Atnaujintas 2004 m. kovo 19 d.
Nr.22
(1225)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Žengiant į penkioliktuosius…

Povilas Strapšys

Pavasaris. Artėja darganų ir šalčio pabaiga. Tirpstantis purvinas sniegas grioviais nuneša žiemos suodžius į upelius ir upes. Gamta pradeda laisvintis nuo ją kausčiusių patalų.

Šventėme jau kelioliktą kovo 11-ąją. Šios dienos didingumas po truputį grimzta į istoriją. Kartu ryškiau matome ir jos reikšmę. To meto sprendimai nūnai įgauna naują prasmę. Šiemet Kovo 11-ąją pasitikome ne tik ES ir NATO prieangyje, bet ir susipykę bei susiskaldę. Dvi Lietuvos, sako pesimistai ir ima vardyti socialinę nelygybę įrodančius faktus. Viena Lietuva, sako jų oponentai ir kalba apie vientisą tautą, sukiršintą žmonių širdžių ir protų drumstėjų. Šis ginčas jau peraugo mandagaus ginčo rėmus. Kaista veidai, garsėja šauksmai. Sunku patikėti, kad šiaurietiško temperamento tautiečiai, gindami savo numylėto politiko autoritetą, gali išdrįsti mosuoti ginklu (kaip tai jau atsitiko Utenoje). Tai kas gi teisus?

Tauta sunkiai serga. Serga savo vidumi, savo dvasia. Išorėje tos negalios beveik nesimato. Mes slepiamės už paradinių renginių ar statinių, oficialių laimėjimų suvestinių ir popierinių gerovės kilimo kreivių. Fanfarų garsai ir fejerverkų liepsnos leidžia mūsų valdžiai mums tvirtinti, kad viskas yra gerai. Na, o jei ir pasitaiko kokių nesklandumų ar spragų, tai šitas lengvai bus įveikta artimiausioje ateityje. Toks atsikalbinėjimas primena sovietmečio anekdotą apie „vis dar pasitaikančius sunkumus”.

Bet realybė yra žiauresnė, negu ją įsivaizduoja sotūs sostinės ministerijų ir departamentų klerkai ir jų viršininkai, postringaujantys apie „Lietuvos pažangą” vienu ar kitu eurointegraciniu klausimu. Šalyje klestinti korupcija, vis didėjanti socialinė nelygybė ir ciniškai demonstruojamas naujalietuvių mažumos turtas bei likusių žmonių skurdas verčia susimąstyti. Tiesa, klasikinių liberalizmo vadovėlių persiskaitę ekonomikos šulai, įžūliai save vadinantys finansų ekspertais, tvirtina, kad visos bėdos yra laikinos, ir pakiša mums ūkio augimo prognozes. Pasirodo, augimas didžiausias ne tik Europos, bet viso pasaulio mastu! Pasirodo, mes vos ne dramblių tėvynė, naujųjų Vasiūkų suklestėjimo (kaip romane „12 kėdžių”) prototipas.

Čia belieka liūdnai palinguoti galva. Joks bankininkas ar politologas nesugeba paaiškinti vieno, esminio dalyko. Kas atsitiko mūsų, lietuvių, dvasiai? Kodėl ją užvaldė tokios žemiškos ir žemos aistros? Kur dingo Dievo ir tėvynės meilė, kur tas tylus heroizmas ir pasiaukojimas, prieš keliolika metų nustebinęs visus pasaulio galinguosius, ir mus palaikiusius, ir prieš mus kovojusius? O artimo meilė, tas esmingiausias gerumo šaltinis? Negi viską užgožė vienas – asmeninės naudos siekis?

