Atnaujintas 2004 m. kovo 19 d.
Nr.22
(1225)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Į penkioliktuosius Nepriklausomybės metus žengiant

Petras KATINAS

Jau net per Kovo 11-osios - Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo keturioliktųjų metinių minėjimą dauguma Seime kalbėjusių politikų neišvengė kalbų apie beveik penkis mėnesius trunkantį Prezidentūros skandalą ir įspėjo apie vis augančias grėsmes Lietuvos valstybei. Netgi premjeras A.Brazauskas, tradiciškai klastojantis naujausią Lietuvos istoriją ir priskirdamas Lietuvos valstybės atkūrimo nuopelnus jo vadovautai komunistų partijai, neišvengė kritikos R.Pakso atžvilgiu, pacitavęs buvusio Lietuvos prezidento Kazio Griniaus žodžius, jog, kol gerbsime Konstituciją, tol turėsime šalies ramybę. „Prezidento ypatinga pareiga, kaip pasakyta pačiame pasižadėjime, - saugoti Konstituciją“, - citavo K.Griniaus žodžius Premjeras. Visiems buvo pakankamai aišku, ką jis turėjo galvoje tai sakydamas. Tiesa, jis nepamiršo paminėti, jog kai kurie politikai (aišku, pirmiausia turėjo galvoje prof. V.Landsbergį) vis dar mato pavojų Lietuvai, kylantį už jos sienos. Tuo leista suprasti, jog Rusija nekelia jokio pavojaus. Tokius A.Brazausko žodžius paneigė Kovo 11-osios Akto signataras Kazimieras Motieka, iš Seimo tribūnos visai Lietuvai ir užsienio diplomatams girdint bei matant pareiškęs, kad vykstanti apkalta prezidentui R.Paksui atskleidė, jog tuo naudojosi Lietuvos nepriklausomybės priešai. Pasak signataro K.Motiekos, „šiandien labai svarbu suvokti, kad Lietuvą, kaip tinkamiausią valstybę savo tikslams įgyvendinti, Rusija pasirinko ne vien todėl, jog įvairiais keliais į Prezidento rinkimus investavo stambią sumą rusiškos kilmės pinigų“. K.Motieka taip pat pažymėjo, kad prieš keturiolika metų Nepriklausomybę atkūrę žmonės negalėjo tikėtis, jog šiandien ją reikės ginti nuo Rusijos štabuose organizuoto plano, siekiančio mūsų pačių rankomis įgyvendinti Lietuvos sugrąžinimą į Rusijos įtakos sferą. Pasakyta drąsiai, bet teisingai. Juk R.Paksas ir jo aplinka faktiškai jau beveik atvirai vykdo valstybės griovimą. Pirmiausia tyčiojantis iš Konstitucijos ir įstatymų sąrangos. Tačiau būtina pažymėti, į ką atkreipė dėmesį ir signataras K.Motieka, jog kaip tik dėl valdžios neveiklumo dalis lietuvių prarado tikėjimą Lietuvos valstybe ir ieško užtarimo ne demokratinėse struktūrose, o asmenyje, kuris kaip ir jo rėmėjai skelbiasi turįs tvirtą ranką, kuri vienintelė pajėgi įvesti teisingumą ir tvarką bei jo valdomą demokratiją. Argi atsitiktinai tik R.Paksui dalyvaujant įvairiose jo marionetinio cirko vaidinimuose žmonės ragina jį greičiau kviestis rusus, nes „prie ruso“ gyventi buvo geriau? Kodėl gi šie žmonės tokių žodžių bei pasiūlymų neteikia jokiam kitam Lietuvos politikui, netgi Premjerui dalyvaujant? Tai labai iškalbingas faktas, rodantis ne tik nemažos visuomenės dalies nostalgiją sovietinei tvarkai, bet ir jos sumaterialėjimą, naudos vien sau ieškojimą, visiškai pamirštant pareigas valstybei. Įdomu, kad žmonių sumaterialėjimo pavojų pastebėjo mūsų klasikas Vydūnas, dar 1936 metais savo knygoje „Sąmonė“ rašęs: „Mūsų laikų kultūra išaugo žmonėms skiriant savo sąmonę visų pirma daiktams. Todėl ta kultūra tikriausiai yra būdinga savo daiktingumu. O atitinkamai veikia ir žmones. Taigi labai ji mūsų laikų sąmonę užniko, kad susiurbė beveik visą žmoniškumą, bet materialiai tos kultūros daiktai vis auga ir dar nuolat medegiškai sunkėja. Ir dabar žmonės beveik nebėra jų valdytojai, bet daiktai, griūdami ant žmonių, visą žmoniją beveik sutreškia“.

Taigi tie, kurie dabar diriguoja „sąmokslininkų“ skriaudžiamam R.Paksui (o tie dirigentai, be jokios abejonės, sėdi Maskvoje), gerai supranta tą visuotinio sumaterialėjimo reikšmę ir puikiai tuo naudojasi. Juk neatsitiktinai R.Paksas, V.Uspaskich bei panašūs pažadukai ir „gelbėtojai“ pirmiausia akcentuoja, kad tik jie pakels visų žmonių gerovę, padidins pensijas, atlyginimus bei apskritai Lietuvą pavers visuotinės gerovės valstybe. Iš tiesų kas ne kas, o „gelbėtojas“ V.Uspaskich jau suplanavęs tą gerovę. Tiktai ne „elito“ ir politinių partijų skriaudžiamiems žmonėms, o pačiam sau. Juk į Lietuvą iš Europos Sąjungos ateina didžiulės struktūrinių fondų lėšos. Tai milžiniški pinigai, prie kurių stengiasi prikišti nagus ne tik V.Uspaskich. Tiesa, jis jau prikišo ir gavo. Dar būdamas Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku, Seimo daugumai tylint, skyrė savo verslo įmonėms vos ne 20 proc. visai Lietuvai skirtų SAPARD lėšų. Ir į tuos pinigus taikosi ne tik V.Uspaskich bei jo „darbininkai“, bet ir J.Borisovo bei R.Pakso liberalai demokratai, kurie veržiasi valdžion vien tam, kad pasisavintų ES pinigų skirstymą Lietuvoje. Tačiau pirmiausia – ištikimybė Kremliui ir naujajam Rusijos carui. Netgi beveik žodis žodin kartojama to caro programa: prispausti uodegas oligarchams („elitui“), įvesti tvarką ir pan. Taigi dar niekada per keturiolika nepriklausomybės metų nebuvo iškilę tokių didelių pavojų ne tik demokratijai Lietuvoje, bet ir laisvei bei valstybei.

Tai kas gi atsitiko mūsų tėvynėje, kad atsirado toks pavojus? Ogi tai, kad per tuos keturiolika metų nebuvo imtasi gydyti iš sovietmečio atėjusių ligų. Visų pirma nomenklatūros privilegijų, kurios dabartiniam „elitui“, atėjusiam iš tos pačios sovietinės nomenklatūros, tapo dar didesnės. Todėl visiškai nereikia stebėtis, kad, Tėvynės sąjungos ir Demokratinės politikos instituto užsakymu atlikus visuomenės apklausą, paaiškėjo, jog net 53,5 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau. Dauguma jų būsimuosiuose Seimo rinkimuose pasirengę balsuoti už V.Uspaskich „darbiečius“ ir R.Pakso liberalus demokratus. Taigi viskas pakankamai aišku. Tiktai keisčiausia, kad šie žmonės nesuvokia elementariausio dalyko: kaip galėjo atsitikti, kokių mulkinimo technologijų reikėjo imtis, kad žmonės patikėtų, jog milijonieriai V.Uspaskich, J.Borisovas ar „Kauno grūdų“ bei daugybės kitokio turto savininkas T.Barštys atstovauja jų interesams, tuo labiau – pasirengę juos ginti. Didesnį absurdą net įsivaizduoti sunku. Deja, juodųjų technologijų pagalba tokios nuostatos jau daugeliui įteigtos. Tuo labiau kad nenuilstantis B.Rupeika į Nacionalinį radiją vis kviečiasi pašnekovus, kurie visai Lietuvai girdint skelbia, jog per Seimo rinkimus balsuosią už V.Uspaskich, nes rusai, pasirodo, yra geri žmonės, pasirengę pasidalyti paskutiniais marškiniais su „buržųjų“ nuskriaustais Lietuvos žmonėmis. Beje, jie tais marškiniais dalijosi ir mus tremiant į Sibirą gyvuliniuose vagonuose…

