Atnaujintas 2004 m. kovo 26 d.
Nr.24
(1227)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Didysis dialogo Bažnyčioje
ir visuomenėje skatintojas

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Francas Kionigas

Kardinolystės „stažas“ – 45 metai

Po dvi savaites trukusio gedulingo pagerbimo ateinantį sekmadienį bus laidojamas kovo 13 dieną miręs vienas seniausių ir žymiausių Katalikų Bažnyčios hierarchų Austrijoje ir Europoje 98 metų Vienos arkivyskupas emeritas kardinolas Francas Kionigas. Laidotuvių apeigoms Vienos šv. Stepono katedroje popiežiaus Jono Pauliaus II vardu vadovaus iš Vatikano atvykęs Kardinolų kolegijos dekanas Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris.

Velionis kardinolas F.Kionigas buvo paskutinis Kardinolų kolegijos narys, kurį paskyrė dar popiežius Jonas XXIII, Katalikų Bažnyčią valdęs nuo 1958 iki 1963 metų. Į Kardinolų kolegiją jis buvo priimtas 1958-ųjų gruodį, taigi F.Kionigo kardinolystės „stažas“ – daugiau nei 45 metai. Yra vienas kardinolas, kuris amžiumi vyresnis už 99-uosius ėjusį kardinolą F.Kionigą – tai pernai savo 100-ąjį gimtadienį paminėjęs italas kardinolas Koradas Bafilė. Tačiau į Kardinolų kolegiją jis buvo paskirtas vėliau, 1976 metais, jau popiežiaus Pauliaus VI.

Dabar Kardinolų kolegijoje, kurios narius skiria Popiežius, yra 191 kardinolas, iš kurių 126 yra jaunesni nei 80 metų ir gali dalyvauti konklavoje. Mirus kardinolui F.Kionigui, Austrija turi dar du kardinolus – dabartinį Vienos arkivyskupą kardinolą Christofą Šionborną ir buvusį Vatikano archyvų vadovą kardinolą Alfonsą Mariją Štiklerį, kuriam jau 93 metai.

Aukšti Popiežiaus ir patriarcho vertinimai

Biografai beveik vieningai pastebi, kad kardinolas F.Kionigas 1978 metais vykusiose Popiežiaus rinkimų konklavose buvo vienas pirmųjų, iškėlusių ir aktyviai palaikiusių Krokuvos arkivyskupo kardinolo Karolio Vojtylos (dabartinio popiežiaus Jono Pauliaus II) kandidatūrą. Jis taip pat buvo viena įtakingiausių II Vatikano Susirinkimo figūrų, iki galo entuziastingai skleidusių Susirinkimo mokymą apie dialogą Bažnyčioje ir visuomenėje, apie ekumenizmą ir bendradarbiavimą tarp skirtingų religijų išpažinėjų.

Jo veiklos spektrą nusako tas faktas, jog kardinolas F.Kionigas, beveik tris dešimtmečius valdęs Vienos arkivyskupiją, tuo pat metu (nuo 1965 iki 1981 metų) vadovavo ir Šventojo Sosto dikasterijai – Popiežiškajai dialogo su netikinčiaisiais tarybai. (Dabar ši struktūra vadinama Popiežiškąja kultūros taryba.) 1985 metais dėl amžiaus atsistatydinęs iš Vienos ordinaro pareigų, - tuomet kardinolui F.Kionigui suėjo 80 metų, - jis buvo išrinktas tarptautinio katalikų taikos sąjūdžio „Pax Christi“ vadovu.

„Per ilgus ganytojiškos veiklos metus kardinolo F.Kionigo įspūdingas Kristaus mokslo liudijimas, veikimas taikai ir susitaikymui siekė toli už jo tėvynės ribų“, - rašo popiežius Jonas Paulius II į Austriją nusiųstoje užuojautos telegramoje. Jis ypač akcentavo kardinolo „paramą Rytų Europos tikintiesiems skaudžiu žemyno padalijimo laikotarpiu“, kai rytinę jo dalį buvo sukaustę totalitariniai komunistų režimai. Kardinolas F.Kionigas buvo pirmasis tokio lygio Vakarų Bažnyčios hierarchų, po Antrojo pasaulinio karo perkirtęs „geležinę uždangą“ ir aplankęs kone visas komunistų valdytas regiono šalis, tarp jų ir Lietuvą.

„Tuo pat metu kaip tiltų statytojas jis buvo pripažintas Rytų krikščionių Bažnyčios“, - pastebėjo Šventasis Tėvas. Tuos kardinolo F.Kionigo nuopelnus stiprinant ryšius tarp „broliškų Bažnyčių“ pažymėjo į Vieną pasiųstoje užuojautos telegramoje ir Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus I. Iš tikrųjų šis Vienos arkivyskupas buvo pirmasis kardinolas, kuris po Romos ir Konstantinopolio nesutarimo, trukusio šimtmečius, aplankė Stambule tuometį patriarchą Atenagorą I ir taip pralaužė ledus ekumeninio susitaikymo srovei. Tokie pirmeiviški kardinolo F.Kionigo darbai, ypač per Vienoje prieš 40 metų jo įkurtą fondą „Pro Oriente“, tapo „nuolatiniu įkvėpimo šaltiniu naujoms ekumeninėms iniciatyvoms“, pažymėjo patriarchas Baltramiejus I.

Diecezijos sielovadai – didžiausias dėmesys

Kardinolo F.Kionigo gyvenimą ir darbus formavo XX amžius su jo dramatizmo kupinomis permainomis. Jis gimė 1905 m. rugpjūčio 3 d. Varto vietovėje (netoli Rabenšteino), St.Piolteno vyskupijoje, austrų valstiečių šeimoje. 1927 metais baigęs gimnaziją pradėjo studijuoti filosofiją ir teologiją Romos popiežiškajame Grigaliaus universitete. Po studijų 1933 m. spalio 29 d. gavęs kunigystės šventimus, ėjo parapijos kunigo ir mokyklų kapeliono pareigas savo gimtojoje diecezijoje. 1936 metais apgynęs teologijos daktaro disertaciją, St.Piolteno vyskupo buvo paskirtas atsakingu už jaunimo sielovadą.

Antrojo pasaulinio karo ir pirmaisiais pokario metais dirbo teologijos profesoriumi Kremso kolegijoje ir Zalcburgo universitete. Savo moksliniuose darbuose daug vietos skyrė senosioms Rytų ir kitoms nekrikščioniškoms religijoms, o tai vėliau jam padėjo stiprinant tarpreliginį dialogą. 1947 metais išleido knygą „Senasis Testamentas ir senosios Rytų religijos“. Buvo 1951 metais išleisto fundamentalaus trijų tomų veikalo „Kristus ir žemės religijos“ vyriausiu redaktoriumi, o 1956-aisiais publikavo „Religijos istorijos žodyną“.

1952 m. gegužės 31 d. popiežius Pijus XII F.Kionigą paskyrė St.Piolteno vyskupo koadjutoriumi su įpėdinystės teisėmis. Po ketverių metų – 1956-ųjų gegužės 10 d. – to paties Šventojo Tėvo jis buvo paskirtas Austrijos sostinės arkivyskupu. Vienos diecezijos ordinaras tradiciškai turi ir kardinolo titulą, todėl popiežius Jonas XXIII savo pirmojoje 1958 m. gruodžio 15 d. sušauktoje konsistorijoje arkivyskupą F.Kionigą pakėlė kardinolu.

Dabartinis Vienos arkivyskupas kardinolas Ch.Šionbornas, iškeldamas savo pirmtako nuopelnus, pažymėjo, jog kardinolas F.Kionigas buvo ne tik žymus teologas ir tarpreliginio dialogo skatintojas, ne tik „politinis vyskupas“, vedęs debatus dėl valstybinių reikalų, bet pirmiausia savosios diecezijos ganytojas, sielovadai skyręs didžiausią dėmesį. Jis vizitavo parapijas, įmones, mokyklas, mezgė asmeninius kontaktus su jaunimu ir dirbančiaisiais, rūpindamasis jų dvasiniu ugdymu pagal II Vatikano Susirinkimo dvasią. Siekdamas vidinio atsinaujinimo tikinčiųjų bendruomenėse, didesnio kunigų ir pasauliečių bendradarbiavimo, 1969-1971 metais kardinolas F.Kionigas sušaukė Vienos arkivyskupijos sinodą ir jam vadovavo, o 1971-1974 metais – visos Austrijos Bažnyčios sinodinį susirinkimą.

„Kardinolas F.Kionigas suprato, jog yra svarbu leisti žmonėms suteikti galimybę iškelti iniciatyvas ir jas įgyvendinti, kartu randant sutarimą kaip pagrindą bendradarbiauti, - sako Vienos vyskupas augziliaras Helmutas Kriazlis. – Todėl tai, ką mes šiandien turime – atnaujintą dalyvavimą liturgijoje, sąmoningą pasauliečių atsakomybę, pasirengimą ekumenizmui ir veikimui pasaulyje, yra jo ganytojiško darbo pasekmė“. Bet, augant polemikai dėl II Vatikano Susirinkimo reformų įgyvendinimo radikalumo, kardinolas F.Kionigas užėmė „aukso vidurio“ taikinamąją poziciją ir dėl to jam pavyko išvengti apgailėtinos poliarizacijos, kas buvo būdinga daugeliui kitų diecezijų Vakaruose.

Parama komunistinių kraštų tikintiesiems

Kardinolas F.Kionigas gerai suprato Bažnyčios ugdomąjį, formuojantį faktorių visuomenėje, todėl nevengė viešų pasisakymų socialiniais ir politiniais klausimais. Jo pasisakymai per radiją ir televiziją iki pat paskutiniųjų gyvenimo metų sulaukdavo didžiulio dėmesio Austrijos visuomenėje. „Religija visuomet yra susieta su politiniais ir socialiniais klausimais, nes tie patys žmonės yra tikintieji, o kartu ir savo valstybės piliečiai“, - kalbėjo kardinolas F.Kionigas 2002 metų rudenį Vienoje vykusiame Europos verslininkų ir pramonininkų suvažiavime. Bet jis perspėjo, kad religijos ir politikos negalima supainioti, nes dėl to neišvengiami pavojai ir galimos tragedijos.

Kardinolo nuomone, Bažnyčia ypač turi nuošaliai laikytis nuo vadinamosios partinės politikos, kad būtų išvengta pasitaikiusių klaidų. Bažnyčia, žinoma, pasilieka teisę vertinti partijos politiką, kiek ji atitinka krikščionių socialinį mokymą ir moralines nuostatas. Šis santykis demokratijos sąlygomis gana nevienareikšmiškas: pavyzdžiui, tradicinės kairiosios partijos savo socialinio teisingumo ideologija yra artimos Bažnyčiai, tačiau gyvybės gynimo ir šeimos politikos klausimais Bažnyčios magisteriumą labiau atitinka dešiniųjų partijų programos.

Laikydamasis šios pusiausvyros strategijos kardinolas F.Kionigas stengėsi, kad būtų įveiktas anksčiau būdingas Bažnyčios priešiškumas socialdemokratijai, kuri Vakaruose, ypač Austrijoje, taip pat suko nuosaikumo keliu. Dėl šios susitaikinimo politikos kardinolas F.Kionigas kartais neteisingai buvo vadinamas „raudonuoju kardinolu“, ir toks apibūdinimas bei nesupratimas jį skaudino. Kitoks jo nusistatymas buvo kaimyninėse Rytų Europos šalyse valdžiusių komunistinių režimų, kurie persekiojo tikinčiuosius, atžvilgiu.

Vykdydamas popiežiaus Jono XXIII, vėliau Pauliaus VI vadinamąją „ostpolitik“, kardinolas F.Kionigas, oficialiais ir neoficialiais kanalais bendraudamas su Rytų Europos šalių ganytojais bei valdžios atstovais, siekė išvesti vietinę Bažnyčia iš izoliacijos ir užtikrinti bent minimalią tikinčiųjų bendruomenių egzistenciją. Pirmą kartą „geležinę uždangą“ jis kirto 1960 metų vasarą, kai vyko į Zagrebo arkivyskupo kardinolo Aloyzo Stepinačo laidotuves. Patekęs į avariją, tikslo nepasiekė ir po sunkaus sužeidimo gydydamasis tuometės Jugoslavijos ligoninėje bei žvelgdamas į palatoje ant sienos kabėjusį diktatoriaus Broz Tito portretą (Austrijos ligoninių palatose kabo kryžiai) kardinolas F.Kionigas pasižadėjo suteikti įmanomą paramą komunistinių kraštų katalikams.

Popiežiaus Jono XXIII prašymu, 1963 metų balandį, nuvykęs į Budapeštą, jis aplankė JAV ambasadoje politinį prieglobstį radusį Vengrijos kardinolą Jozefą Mindsentį. Vėliau, po sunkių derybų skaudama širdimi sutikęs išvykti iš savo tėvynės, kardinolas J.Mindsentis apsigyveno Vienoje. Kardinolas F.Kionigas užmezgė kontaktus ir su tuomečiu Krokuvos arkivyskupu kardinolu Karoliu Vojtyla, suvokdamas, kokią istorinę reikšmę Rytų Europai turėtų jo išrinkimas Popiežiumi 1978 metų konklavoje. Pagaliau Sovietų Sąjungoje į valdžią atėjus „perestrojkos“ iniciatoriui Michailui Gorbačiovui, kaip tik Vienoje, tarpininkaujant kardinolui F.Kionigui, dar 1985 metais pradėtos slaptos derybos su sovietais dėl 1946-aisiais uždraustos Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios legalizavimo. Dėl šių derybų ukrainiečiai katalikai laisvę buvusioje Sovietų Sąjungoje atgavo 1989-ųjų lapkričio pabaigoje, tai yra dar prieš Ukrainos nepriklausomybės paskelbimą.

Veritatem facientes in caritate

Su ukrainiečiais Rytų apeigų katalikais paminėtas dar vienas būdingas kardinolo F.Kionigo gyvenimo ir veiklos epizodas – parama prieglobsčio pasiprašiusiems pabėgėliams. Kai Lenkijos komunistų diktatorius generolas Voicechas Jaruzelskis 1980 metais įvedė šalyje karinę padėtį, Austrijoje prieglobsčio pasiprašė tūkstančiai iš Lenkijos pasitraukusių ukrainiečių unitų. Kardinolo F.Kionigo, kuris iki 1986 metų ėjo ir Austrijoje gyvenančių Rytų apeigų katalikų ordinaro pareigas, rūpesčiu ši parama pabėgėliams buvo austrų dosniai suteikta. Vienoje iki šiol veikia „Kardinolo Franco Kionigo paramos namai“, kuriuose gyvena keli šimtai įvairių etninių grupių ir tikybų pabėgėlių šeimų. Visiškai neseniai, praėjusių metų gruodį, kardinolas F.Kionigas dar viena vieša kalba parėmė naują „Egzistencijos garantijų pabėgėliams“ iniciatyvą.

Yra žinomas ir konkretus kardinolo F.Kionigo paramos pabėgėliams atvejis, kai jis į arkivyskupo rūmus priėmė gyventi iš Vietnamo pasitraukusių žmonių šeimą. Tai atsitiko maždaug prieš dvidešimt metų, kai iš šios komunistų valdomos Pietryčių Azijos šalies nedideliais laiveliais ar tiesiog valtimis į vandenyną išplaukė tūkstančiai laisvės ieškančių žmonių. Šių žmonių tragiška būklė – piratų išpuoliai ir gamtos stichija – atkreipė didelį tarptautinį dėmesį, ir Austrijos „Caritas“ ėmėsi iniciatyvos jiems padėti. Vienas pirmųjų pavyzdį parodė pats Vienos arkivyskupas, nepaisydamas kai kurių aplinkinių prieštaravimų, savo rezidencijoje apgyvendinęs vietnamiečių šeimą su trimis vaikais. Netrukus jau Vienoje gimė ir ketvirtasis kūdikis.

Nors kardinolas F.Kionigas, valdydamas beveik du milijonus tikinčiųjų turinčią arkivyskupiją, buvo labai užimtas, tačiau priimtos pabėgėlių šeimos vaikais rūpinimosi kaip tikras „senelis“. Jis netgi liepė arkivyskupijos rūmų kieme įrengti smėlio dėžę, kad vaikai turėtų kur žaisti. Vėliau tuos vaikus jis pasiimdavo vasaros atostogoms į užmiesčio rezidenciją Forarlbergeryje. Šeimos tėvas Ngujen Van Tinas buvo įdarbintas arkivyskupijos spaustuvėje. Susisiekęs su Tailando sostinės Bonkoko arkivyskupu, kur buvo vietnamiečių pabėgėlių stovykla, kardinolas F.Kiongas į Vieną atgabeno ten gyvenusius kitus šeimos giminaičius ir pirmiausia vaikų išsiilgtą senelę.

Sužavėtas tokio krikščionių gerumo Ngujen Van Tinas paprašė jį ir šeimą, kurie buvo budistai, pakrikštyti. Tačiau kardinolas F.Kionigas iš pradžių į tai žiūrėjo rezervuotai, nes nenorėjo, jog atrodytų, kad rūpinimasis būtų krikšto sąlyga. Kada vietnamiečių pabėgėlių šeima vis dėlto pasikrikštijo, o tėvai priėmė ir Santuokos sakramentą, sveikindamas juos kardinolas rado pagarbos žodžių ir budizmo religijai. Jam atsistatydinus, vietnamiečiams buvo suteiktas atskiras butas Vienoje, kur tėvai gyvena iki šiol. Suaugę jų keturi vaikai – du broliai ir dvi seserys – jau gyvena savarankiškai. Jie visi dalyvaus savo geradario laidotuvėse, o viena sesuo per laidotuvių šv. Mišių liturgiją skaitys prie altoriaus maldavimus.

Rūpinimasis pabėgėliais tiksliai nusako kardinolo F.Kionigo vyskupišką devizą: „Veritatem facientes in caritate“ („Tiesą įgyvendinti meilėje“).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija