|
Kodėl taip puolamas filmas
Vienui vieni?
Darius VILIMAS
Kino teatruose pradėjus rodyti pirmąjį vaidybinį
lietuvių kino filmą apie partizanus, netrukus sulaukėme ir autoritetingų
kritikų atsiliepimų. Atrodo, reikėtų tik džiaugtis, kad į ekranus
pagaliau prasimušė pirmasis tokio tipo kūrinys. Bet kur tau!
Pasigirdo pasipiktinusių kritikų murmesys. Jis
greitai peraugo į riksmus. Kur matyta, kad taip neprofesionaliai
pastatytas filmas! Šiems žinovams užkliuvo viskas ir pastatymas,
ir režisūra, ir vaidyba. Taigi viskas blogai! Suniekintas režisierius,
supeikti aktoriai. Net idėja, pasirodo, netinkama. Mes tokie niekam
neįdomūs, niekas pasaulyje tokio filmo nežiūrės... O kokie turėtume
būti įdomūs? Koks turėjo būti šis filmas? Ir kur šio pastatymo blogumas?
Kas galėtų pasakyti tiksliau?
Neigiamų recenzijų lavina tikrai nerodo prastos
filmo kokybės. Nors teigiamus atsiliepimus galime suskaičiuoti ant
vienos rankos pirštų, pabandykime pasižiūrėti į keletą šio filmo
kūrimo aspektų. Ar tikrai Vienui vieni tokie blogi, kaip mums
bandoma įrodyti? Kad nebūtume apkaltinti šališkumu, turime pasakyti,
kad šį filmą pasižiūrėjome pirmąją jo demonstravimo savaitę. Kadangi
nesame kino meno specialistai, tebūnie šie pastebėjimai tik nuoširdžių
žiūrovų mintys.
Filmo oponentams galima atsakyti, kad šis pastatymas
tikrai nepretendavo į holivudinius trilerius. Pokario metų laisvės
kovotojų tema yra per daug tragiška, kad iš jos būtų galima suregzti
vakarietišką happy endą arba kokį panašų moraliai pamokantį finalą.
Toks siužeto posūkis būtų paprasčiausia veidmainystė ir belieka
pasakyti ačiū jo kūrėjams, kad jie to nepadarė. Vienoje recenzijoje
skaitytas priekaištas apie J.Vaitkaus, teatro režisieriaus, darbo
minusus kine galime laikyti tik privalumu. Filmas buvo planuotas
kelių serijų, tik dėl begalinio vilkinimo ir elgetiškos jo sąmatos
jį teko suspausti į 90 minučių juostą. Šioje situacijoje kiek statiškas
jo montažas tik leidžia sukoncentruoti siužeto liniją. Čia viskas
talpu ir aišku. Nėra jokių nereikalingų pertempimų ar šalutinių
veiksmo posūkių. Net visų išpeikta Juozo ir medicinos sesers Nijolės
meilės istorija yra kaip trumpa itin pavykusi novelė šiame istoriniame
romane.
Žavi aktorių (ypač S.Balandžio) vaidyba. Išvystame
ne tik visą mūsų jaunųjų Lietuvos aktorių žvaigždyną, bet ir nesuvaidintą
vienos šeimos istoriją. Kažkur praslydo priekaištas apie labai primityvų
gerųjų ir blogųjų supriešinimą filme. Tokie kritikai užmiršta (o
gal nenori atsiminti?) siužeto apie Lukšų šeimos karo metu išslapstytą
rusų kareivėlį, po karo parašiusi jiems pagiriamąją pažymą. Negalima
vienpusiškumu kaltinti ir išdavikų portretų, pavyzdžiui, to paties
Deksnio.
Užsimiršę kritikai net pareiškia, kad sovietmečio
filmai apie pokarį turi daugiau meninės tiesos, negu naujasis posovietinis.
Štai ir išlenda yla iš maišo. Pasirodo, nemalonus buvo pats filmo
pasirodymo faktas. Gal ir vėl reikėjo guostis sovietinio meto šedevrais
bei keiksnoti šiandienos kūrėjus, kaltinant juos kūrybine impotencija?
Kokia šio filmo paskirtis? Pirmiausia jis perplėšia
keliolikos metų tylėjimo šydą. Mūsų kino kūrėjai neleistinai ilgai
tyli. Kodėl? Tai būtų atskiro pokalbio tema. Esame pusšimtį metų
maitinti sovietine propagandine retorika.
Dabar jau keliolika metų tie patys žiūrovai migdomi
holivudine trečiaeile produkcija arba iš nebūties pakilusiu naujuoju
rusų kinu, kas iš principo tėra prastos kokybės vakarietiškų trilerių
plagiatas. Sutinkame, kad tarp didžiulės masinės kino produkcijos
bangos, iš abiejų pusių užplūdusios mūsų šalį, pasitaiko ir gerų
filmų. Bet jų tiek maža, kad jie primena retas razinas jau prėskame
pyrage. Tauta apdairiai migdoma, norint ištrinti jos istorinę atmintį.
Ar ne dėl to lietuvių kūrėjai pasitenkina slogia (nors ir aktualia)
dokumentalistika, kuri yra tik medaus lašas pigaus šlamšto degute?
Ir ar daug žmonių žiūri tokius filmus?
Kažkas turėjo prabilti apie pokarį. Džiugu, kad
tai padarė talentingas režisierius. Filmas paperka autentika. Be
reikalo atidūs kritikai traukia per dantį keletą kartų kareivių
šturmuojamą vis tą pačią pamiškę, Rumšiškių muziejaus etnografines
sodybas ar apšepusius stribus. Gal ir karo taktika su strategija
neišsaugotos, filmuojant mūšių scenas ir karinė technika ne tokia,
kokia turėtų būti iš tikrųjų. Bet tikroviškas ne tik paprastų sodiečių
idealizmas (vykusiai kontrastuojantis su vilniečio Markulio-Erelio
demagogija), kovojant už savo šalį. Bekompromisinis moralinis pasirinkimas
kovoti su okupantais viena stipriausių filmų poteksčių. Tikroviškas
ir išdavystės motyvas, atvedęs partizaninį judėjimą į žlugimą, o
pagrindinį filmo herojų į žūtį. Kaltinti filmo kūrėjus siužeto fragmentiškumu,
žinant jo biudžeto dydį, yra tiesiog nekorektiška. Jie ir taip praleido
daug herojaus biografijos momentų. Čia nėra nei J.Lukšos prasiveržimų
(o jų buvo net du) per geležinę uždangą paminėjimo, nei kitų, nuotykių
filmui taip tinkamų epizodų. Negarbinga ir lyginti šį filmą su filmu
Niekas nenorėjo mirti ar kitais sovietiniais pseudošedevrais.
Ano meto menininkai, prievartaujami okupantų, nejautė jokių finansinių
sunkumų. Gal buvo tik sąžinės priekaištai (jei tikrai buvo).
Lietuvių kinematografas priartėjo prie esminio
apsisprendimo momento. Išmušė valanda, kai reikės apsispręsti, kuria
linkme jis vystysis toliau. Ar būsime tik įspūdingų gamtos vaizdų
(pvz., filmas apie Atilą) ar trečiaeilių vaidmenų aktorių tokiems
nuotykių filmams tiekėjai? Gal toliau kursime nuo sovietmečio pamėgtus
ištęstus kompleksuotų keistuolių (autobiografiškus narciziškų režisierių)
pasvaičiojimus? Gal nukrypsime į pigių atvežtinių problemų refleksijas?
Kam reikalingi lietuvių filmai? Kam reikalingi istoriniai filmai?
Ar jau nereikalinga istorinė atmintis? Ar yra nuoširdūs tie, kurie
sako, kad tokio tipo filmai, kaip Vienui vieni, yra nereikalingi?
Manytume, kad tokių filmų reikia mums patiems.
Vienas kritikas pareiškė, kad aptariamas filmas tėra meninė dokumentika.
Nesinorėtų sutikti su šiuo teiginiu, bet net ir šiuo atveju drįstame
paklausti ar mums nereikalinga meninė dokumentika? Ar be šio etapo
kino pastatymų iš karto pavyks sukurti kvapą gniaužiančius, tarptautinius
prizus laiminčius filmus? Turbūt ne.
Pirmasis blynas neprisvilo. Filmas įdomus ir jaudinantis.
Gaila tik, kad jis pasirodo 2004-aisiais, o ne, tarkim, 1994 metais.
Žymios tautos dalies, ypač jaunimo, smegenys jau gerokai išpurtusios
nuo betautės masinės kino industrijos surogatų. Istorinė atmintis
beveik ištrinta. Gatvėje užkalbintas paauglys išdidžiai pareiškia,
kad Žalgiris tai krepšinio komanda, o S.Darius ir S.Girėnas
tai tik portretai ant dešimties litų banknoto.
Džiugu ir tai, kad filmas Vienui vieni sugebėjo
peržengti primityvų jau minėtą mūsiškiai visada laimi barjerą
(dar prisimename pasakojimus apie nemirtingus rusų kareivius arba
amerikietiškus supermenus). Belieka pasidžiaugti, kad net taip viešai
supeiktas filmas bent sostinėje sulaukė nemažo žiūrovų susidomėjimo.
Juk tai mūsų istorija, netolima ir labai skaudi. Jos negalima užmiršti.
Tie, kurie nežino savo istorijos, amžinai lieka
vaikais. Tai jau banali tiesa. Norėtume pasigirdusį kritikų burbėjimą
nutildyti prisimenant, kad patriotizmas nėra jau toks senamadiškas
dalykas. Štai mūsų kaimynai lenkai stato grandiozinius istorinius
meninius filmus ir nė trupučio nesijaučia provincialūs!
Tokie istoriniai filmai yra ne tik reikalingi.
Jie būtini. Galima ginčytis dėl to, kokia turėtų būti jų forma.
Bet jie privalėtų užpildyti ne tik nutylėtąjį sovietinį penkiasdešimtmetį.
Neaptartos ir kitos senesnių laikų problemos ar net asmenybės. Norite
pavyzdžio? To paties gen. P.Plechavičiaus gyvenimo veikla laukia
objektyvaus savo veiklos įvertinimo, o ne vien nereikalingų paslaugių
specialistų atsiprašinėjimų prieš visus.
Istorinių dėmių turime gana daug. Ir vien kino
dokumentika čia padėties neištaisys. Interneto atsiliepimų svetainėje
būta taiklių pastebėjimų, kad nėra filmų ir apie kitus žymius Lietuvos
partizanus. Kur Ramanausko-Vanago, kur Kraujelio istorijos, klausė
tie, kurie dar netapo mankurtais. Jie teisūs. Be to, kur dar meninis
1988-1992 metų Lietuvos istorijos atspindys kine?
Galima net suprasti sovietmečio kino kritikos
korifėjus. Jiems keistis tikriausiai jau per vėlu. Deja, jų pateisinti
jau negalima. Gyvename penkioliktuosius atkurtosios nepriklausomybės
metus, o Lietuvos istorija jiems dar svetima. Jiems taip gera prisiminti
sovietmečiu pagyras ir prizus pelniusius lietuvių autorių filmus.
Jie vis gyvena ano meto šedevrų šlovės šešėlyje, nesuprasdami, kad
šis naujas filmas yra mūsų istorija, pirmąkart perpasakota ne svetimųjų
lūpomis. Viena žinovė net prisipažįsta, kad yra gimusi Stalino mirties
metais, todėl pasąmonėje vis dar žinau esant baimę, kurią dar prieš
man gimstant akumuliavo savyje mano tėvai. Ji vis dar bijo! Gal
todėl ir tebesuokia apie sovietmečio įdomybes. Štai kitas kritikos
korifėjus net prakaituodamas giria chruščiovmečio kino pamfletą
apie Centijos ir Grošijos karą, nesuvokdamas, kad tai visų pirma
tebuvo gličios pagiežos kibiras, išlietas ant buržuazinio valstybingumo,
o kalbant tiesiai, pasišaipymas iš prieškario Lietuvos Respublikos.
Bet tas žmogus nesurado gero žodžio J.Vaitkaus filmui...
Neigiamų recenzijų lavina tikrai nerodo prastos
šio filmo kokybės. Tik vertintojų sąmyšį. Ko taip išsigando kino
meno specialistai? Ar to, kad tokių filmų, kaip Vienui vieni,
gali atsirasti daugiau? Ir kad žiūrovai, priešingai, negu norėtų
tokie kritikai, plūs į kino teatrų sales?
© 2004 "XXI amžius"
|