Madinga keikti prieškario Lietuvos Respubliką. Jei tikėsime „autoritetingais” Lietuvos istorikais, ji buvo (ypač po 1926 m.) vos ne fašistinė valstybė, chrestomatinės tironijos ir autoritarizmo pavyzdys. Tiesa, ta diktatūra kažkaip sugebėjo išugdyti sąmoningų ir nuoširdžių patriotų kartą, jai net nesistengiant suklestėjo ūkis ir kultūra. Žinia, mūsų ultraliberalai tą linkę nutylėti. Bet palyginus pirmuosius anos respublikos keturiolika istorijos metų su paskutiniaisiais keturiolika metų, tikrovė liudija ne nūdienos naudai. Tąsyk per keliolika metų jau išaugo ekonomiškai susstiprėjusių ūkininkų karta, kuri leido į mokslus savo vaikus, o šiais laikais per tą patį laikotarpį daugiau sugriauta, negu sukurta. Tąsyk jau augo dvasiškai laisvi savos valstybės piliečiai, besididžiuojantys savo valstybe. Dabar turime tik išjuoktą ir apspjaudytą tautos istoriją, nostalgiškus padūsavimus apie sovietinę praeitį, vergiškus sovietmečio veikėjų minėjimus ar negarbingus bandymus perrašyti istoriją. Dabar turime dvasios konformistus ir prisitaikėlius, linkstančius prie vienadienių madingų teorijų. Sociologai, tyrinėjantys jaunąją kartą, o ypač studentiją, su nuostaba konstatuoja, kad šiandienos studentai yra didesni pataikūnai net už tuos, kurie mokėsi aukštosiose mokyklose prieš pat nepriklausomybę, t.y. perbrendusio socializmo metais. Tačiau ko gali išmokyti aukštosios mokyklos, pilnos dėstytojų, vakarykščių marksizmo-leninizmo ir dialektinio materializmo specialistų? Ką jos išugdys – europilietį ar savo šalies patriotą? Atspėti visai nesunku.

Apie lietuviškąją savigarbą neverta ir prisiminti, jos tarsi ir neliko. Visur aplinkui girdime kalbas apie integraciją į Europą, tačiau nesuvokiame, kokie į ją norime ateiti. Iš valdžios vyrų ir žinovų atsiprašinėjimų susidaro įspūdis, kad ten ateis ne Lietuvos valstybė, o kažkokia kompleksuota betautė „Lietuvos žmonių” minia, jaučianti kaltę už visas savo būtas ir nebūtas nuodėmes. Jau ir taip esame tauta, linkusi labiausiai atsiprašinėti. Ko mums čia dar atsiprašyti? Gal atsiprašyti buvusio okupanto už Kovo 11-ąją? Tąsyk mes mirtinai įžeidėme SSRS, o baisią nuoskaudą Rusija jaučia iki šiol. Juk iš po „deržavos” pamatų išėmėme pirmąją plytą, ir ji ėmė svirti. Galite juoktis, bet jei jau pasigirsta siūlymų atsiprašyti vokiečių už tai, kad atsiėmėme Klaipėdą 1923 metais, ar lenkų, kad Vilnius 1939 metais atiteko Lietuvai, tai dar visko bus galima išgirsti. Ir visai nesvarbu, kad tokiomis mintimis žarstosi koks buvęs komsorgas ar partinės kuopelės sekretorius. Skaudžiausia yra tai, kad lietuvių tautoje, kurios savivoka ir istorinė atmintis baigiama išplauti svetimomis ar nesusipratėlių klastotėmis, jau beveik nekyla protesto balsų. Istorikai kovoja su „mitais”, nepastebėdami, kad tokia kova baigia suniekinti savo praeitį, taip tapdami ne tiesos skleidėjais, o tik svetimųjų „tiesų” perpasakotojais. Kaip semti iš „praeities savo stiprybę”, pasak mūsų himno, jei ta praeitis yra visa apspjaudyta?

Drungna lietuvybė – tiesus kelias į nutautėjimą, teigė V.Alantas. Keisčiausia tai, kad tai suvokė lietuvių tremtiniai Amerikoje, iš paskutiniųjų kurstę lietuvybės ugnį svetimoje žemėje. O tėvynėje likę lietuviai to nesuvokė. Lietuvybė čia išliko stipri tik išoriškai. Pasibaigus dainuojančiai revoliucijai ir Lietuvai atgavus tikrą nepriklausomybę, šimtai tūkstančių mūsų draugų ir kaimynų metėsi ieškoti pasakų šalies, ten, kur teka pieno upės su meduolių krantais. Žmonės, dalyvavę paskutiniajame gyventojų surašyme, teigia, kad norint sužinoti tikrąsias Lietuvos netektis, net 200 tūkstantinę oficialių išvykėlių minią drąsiai reikėtų padauginti iš dviejų… Kraštas tuštėja. Matyt, rengiama erdvė įvairiakalbių migrantų iš rytų ir pietų miniai.

Visi šie pasigraudenimai ir padūsavimai liktų tuščiomis frazėmis, jei nepasakytume pagrindinės mus ištikusios ligos priežasties. Dvasinį vėžį sukėlė nusisukimas nuo Dekalogo. Suprantama, kad ši išvada gali skambėti gana banaliai. Bet pabandykite ją paneigti! Keturiolika metų, praėjusių nuo Kovo 11-osios, parodė ne tiek išsivadavusios tautos kūrybines galias (gal jos dar išsiskleis?), bet siaubingą dvasios nuopuolį. Begalinis gobšumas, pavydas, pelno vaikymasis kartais įgauna hipertrofuotas, ypač atstumiančias formas. Ar pamenate tikrą istoriją apie lietuvių mergaitę (kino scenarijuje ji tampa Estijos rusaite), dirbusią prostitute ir nusižudžiusia Švedijoje? Sotūs skandinavai buvo daugiau priblokšti ne mergaitės „amato”, o jos artimųjų abejingumo. Landūs lietuvių žurnalistai pražiopsojo aukso gyslą savo reportažams. Bet ir tai, kas pavėluotai parodyta TV ekranuose, pribloškia. Klaikiausiai čia atrodo ne jos atsisakę lietuvaičiai, o tikra mergaitės motina. Tiesa, ji persivežė urną su dukters pelenais į naują savo tėvynę. Matyt, suveikė motiniškas instinktas. Pribloškė kita. Televizorių ekranuose parodytas naujas tos moters namas, asmeninė laimė (regis, trečiojoje santuokoje) ir užtikrintas darbas… senelių prieglaudoje. Šioje vietoje turbūt iš nuoširdaus pavydo užspringo ne tik dalis Lietuvos bėdžių, bet ir dalis nelegalių emigrantų iš Lietuvos, dirbančių dar prastesnius darbus.

Taigi, pasirodo, lietuvio svajonė yra ilgas doleris, dirbant svetimoje šalyje senelių prieglaudoje. Tegul toks reportažo teiginys ir yra primityvoka žurnalisto svajonė, bet atrodo, kad tokio likimo sau palinkėtų ne vienas ir ne du, o daug tūkstančių tos moters tautiečių. Netikite? Pasižiūrėkite kad ir į interneto svetaines, pasakojančias apie galimybes įsidarbinti ES šalyse po šių metų gegužės pirmosios. Jos užverstos interesantų klausimais…

Todėl ir netenka stebėtis sužinojus, kad kažkada garsios dainos „Į laisvą Lietuvą šiandieną aš grįžtu” atlikėjas A.Vilčinskas jau daugelį metų gyvena JAV. Toks mūsų lietuvių būdas? Gražiai padainavę, susidedame daiktus ir žiūrime, kur ilgesnis euras ar doleris. Tauta, išgyvenusi šioje Europos vietoje mažiausiai keturis tūkstančius metų, pamažu tampa klajokle. Paradoksas? Turbūt taip, juk esame Europos autochtonai, viena seniausių čia gyvenančių tautų. Lietuva pasaulyje tampa pasaulio Lietuva. Ar išvirsime svetimųjų tautų katile?

Šviečiant pavasario saulutei, vaikai dainavo ir šoko, atlikdami visas populiariausias nuo 1990-ųjų Lietuvos metų dainas. Į dangų kilo aitvarai ir margaspalviai balionai su kiekvienų metų užrašais. Minioje buvo ir jaunų, ir senų veidų. Ir visiškų pyplių, gimusių jau gerokai po Kovo 11-osios. Visų veiduose švietė šypsenos bei giedras džiaugsmas.

Ir tuomet nejučia pagalvojau – negi dauguma šių linksmų vaikų ir jaunuolių jau netrukus išdums į užsienius slaugyti svetimų senelių, ravėti braškių ar šluoti gatvių? Galbūt to neatsitiks? Gal tik be reikalo tirštinu spalvas? Juk dar yra žmonių, kurie sako „vis dar myliu Lietuvą” (tai užrašas ant marškinėlių).

Vis dar myliu Lietuvą… Prasmingi žodžiai ant paprastų marškinėlių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija