėnesių, kruvinąją
ir didvyriškąją sausio 13-ąją, Lietuvos laisvės gynėjai vis dar
pažeidinėję sovietinius įstatymus. Už tokią pažiūrą nemokšos nepapeikė,
beveik pasveikino pats Prezidentas. Ką jau kalbėti apie šlykštų
išpuolį visai neseniai dviejuose Lietuvos bulvariniuose laikraščiuose,
pademonstravusiuose tokį nacizmą, kokio Europa gal nematė nuo Hitlerio
laikų. Išpuolio tikslas dėmė Lietuvai jos dvigubos šventės, Nepriklausomybės
metinių ir jungimosi į NATO, dieną. Turime pasakyti ir parodyti
pasauliui, kad tai ne Lietuva. Tai anti-Lietuva ir paslauga Lietuvos
priešams. Gaila, kad Lietuvos atgimimo kelyje tenka kalbėti ir apie
išsigimimo reiškinius.
Taip tame sunkiame, duobėtame atgimimo kelyje,
kuriuo tebeeiname, mūsų visuomenę ir valdžios įstaigas lydi senų
ligų recidyvai. Duok Dieve, kad šis užsitęsęs tarpsnis būtų trumpėlesnis
negu bibliniai 40 metų ir kad mūsų neprisivytų iš Raudonosios jūros
išlendanti faraono kariuomenė.
O paminklų Kovo 11-ajai yra du: Berlyne, Šarlotenburgo
parke, ir Lenkijoje, gražiame lietuviškame Punsko krašte. Tokią
dieną vertėtų juos aplankyti, padėti gėlių. Ateis laikas, kai ir
Lietuva bus kur kas lietuviškesnė - atvira, nesujaukta širdimi,
kai nebevaikščiosime aplink Kovo 11-ąją kiekvienas kitokiais akiniais.
Tam pirmiausia turime kurti Kovo 11-osios vertybinį paminklą savo
pačių ir mūsų vaikų širdyse.
Ačiū visiems, kurie su Lietuva.
© 2004 "XXI amžius"
|