Atnaujintas 2004 m. kovo 26 d.
Nr.24
(1227)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Kregždutę“ reikia gelbėti

Neseniai sunegalavau ir teko apsilankyti poliklinikoje. Rūpestingai mane apžiūrėjusi, gydytoja pradėjo rašyti vaistų receptą. Paaiškėjo, kad už vaistus teks mokėti visą kainą, nes Ligonių kasa jų nekompensuoja. Pasak medikės, susidarė kurioziška situacija: žmonėms, mokantiems mokesčius, turintiems sveikatos draudimo pažymėjimus, dažnai už vaistus reikia mokėti visą kainą. Tuo tarpu visokiems gėjams, sergantiems AIDS, abortus pasiryžusioms daryti moterims skiriamas pernelyg didelis dėmesys, žadamos privilegijos ir pan.

Mūsų valstybėje pinigai mėtomi į kairę ir į dešinę, leidžiami kur nereikia ir jų negauna tie, kam labiausiai reikia. Pavyzdžiui, mūsų Seimo nariai komandiruojami į užsienio šalis, su kuriomis Lietuva net nepalaiko diplomatinių ryšių. Kodėl tiek daug skiriama valdžios reprezentacinėms išlaidoms? Kodėl tokie dideli Seimo narių, ministrų, teisėjų ir kitų pareigūnų atlyginimai, o paprastiems žmonėms temokamas tik minimumas? Algos, pensijos didėja nežymiai, o kaip smarkiai kyla maisto produktų, degalų, įvairių paslaugų kainos.

Mėgstami Lietuvoje gražuolių konkursai, rinkimai, realybės šou, įvairiausios atrakcijos. Dažnai panašius menkaverčius renginius remia ir valstybinės įmonės, savivaldybės. Šalies valdžia neįstengia (ir nesistengia) uždrausti TV laidų, kinofilmų, kuriuose pilna smurto, nuogų gražuolių, sekso scenų ir kitokių „gėrybių“, plūstančių iš užsienio ir nuodijančių mūsų jaunuolių sąmonę. Dorovei, moralei, dvasingumui nebėra vietos. Paklausykime, ką kalba paaugliai, netgi maži vaikai mokyklose, autobusuose, parduotuvėse, masiniuose renginiuose. Iš jų lūpų sklinda tik keiksmai, nešvankūs posakiai. Ar žino ką jaunuoliai apie Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir kitas brangias šventes? Daugiau paaugliai pasakys apie Valentino dieną, helovyną, o ne apie tautos istoriją, kruviną Lietuvos kelią į laisvę ir nepriklausomybę, partizanų kovas, tremtį. Jokio patriotizmo, jokio pasididžiavimo jausmo savo tėvyne nematai daugelio jaunuolių elgesyje.

Taip nebūtų, jeigu jaunuoliai dažniau nueitų į bažnyčią, pasimelstų, jeigu dalyvautų Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Valstybės dienos minėjimuose, kituose panašiuose renginiuose, jeigu skaitytų tokius leidinius kaip „Kregždutė“.

Seniai pažįstu anykštėnus rašytojus ir žurnalistus Mildą Telksnytę ir Vygandą Račkaitį, kurių iniciatyva „Kregždutė“ leidžiama jau daugelį metų. Žinau, kiek energijos, sumanumo jiems prireikia, kad pasirodytų naujas, įdomus „Kregždutės“ numeris. Skaudu leidėjams, kad toks reikalingas leidinys dar mažai skaitomas, prenumeruojamas, kad nesuranda reikiamo dėmesio. Mano nuomone, pirmiausia „Kregždutės“ platinimu turėtų susirūpinti rajonų švietimo skyrių ir mokyklų vadovai. Kodėl negalima pasikalbėti švietimo skyrių vadovams su mokyklų direktoriais, o mokyklų vadovams – su klasių auklėtojais ta tema ir rekomenduoti, kad kiekviena klasė užprenumeruotų bent po vieną „Kregždutės“ egzempliorių? Kodėl klasių auklėtojai negalėtų pasikalbėti su moksleiviais, jų tėveliais, kad vaikai užsiprenumeruotų šį leidinį? Gal ne visi galėtų „Kregždutę“ prenumeruoti, bet iš kiekvienos klasės bent po 5-10 tokių moksleivių tikrai atsirastų. Ne visi juk vargingai gyvena, o šis leidinys nėra brangus. Gal tiktų įvairių konkursų, parodų nugalėtojams įteikti ne pinigines premijas, pirktas dovanas, bet „Kregždutės“ prenumeratos kvitą? Tenka lankytis daugelyje mokyklų, tačiau nei bibliotekose, nei klasėse nemačiau „Kregždutės“ komplektų. Kodėl dabar jei ne kiekvienas, tai bent kas kelintas vaikas negali skaityti „Kregždutės“ – katalikiško leidinio? Juk didžiuojamės, kad esame katalikai, kad mūsų vaikai lanko tikybos pamokas.

Ne vienoje bažnyčioje po pamaldų tenka girdėti kunigų skaitomus skelbimus. Kartais tikintiesiems pasiūloma skaityti, prenumeruoti katalikiškus leidinius. Deja, retai išgirsi „XXI amžiaus“, „Kregždutės“ pavadinimus. Gal atsirastų daugiau šių leidinių skaitytojų, jeigu bažnyčiose būtų paagituojama juos skaityti. Būtų tikslinga prekiauti šiais leidiniais spaudos kioskuose, paštuose, gal reikėtų pasitelkti visuomeninius platintojus. Tenka matyti, kaip pardavinėjami spaudos leidiniai ligoninėse, poliklinikose, autobusuose, autobusų stotyse, gatvėse, parduotuvėse. Argi žmonės nepirktų ir katalikiškų leidinių, jei jiems būtų pasiūloma?

Ne vienas lankosi bibliotekose ir skaito ten kaupiamus spaudos leidinius. Reikėtų, kad šalies bibliotekos surastų galimybę užprenumeruoti ir „Kregždutę“. Nebūtų nuostolio atsisakius kokio bulvarinio leidinio ar madas, prabangų aukštuomenės gyvenimo būdą reklamuojančio žurnalo.

Jeigu valstybėje atsiranda lėšų paremti visokius renginius, menkavertes laidas, akcijas, argi sunku rasti šiek tiek pinigų paremti „Kregždutę“ - vienintelį tokio pobūdžio leidinį vaikams? Galėtų sveikintiną iniciatyvą parodyti ir privatūs asmenys, ypač verslininkai, privačios firmos, organizacijos ir paaukoti pinigų „Kregždutei“. Laikraštyje būtų galima paskelbti ir aukotojų sąrašą.

Manau, yra daug įvairių priemonių padėti „Kregždutei“, kad tik ji išliktų, gyvuotų ir džiugintų skaitytojus.

Vytautas BAGDONAS

Anykščių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija