|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
Mįslė ant ratukų Kun.Kazimieras Ambrasas, SJ
Nuo apsemtų, kaip akys mato, liūliuojančių Neries ir Nemuno vandenimis pakrančių akys nejučiomis nuklysta jau spėjusiomis kur ne kur prasausti pašalėmis, spėjusiomis per vieną kitą lietingą dieną prarasti sniego kauges, iš kurių beliko žiupsneliai pajuodusių, peržiem sniego kalnuose tūnojusių puvėkšlių saujos, vaikų numesti sužliugę popiergaliai. Bet netrukus negailestingos geltonais žaketais apsitaisiusios dvikojų miesto skruzdėlių etatinių savivaldybės tarnautojų tvarkytojų ilgakotės šluotos ir tuos paskutinius vėpūtiniais pasidabinusios žiemos statinius nušluos į šiukšliadėžes... Senamiesčio gatvele netrunki pasiekti vieną garsesnių šios miesto dalies Raguvos gatvelės 9- 2, kur iškaba liudija, kad čionai Eglės galerija, kuri maloniai kviečia aplankyti Mariaus Vilucko parodą, veikiančią iki balandžio 10 dienos. Pro jos stiklines duris matai nedidelį parodos plotą, pilną prisikimšusį jaunų ir žilų žmonių. Tačiau labiausiai dairaisi tos parodos autoriaus. Gal šis žilaplaukis, vešliais ūsais, romiomis, tarsi Senojo Testamento patriarcho akimis šešiasdešimtmetis vyriškis. Ne, Marius ne toks. O gal šis, su kamera besišvaistąs aukštaūgis? Kur tau? Marius negali kameros savo rankose laikyti. Jis nuo mažens negali net rankos pakelti, net pasisveikinti. O gal tada šis kampe stovįs ir į vieną ikoną įsistebeilijęs lieknas, žydraakis jaunuolis? Kur tau? M. Viluckas, gimęs Palangoje 1975 metais, bet nė vieno žingsnio savo kojomis per visą savo kone trisdešimtmetį nėra žengęs vyras. Jis štai sėdi šio nedidelio dailės salono viduryje ant vežiojamos invalido kėdės ir ramiai kalbasi su Kauno arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi, SJ, kuris, pakalbėjęs kelias minutes su parodos autoriumi, išbėga, nes jam už kelių minučių tiesioginė laida per Vilniaus radiją. Marių kalbina pažįstami ir nepažįstami, žurnalistai ir paprasti parodos lankytojai, bičiuliai, draugai, iš kurių vienas kitas, arčiau pažįstamas, norėdamas parodyti palangiškiam svečiui šilumos, priglaudžia savo galvą prie jo besišypsančio veido ar maloniai prisiliečia prie jo įraudusių, tiesiog kaip niekada purpurinių skruostų... Pasieniais išsirikiavę įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės stoviniuoja prie septynių šio neįgalaus, bet nepaprastai darbštaus vyro Evangelijos temomis nutapytų paveikslų. Nežinomi Dievo keliai. Tikrai nežinomi. Dievas iki 1990 metų Mariui nerūpėjo. Jis apsiėjo be Jo. Tačiau staiga dvidešimt penkerių metų sulaukęs vyras Kūrėją surado. Gal, tiesą pasakius, - Dievas Marių surado. Žinoma, tik jiedu abudu galėtų išsamiai ir tiksliai į šį klausimą atsakyti. Šiam tikslui, kad geriau Viešpatį pažintų, Marius, negalėdamas į savo rankas paimti net knygos, išmoko ne tik prancūzų, bet ir lotynų kalbą, pradėjo tapyti, ypatingai pamėgo ikonas, kurių gili prasmė, tos slaviškos, graikiškos raidės jam labai reikšmingos. Kai iš toliau atsitraukęs žvelgi į patį Marių ir stebi jo sukurtą septynių Kristaus kančios paveikslų seriją Pasija, matai, kad šis žmogus ne tik prasmingai, giliai, plačiai, bet ir vaisingai pajuto pats, bet pačiose sielos gelmėse ją išgyveno. Tai tarsi liudija mūsų istoriją jo paveiksluose išmėtytos žmonių galvos - daugelio mūsų brolių ir sesių skaudus likimas, kuriomis išmarginti ne tik mūsų istorijos puslapiai, nuženklintos kryžiais pakelės, bet ir mūsų širdyse įsispaudusios ir dar daugeliui neužgijusios skriaudos ir žaizdos, kurios tarsi koks kasdienos reiškinys, giluminis Mariaus simbolis, lydi jį patį, kai jis, nepaisydamas savo nuolatinės, įkyrios negalės (jie, visi trys broliai, iš kurių jau vienas miręs, serga nepagydoma raumenų atrofija), mato gyvenimo prasmę, moka kūrybiškai leisti laiką, sugeba bendrauti su daugybe lankytojų, kurie dažnai peržengia jų namų slenkstį Palangoje, kaip blaiviai ir optimistiškai žvelgia į dabartį ir ateitį. Šio gyvybingumo, blaivumo, gerumo, šilumos gali pavydėti ne tik didžiuma mūsų jaunuolių, bet ir kone visi mūsų valdininkai ir ypač partijų, organizacijų, daugelis išsikvėpusių, susipriešinusių, nežinia, kuria linkme norinčių mūsų Respublikos vežimą pasukti, valdžios atstovų. Kaip jie turėtų iš tų dviejų bekojų, berankių, mirtinos ligos pasmerktų ir prie vežimėlių prikaustytų brolių pasimokyti tikėjimo, pasitikėjimo, atlaidumo, kūrybiškumo ir nepaprastos giedros. Žvelgi į tuos beribės kančios septynis ir visus kitus, taip rūpestingai atgabentus iš Palangos, čionai taip šventiškai surikiuotus jų kūrinius - paveikslus, ir negali suprasti: kaip ir kiek gali žmogų sutvirtinti, įtikinti, įprasminti, padaryti ryžtingą t i k ė j i m a s. Kokią jėgą turi šio berankio, bekojo vyro teptukas, kurio kiekvienas brūkšnis, kiekvienas potėpis, spalvinė gama, kiekvienos ikonos mažiausia detalė kalbėte kalba, bylote byloja, rodyte rodo ir liudija žiūrėkite, ką gali DIEVAS per bejėgį, invalidą, tą mažų mažiausiąjį brolį, jei tik šis ryžtasi darbui, lavina ir naudoja savo gabumus, prasmingai pagal Kūrėjo valią juos naudoja . Man, vaikščiojančiam po šių dviejų nedidelių salių plotą, darosi gėda dėl kiekvienos veltui praleistos dienos, valandos, minutės ir sekundės, kai neišnaudojau jų kitų labui, kai kokio puslapio ar straipsnio neparašiau, neperskaičiau geros knygos, neaplankiau ligonio, nepaguodžiau vargšo, nesukasiau darže lysvės ar nepasodinau medžio, kurio kelmą jau kelinti metai vis rengiuosi iškasti, bet vis nesurandu laiko. Mane Marius išmokė daugiau negu šimtas knygų. Kai girdžiu jo ramų balsą, kai matau jo geras akis, noriu švelniai ranka paglostyti jo žvilgsnį ir garsiai padėkoti: dėkui tau, Mariau, kad esi ant tų ratukų, nepavargstantis mūsų tautos kūrybinių galių ir naujų turtų daugintojau, pasiryžėli, kupinas ryžto ir optimizmo palangiški. Savo ryžtinga veikla ir darbu sakyk gražiausią pamokslą mūsų tautai, ragink atgimti, tikėti, pakilti ir, peržengus nesantarves, susiskaldymus, kvailystes ir rietenas, žengti tiesiu keliu į vienybę... Žiūriu, Mariau, į greta tavęs stovinčią Gabiją, su kuria tu nori šią vasarą sukurti šeimą, ir džiaugiuosi, kad judu sutariate, kad galite gerbti vienas kitą, kad galite kartu rasti bendrą kalbą, kad Gabija išmoko ir mokosi kentėti ir kurti su tavimi, kad pajėgia ir nori tave suprasti. Būkite pavyzdys visoms šeimoms. Dieve, duok judviem sutartino gyvenimo, kurio dažnai karčioje patirtyje išauga didžiuliai, gražūs ir našūs vaisiai, kuriais neretai minta kartų kartos ir tokių žmonių vardų neužmiršta itin užmarši istorija... Žengiu per Eglės galerijos ką tik pakeistą slenkstį, lipu žemyn keliais naujais mediniais laiptais ant gatvės grindinio, sutinku žmogų, besiklausantį paskutinių žinių: Vėl mūsų partijos nesutaria... Kaip būtų gerai, kad tie besivaidijantys krikščioniškų partijų vadai užeitų į šią galeriją, pažiūrėtų, ko Kristaus kančia mus moko, kokia kūrybinga mūsų tauta. Iš tokių autorių ir tokio meno tesimoko mūsų politikai, vaikai, jaunimas, visa Lietuva. Beviltiškume surasti didžiausią viltį, bejėgiškume surasti didžiulę jėgą, beribiame beprasmiškume surasti didžiausią prasmę, kuri atvestų prie Didžiojo Kentėtojo kojų, kad išmoktume ir suprastume, kad nėra nė vienos aukos, nė mažiausios kančios, nė mažiausio beprasmiško mosto, kurį leidžia ir kurį skiria mums Didysis, ant Kryžiaus už mus pakibęs Menininkas, Auka ir Aukotojas... Sutemos dengia gatves, maišydamosi su paskutiniais šio vakaro lašais, kurie, nutiškę ant grindinio, plauna jį nuo paskutinių nuo žiemos likusių drumzlių. Ak, kad jos nuplautų ne tik grindinio, bet ir mūsų tautos, partijų, Seimo narių ir svarbiausiųjų bei įtakingiausiųjų Tėvynės vyrų sąžines... Tebūna jos švarios, tokios švarios, kaip to berankio Palangos dailininko preciziškai nutapytos ikonos, kurių glotnus paviršius, darnios spalvos ir ramus, gilus jų turinys stebuklingai ramina pačias neramiausias sielas, atgaivina patį labiausiai nualintą žvilgsnį, sutelkia pačias labiausiai po žemiškas smulkmenas išsibarsčiusias padrikiausias sielas. Išgyventos asmeniškos kančios, apsčiai pasiėmusi gilios ramybės kūrybiška siela gali nuraminti pačias agresyviausias širdis. Tebūna kiekvieno meno kūrinio tokia gili prasmė: maitinti širdis ir sielas ne prie stalo, bet prie Kūrėjo kojų dvasiniu maistu...moko alsuoti gerumu ir grožiu...
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |