|
Pamąstymai
Žiniasklaidoje diskutuojama, ar teisingai pasielgta,
kad buvo apdovanotas gen. P.Plechavičius: 1926 metais, karinio perversmo
metu, jis nusižengė demokratijai pašalindamas prezidentą K.Grinių;
1944-aisiais kovojo su Armija krajova (AK) ir nužudė daug lenkų.
Sakykime, tai tiesa, bet ar būtų geriau, jei, K.Griniui prezidentaujant,
Lietuva būtų tapusi sovietine kaip Baltarusija? Manau, geriau nedemokratinis
perversmas. Ar būtų geriau, jei AK būtų atplėšusi Vilniaus kraštą
nuo Lietuvos ir prijungusi jį prie Lenkijos? Kare žūsta ir nekaltų.
Ar lenkai lietuvių nežudė? O gal smerkiant gen. P.Plechavičių kai
kam pataikaujama?
|
|
Eikime
paliesti laimės paukštės
Atsigręžiame į tuos prieš keturiolika metų nutikusius
įvykius. Atsigręžiame kur kas toliau į 1918-uosius. Žengiame per
apkasus, per suklotus miškuose ir fronto linijose, miestelių ir
bažnykaimių aikštėse lavonus, žvelgiame į partizanų peršautas krūtines,
apvyniotas kruvinomis trispalvėmis. Žiūrime į tuos, kurie, persijuosę
apie liemenis, sliuogė lenkų okupuotame Vilniuje į Gedimino bokšte
iškeltą lenkišką baltą ir raudoną vėliavą, kad tenai bent Vasario
16-ąją, bent kelias valandas pakybotų geltona, žalia ir raudona.
Šiandien lenkiame galvas, prisimename maldoje visus, kurie suguldyti
su vienodais cementiniais kryžiais savanorių kapinėse, išbarstyti
taigoje, tundroje, pasklidę penkių žemynų kapinėse, skaitome iškaltus
paminkluose jų vardus, mintimis nuklystame į tas neatrastas vietas,
kur pūsta mūsų kaimynų, pažįstamų ir artimųjų kaulai Ledjūrio pakrantėse,
Kamčiatkoje ir neįžengiamuose sniegynuose. Amžiną atilsį duok jiems,
mirusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę vyrams ir mūsų drąsiosioms
moterims, motinoms, kantrioms sužadėtinėms. O gyviesiems
išminties,
Dievo ir artimo meilės, darbštumo ir gerumo, atlaidumo
ir išradingumo.
|