Bet ir tai dar ne pats blogiausias variantas. V.Uspaskich ir kiti mielaširdingi rusai, ypač iš Lubiankos, ne tokie naivūs, kad Maskvos valdžią įvesti imtųsi patys. Jie tai daro lietuvių rankomis. To pernelyg ir neslepiama. Tokiu Lubiankoje nulipdytu „Moze“ tapo Lietuvos pilietis R.Paksas, pradėjęs savo darbą fantastiškais pažadais, kurių jis net negalėjo vykdyti pagal Lietuvos Konstituciją jam teikiamas galias. Tai, anot psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio, tebuvo tik lakmuso popierėlis, kuris parodė, jog demagogija ir atviras apgaudinėjimas šioje valstybėje apmulkintai tautai yra reikalingi. Daugelis tų, kurie jau mato V.Uspaskich būsimuoju Lietuvos premjeru (kurį iš anksto palaimino pats tėvas Stanislovas), irgi apsirinka. Stovintys už jo nugaros puikiai žino, kad kur kas patogesnis variantas yra valdomas Premjeras. Tokiam Premjerui bus galima suversti visą kaltę už jau suplanuotą galutinį Lietuvos žmonių apiplėšimą. Kaip dabar elgiamasi su Seimo pirmininku A.Paulausku, kuris ir išaugino savo užantyje gegužiuką V.Uspaskich, kaip R.Paksas J.Borisovą, arba atvirkščiai. Deja, tą gegužiuką augino ne tik A.Paulauskas. Juk pakako valdančiosios partijos veikėjui A.Salamakinui tik užsiminti Premjerui ir partijos vadui apie būsimojo Lietuvos valdovo V.Uspaskich aferas, kai Premjeras liepė jam patylėti ir nesikišti ne į savo reikalus. Tuomet, berods dar prieš porą metų, A.Salamakinas sakė A.Brazauskui, kad Lietuvoje prasidėjo procesas, kurį V.Uspaskich jau visiškai įgyvendino Kėdainiuose, pavertęs šį kraštą savo tėvonija, kurioje pagal „geradario“ komandą paklusniai rusišką „Kazokėlį“ šoka teisėjai, policininkai, vietinė valdžia. Ir ne tik Kėdainiuose, bet jau ir Panevėžyje, kur savo šeimininko nurodymus uoliai vykdo V.Uspaskich biznio partneris A.Pekeliūnas.

Na, o R.Paksas suvaidino dar vieną savo marionečių teatro spektaklį, pasirašydamas Seimo ratifikuotą NATO sutartį. Tačiau tas pasirašymas buvo, švelniai tariant, gana keistas. Nebuvo pakviestas pasirašyti, kaip tai priklauso pagal įstatymą, užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, nors jis ir dalyvavo pasirašymo ceremonijoje Prezidentūroje. Ir tik likus valandai iki NATO generalinio sekretoriaus atvykimo R.Paksas teikėsi atsiųsti dokumentą į URM. Nieko neturėtų apgauti toks akiplėšiškumas, kaip ir R.Pakso teiginiai, jog jis yra NATO šalininkas. Juk tarp aktyviausių jo rėmėjų – aršiausi NATO ir apskritai Vakarų pasaulio priešininkai R.Pavilionis, J.Veselka, „liaudies rašytojas“ V.Petkevičius. Apie pastarąjį būtina pakalbėti atskirai. Tai ne tik neišsižadėjęs principų „liaudies gynėjas“ ir uolus okupacinio režimo tarnas, bet ir toliau tęsiantis Lietuvos Nepriklausomybės griovimo darbą. Tą akivaizdžiausiai rodo, jog Kovo 11-osios išvakarėse V.Petkevičius buvo pakviestas į Kaliningradą pristatyti savo knygą „Durnių laivas“, išleistą rusų kalba. V.Petkevičius buvo sutiktas kaip Sovietų Sąjungos didvyris, jam netgi buvo nutiestas raudonas kilimas. „Liaudies rašytoją“ sveikino pats Kaliningrado gubernatorius, Rusijos Baltijos karinio laivyno aukštieji karininkai. Tai tos institucijos, kurios nuolat laiko savo taikinyje Lietuvą. Pats Maskvos klapčiukas sakė esąs nepaprastai sujaudintas, netgi apakintas tokio iškilmingo sutikimo ir džiaugėsi, kad rusai labai vertina jį ir apskritai literatūrą. Dar daugiau, V.Petkevičius pasigyrė, kad netrukus jo „Durnių laivas“ bus išleistas ir anglų kalba. Tikriausiai taip ir atsitiks. Juk KGB tokius ir panašius jam tinkamus „kūrinius“ bemat paskelbdavo ne tik anglų, prancūzų ar vokiečių, bet ir arabų, hindi bei Afrikos tautelių kalbomis. Tad ne pirmas kartas. Bet ne vien V.Petkevičiui tiesiamas raudonas kilimas. Tie, kurie taip iškilmingai sutiko buvusį „liaudies gynėją“, tapusį dar uolesniu savo krašto juodintoju prieš visą pasaulį, jau pasirengę kitam didžiam Maskvos draugui R.Paksui ištiesti raudoną kilimą ne tik salėje, bet ir nuo Kybartų iki Kaliningrado. Taigi R.Pakso draugystė su tokiais kaip V.Petkevičius aiškiai parodo, kad visi jie – vieno lizdo paukščiai. Ir tie paukščiai elgiasi vienodai - spjaudo į Lietuvą, į Lietuvos įstatymus. Štai iš valstybės tarnybos pašalintą Alytaus saugumo darbuotoją A.Sereiką, praėjus vos trims dienoms po atleidimo, R.Paksas priglaudė Prezidentūroje - darbuotis patarėjo nacionalinio saugumo klausimais R.Senovaičio komandoje, nors atleistajam pareigūnui užimti kitas pareigas valstybės tarnyboje pagal įstatymus draudžiama trejus metus. R.Paksas netgi atvirai pareiškė, kad abejoja, ar toks įstatymas yra teisingas. Sunku sveiku protu net suvokti, kad taip gali elgtis vyriausiasis įstatymų ir Konstitucijos sergėtojas.

Kiek dar tęsis tokia padėtis, niekas nesiima prognozuoti. Užtat galima prognozuoti Rusijos specialiųjų tarnybų veiksmus. Pirmiausia bus siekiama sukompromituoti Lietuvos valstybę NATO akyse. O visa kita padarys pagal tų tarnybų instrukcijas R.Paksas, V.Uspaskich ir V.Petkevičius su R.Pavilioniu. Na, dar aktyviai padedant nemažai daliai valdančiosios partijos veikėjų bei mažiausiai dviejų bulvarinių dienraščių redaktoriams. Prasidėjusieji penkioliktieji nepriklausomybės metai nežada panaikinti pavojaus valstybei, įsijungiančiai į euroatlantines struktūras. Ir tuos pavojus iškelia aukščiausieji valstybės pareigūnai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija