|
Kad neužmirštum ir suprastum
Patiko man Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS)
nario tremtinio Vytauto Varnagirio anksčiau skaitytos knygelės,
todėl, gavęs naujų, su įdomumu perskaičiau. Netekties Atmintis
(1998) - tai Lietuvos istorija nuo baltų genčių laikų iki 1991 metų.
Knygos įvade autorius prašo prisiminti A.Mackevičiaus dalgininkus,
vokiečių, gestapo, NKVD, KGB aukas, kad dešimtmečiais mums diegtas
mažos tautos nevisavertiškumas atgimtų meile tėviškei sieloje. Baltai
pasakojimas apie lietuvių gentį prie Baltijos, kur rytais skambėjo
sutartinės, naktigonėj žvengdavo žirgai, po senu ąžuolu šventa
ugnis. Užpuola kryžiuočiai. Vaidila prašo Ąžuolą šaknimis surinkti
mūsų ašaras. Šiandien baltai ne tie, todėl stiebas iškelia Mažutį
kraujo lašą/Rauda laša
1893 metų sukilimas prasideda peizažu.
A.Mackevičius tiki: O prakaitu aplaistyti laukai/Senukai kryžiai/šventos
girios/Visi palaimins mus! Prašo širdį būti kaip dalgio plienais.
Mūšis ir samanėlių patalai su broliai susiliejo. Vėjinis malūnas
skirtas mirusiam dėdei Tauckui atminti. Sugautą senį pririšo prie
malūno sparnų, malūną padegė, ir liepsnoje kareiviai išsikepė žąsį.
Toks žiaurus pavergėjų elgesys
1940-1941 metai parodo tremtį, kur tremtiniai
sukandžioti šunų ir šonkauliais sulaužytais, motina po samanėlių
patalais, bet sūnus klausia: Prie kokio kelio mūkelė stovės/Kad
aš iš tavo pėdos atsigėręs,/Ant žemės atsiklaupt galėčiau, o tėviškės
žydintį dangų tremtinys regi sapne
Eilėraščiai skirti Tėvui ir
JO Bičiuliams. Prisimena Pirčiupį, Motiną, likusią ant slenksčio
akmeniu stovėti, vokiečių žiaurumą: prie liepto atima iš motinos
vaikelį. Ir jo akutės iš po vandens žiedeliais žydi. Per gamtą
personifikuotai pasakoja Pirčiupio tragedija
1944-1991 tai
eilėraščių ciklai apie tremtį, laisvės kovas. J.Lelešiui, Kairiui,
Žemaičiui, Reginai ir kitiems skirta po kelis eilėraščius. Ne viename
eilėraštyje tas pats jausmas, mintis pasikartoja, bet kitais žodžiais.
Tai rodo nenykstantį skausmą, ilgesį, kurių neįmanoma užmiršti.
Vis prisimena vaikystę, motiną, gimtinę.
Atrodo, V.Varnagirio labiausiai mėgstama meninės
raiškos priemonė personifikacija: Nusijuokė miškai, nusiėmę kepurę;
Girelė mėnesį viršūnėse liūliuoja, Lazdynas veido ieško upely
ir kt. Žodžiu, rašo vaizdingai, apgalvotai, todėl jaudina viskas,
ypač pokario drama, kai broliai kimba vienas kitam į gerklę, o motinai
visa tai reikia iškęsti, todėl pareiškia: nesakykite,/ Kad Skausmo
Buvo Mažai
/ Nukritusiom žvaigždėm pasipuošė plaukai. Sunki tremtis,
naktį blakės, dieną uodai geria kraują, valgis sėbrų putra, draudžiama
kabinti kryžių prie namų. Ir neblėsta troškimas išsaugoti maldą/Ir
laivės Troškimą širdy, kad grįžę iš tremties vaikai ir ant griūvančių
sodybų Šventasis Ąžuolas atsistotų, o motina liko viena tundroje
kryžiumi stovėti. Eilėraštyje Sausio 13-tajai neužmiršti svarsto:
Nejaugi vėl užkaltame vagone,/Nejaugi vėl per tundrą basas?, todėl
deda kruviną galvą ant Viešpaties rankų ir tikisi visada Lietuvą
apginti, nes kitos išeities nėra
Knygelėje Bebras (2002) pasakoja apie vokiečių
okupacijos, tremtinių kasdieninę buitį, darbus Sibire, žmonių santykius,
rusų valdininkų žiaurumą, moralę, motiną, kurios neprivertė liepti
sūnums grįžti iš miško, todėl jos laukė tremtis. Parodo rusų valdininkų
kerštingumą, bukumą, savavaliavimą, biurokratizmą. Juozelis po pirties
viršininko nepavaišino jį ištrėmė. Viršininkai reikalauja kyšių,
išnaudojo nencus: žuvis paima, prekių neatveža, vagia, miklindami
ranką šaudo paukščius, tinginiauja, geria. Apsakyme Jonas pasakoja,
kaip tremtyje nekaltai atsidūrusiam Jonui viršininkas liepia padaryti
tokius baldus, kokių niekas neturi. Už tai jam parašo gerą charakteristiką
ir paleidžia namo. Jokio idealizmo, tik savo naudos siekimas. Nors
tėvai vaišino rusus, bet jie nušovė jų dukrą, mokytoją, nusegė laikrodėlį
ir linksmi nuėjo. Tragiškai baigėsi trijų studentų noras pabėgti
valtele Švedijon. Naikintuvas, pasivijęs valtį, sunaikino, kad tik
laisvas pasaulis nesužinotų, kaip mes gyvenome komunistiniame rojuje.
Anekdotiškas pasakojimas Sprinkryk. Po 1986 metų sukilimo caro
kareiviai užplūdo kaimus. Juos reikėjo maitinti. Močiutė iškepė
blynų, nunešusi jiems pasakė: Sprink. Ryk. Suvalgę blynus, vėl
prašo atnešti sprinkryk
Knygelėje Mėnulio užtemimas (2003), pasirašęs
slapyvardžiu Ignas Tauckus, parodo dabartinę mūsų valdžią. Tai žodinė
meninė fotografija. Įžangoje primena elito ydas ir pateikia Konfucijaus
mintį: Musės prigėrė meduje. Toliau mūsų gyvenimo panorama:
Šernai iššaudyti, liko vienas šlubas, bet nušaus ir jį, kai baigs
šaudyti išgertus butelius. Šiandien daugiausia puoselėjamas užpakalio
menas. Geriau nukniaukti milijoną: Kepurė dega nieks nešauks./Kiek
nukniaukė aukštieji ponai,/Ir manęs nepagaus. Disertacijos tema
Kai šildais iš vidaus,/Išeina daug pigiau. Pastebi ir konkrečias
asmenybes: Balsuokite už mano/Ubagų karaliaus barzdą
/Palaiminsiu
žiedais apmaustyta ranka; Aš filosofas su plyta./Iš soclenktynių
nukniaukta, Nusipirkau aš motociklą./Bus lengviau po partijas
lakstyt; Aš kolūkiečius/Elgetom paleidau,/O valdininkams iki debesų/Algas
pakelti leidau ir pan. Visi, norintys patekti valdžion, turintys
daug dorybių, kviečia už juos balsuoti. O tada: Jūs vaikščiosit
basi, o mes statysim prie ežerų pilis. Kaip gražu ir gera bus Lietuvoje,
kai turėsime daug elitinės valdžios
Vincas STEPONAVIČIUS
Krekenava,
Panevėžio rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|