Atnaujintas 2004 m. kovo 26 d.
Nr.24
(1227)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Lietuviškos spaudos atgavimo šimtmetį pasitinkant

Knygnešystės istorikas ir sovietinių lagerių kankinys

Petras KATINAS

Minime spaudos atgavimo 100-ąsias metines. Pačia juodžiausia plunksna istorija rašė XIX a. antrosios pusės Lietuvos istorijos metraštį. Pralaimėtą 1863 metų sukilimą lydėjo ne tik žiaurios represijos, bet ir didžiausias rusiškojo imperializmo nusikaltimas – lietuviškos spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis 1864-1904 metais. Tai buvo nepaprastai didžiulė ir kruvina skriauda lietuvių tautai, vos pramokusiai abėcėlės, iš visos širdies tikėjusiai Dievą ir mylinčiai savo gimtąją kalbą. Tautai iš rankų buvo išplėšti ne tik elementoriai ir kalendoriai, bet ir pagrindinis dvasinis paguodos šaltinis – lietuviškos maldaknygės. Spaudos draudimo laikotarpis ir niekur kitur pasaulyje neegzistavusi tokia pasipriešinimo forma kaip knygnešystė ir knygnešiai gal ir būtų nuėję didesnėn užmarštin, jeigu ne didis Lietuvos patriotas ir spaudos mylėtojas Petras Ruseckas, dar 1924 metais suvokęs, jog kol dar esama gyvų to meto liudytojų ir knygnešių, sumanė parašyti išsamią to tragiško Lietuvos laikotarpio istoriją.

P.Ruseckas gimė 1883 m. liepos 8 d. Baubliškiuose, Rokiškio apskrityje. 1905-1907 metais aktyviai dalyvavo tautiniame judėjime, buvo 1905 metų Lietuvių suvažiavimo dalyvis. Vienas Lietuvos valstiečių sąjungos įkūrėjų, parengęs netgi tos sąjungos įstatus. Pirmajame pasauliniame kare buvo mobilizuotas į Rusijos armiją ir 1915-aisiais pakliuvo į vokiečių nelaisvę. Grįžo į Lietuvą 1918 metais ir iškart įstojo į Lietuvos savanorius. 1920-1922-aisiais buvo Valstiečių sąjungos atstovas Steigiamajame Seime. 1922-1925 metais redagavo Lietuvos karių savaitraštį „Karys“, turėjo majoro karinį laipsnį. 1924-aisiais P.Ruseckas tuometėje Lietuvos spaudoje paskelbė straipsnį, kuriame kreipėsi į dar gyvus knygnešius, jų palikuonis bei kitus žmones, prisimenančius spaudos draudimo laikus, ir prašė siųsti jam atsiminimus bei kitą medžiagą jo sumanytai knygai „Knygnešys“. Kaip vėliau rašė pats P.Ruseckas, jis nesitikėjo sulauksiąs tokio didelio visuomenės susidomėjimo ir paramos tam sumanymui. Jo stalą netrukus tiesiog užgriuvo ištisa lavina atsiminimų. Tapo aišku, kad visus juos sutvarkyti, suredaguoti bei išleisti reikės labai daug laiko ir jokiam kitam darbui nebeliks. Todėl 1925 metais P.Ruseckas atsisakė „Kario“ redaktoriaus pareigų ir išėjo į atsargą. Nusprendė atsidėti literatūrinei ir visuomeninei veiklai, pirmiausia parašyti knygnešystės istoriją. Pasiaukojančiai dirbdamas P.Ruseckas labai greitai (1926 ir 1928 m.) išleido du „Knygnešio“ tomus. Buvo parengtas spaudai ir trečias tomas, deja, gana mįslingomis aplinkybėmis šio tomo rankraštis dingo. Jo ištraukos buvo paskelbtos 1929 metais „Lietuvos ūkininke“, „Trimite“, „Karyje“.

Be „Knygnešio“, P.Ruseckas parašė reikšmingas Lietuvos istorijai knygas „Baudžiava“, „Lietuva Didžiajame kare“, „Išniekintos vėliavos“, „Savanorių žygiai“, „Mūsų įžymieji žmonės“, „Pasaulio lietuviai“. O kur dar daugybė publicistinių straipsnių, paskelbtų prieškario Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose. Pasak vieno literatūros tyrinėtojo, P.Rusecko knygose buvo surinktos visos mūsų tautos skriaudos ir ašaros.

Tačiau apie tai – atskira istorija. Išvengęs pirmosios bolševikų okupacijos represijų ir tremties, po antrosios okupacijos buvo bemat areštuotas. Įdomu, kad sovietinėse enciklopedijose pateiktose trumpose žiniose apie P.Rusecką nieko nekalbama nei apie šio iškilaus žmogaus ir patrioto, pavadinto „lietuvių buržuazijos veikėju“, gyvenimą, taip pat skirtingai minimos jo mirties datos. „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ trumpai mini tik jo mirties metus – 1944. Nei mėnesio, nei dienos, nei mirties vietos. Tuo tarpu kita sovietinė enciklopedija „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ (Vilnius, 1982 m.) skelbia, kad šis „buržuazinis veikėjas“ mirė 1945 m. gruodžio 8 d. Taip pat neskelbiama, kur mirė.

1993 metais Vilniaus pedagoginio universiteto laikraštis „Šviesa“ (Nr.1-2) paskelbė straipsnį, pavadintą „Žmogus, kuris pažinojo P.Rusecką“. Jame rašoma plačiau, kurgi likimas ir žiauri bolševikų okupacija nubloškė šį nepaprastai daug Lietuvos kultūrai ir istorijai nusipelniusį žmogų, kur jis sutiko savo lemtį. Straipsnio autorius cituoja buvusios sovietinės koncentracijos mirties stovyklos Džezkazgano lagerio kalinio Stasio Gerliko laišką, kuriame rašoma: „Kalėjau Džezkazgano lageriuose kartu su Pranu Paulausku, kuris man papasakojo, kad pažinojo Petrą Rusecką, kalėjusį Karagandos lageriuose. Rašytojas buvęs jau senyvo amžiaus, nusilpęs. Jaunimas pasivogdavo kolūkio avižų ir šiaip taip prasimaitindavo, o P.Ruseckui buvo tai per sunku. Jis mirė 1946 m. pabaigoje ar 1947 m. pradžioje. Vežant jo kūną pro vartus sargybos viršininkas kirviu suskaldė jam galvą“.

Tačiau ir P.Paulauskas, ne be KGB pagalbos, paslaptingai mirė arba buvo nužudytas 1976 metais. Minėto straipsnio autorius Jurgis Bielinis rašė, jog jam pavyko surasti politinio kalinio P.Paulausko, kalėjusio Džezkazgano lageriuose, artimuosius ir jie papasakojo apie tai, kad grįžęs iš lagerio P.Paulauskas buvo nuolat KGB persekiojamas, rašė atsiminimus, tikriausiai juose buvo minimas ir P.Ruseckas. Tačiau ir tie prisiminimų rankraščiai dingo.

Beje, tie, kam sovietmečiu teko susidurti su KGB ir būti šios kraupios įstaigos tardytojų kabinetuose, tie, pas kuriuos buvo daromos kratos, puikiai žino, kad P.Rusecko „Knygnešio“ dvitomis, jau nekalbant apie „Savanorių žygius“, buvo priskiriami prie antisovietinės literatūros ir konfiskuojami. Taigi kolaborantinis sovietinis Lietuvos režimas vykdė tokią pat politiką lietuviško spausdinto žodžio atžvilgiu, kaip ir caro opričnikai. Tik kagėbistų sukurptų bylų, dažnai net artimų bendradarbių ar bendramokslių įskųstas, galėjai atsidurti kur kas toliau nei lietuvių kalbos ir spaudos draudimo laikais. Juk tada, cariniais laikais, irgi klestėjo skundimo mokykla, įgavusi visuotinį pobūdį sovietmečiu. Caro laikais už lietuvišką žodį valdiškose rusiškose mokyklose vaikams ant kaklo buvo kabinamos lentelės, vadinamos „metalinga“, su užrašu „Osiol“ (asilas). Nešiosi tol, kol kito mokinio už lietuvišką žodį ir kalbą neįskųsi…

Taigi visa tai vertėtų nepamiršti niekada ir gerai pagalvoti, kas daugiau naikino gimtąją kalbą – ar caro žandarai, ar sovietmečio partiniai veikėjai, bijodami netgi savo pavardę pasirašyti ne kirilica.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija