|
Sakmė apie knygnešį
Neaišku kodėl seniausia Europoje tauta, turinti
ilgaamžę ir garbingą istoriją, nesukūrė savojo herojinio epo. Motyvų
tokiam epui sukurti buvo daugybė. Tai Šiaulių (Saulės) mūšis, kuriame
buvo sulaužytas neseniai įsikūrusio Kalavijuočių ordino nugarkaulis;
Durbės mūšis, kuriame buvo palaužta Kryžiuočių ordino puikybė ir
grobuoniškos užmačios; Herkaus Manto triumfas ir tragedija; Pilėnų
gynėjų žygdarbis; didžiausias viduramžių Europoje Žalgirio mūšis,
kuriame buvo sumušta Vakarų Europos kariauna; triumfališki žygiai
iki Juodosios jūros; Europos apsauga nuo iš Rytų besiveržiančių
Čingischano ordų ir t.t. Baladės, padavimai, legendos ir pasakos
leidžia manyti, kad paskutiniųjų Europoje gamtos vaikų stabmeldžių
genijaus dvasia buvo gyva ir kūrybinga. Kažko pritrūko, kad iš
lūpų į lūpas perduodama protėvių žodinė kūryba ilgainiui įgautų
išbaigtą herojinio epo pavidalą. Jei ateityje atsiras toks genijus,
kuris ryšis rašyti tautos herojinį epą, jame neabejotinai atsiras
derama vieta legendinei knygnešystės gadynei.
Neseniai knygynuose pasirodė Juozo Kundroto romanas
Sakmė apie knygnešį (Kaunas, Ryto varpas, 2004). Knygos autoriaus
pilietinę poziciją nusako įrašas asmeniniame ekslibrise: Aš gyvenu
knygomis jos kaip gyvos. Mylėti knygą, vadinasi, mylėti žmogų.
J.Kundrotas myli knygą, žmogų, tėvynę, tuo pačiu ir tautos istoriją.
Iš čia aišku, kodėl autorius pasirinko būtent tokią temą savo romanui.
Spaudos atgavimo šimtmečio jubiliejaus išvakarėse pasirodžiusią
knygą jos autorius skiria visiems žinomiems ir nežinomiems knygnešiams,
atlikusiems neįkainojamą žygdarbį gimtojo žodžio, lietuvybės ir
Tėvynės labui.
Kaip pasakoja knygos autorius, knygnešystės epochos
herojai jį sužavėjo jaunystėje ir tas jausmas lydi jį per visą gyvenimą.
Tos meilės vaisius - iki šiol mūsų literatūroje nebūta knyga romanas
apie knygnešį. Prieš tai J.Kundrotas jau išleido knygelę Knygnešių
šventa gadynė.
Romano herojumi autorius pasirinko knygnešystės
gadynės simbolį, pelnytai vadinamą knygnešių karaliumi iš kaimo
gryčios kilusią nepaprastai taurią asmenybę, visą savo gyvenimą
paskyrusią tautos žadinimui, lietuvybės gaivinimui, aistringą tautinio
atgimimo šauklį Jurgį Bielinį, ryškų šviesulį ano meto beviltiškai
tamsioje ir nykioje realybėje. Anot knygnešystės metraštininko Petro
Rusecko, spaudos draudimo gadynė (1864-1904 m.) sunkiu slogučiu
buvo prislėgusi mūsų tautą. (
) mažytė lietuvių tauta pavergta,
neorganizuota, su visai mažu sąmoningų žmonių skaičiumi stojo
į kovą su milžiniška Rusija dėl savo paniekintų teisių, stojo vienui
viena (
). Toje kovoje vienas narsiausių karių kaip tik ir buvo
J.Bielinis.
Knyga skirta kultūringam ir mąstančiam skaitytojui,
mylinčiam savo tautą ir gerbiančiam jos istoriją. Skaitytojui ji
dar kartą primins išnykimui pasmerktos tautos sunkų kelią į šviesą
ir laisvę, primins tuos didvyrius, kurie, nepaisydami daugybės pavojų,
vedė ją tuo vieninteliu keliu į išsvajotą tikslą. Nežinančiam knygnešystės
istorijos skaitytojui knyga bus naudinga todėl, kad ji supažindins
jį su žmonijos kultūros ir išsivadavimo iš priespaudos kovų istorijoje
unikaliu fenomenu knygnešyste. Kalbėti apie pristatomą knygą keblu
todėl, kad joje rašoma apie tikrus istorinius įvykius ir asmenis.
Autoriaus misija buvo viską įvilkti į literatūrinį rūbą ir nupiešti
patrauklų bei įtikinamą paveikslą. Tenka pripažinti, kad rašytojui
tą padaryti puikiai pavyko.
Autorius skaitytoją veda sunkiu, painiu ir rizikingu
knygnešio gyvenimo keliu, pakeliui supažindindamas su asmenimis,
turėjusiais įtakos jo gyvenimui.
Tai vyskupas M.Valančius, pastūmėjęs J.Bielinį
į knygnešio kelią, pirmosios stambios knygnešių draugijos Garšvių
organizatoriais, Mitkais, gelbėjusiais knygnešio gyvybę, Gabriele
Petkevičaite, Garšvių draugijos išdaviku Škutu ir kt. Įdomus knygnešio
ir vyskupo pokalbis, iš kurio aiškėja M.Valančiaus požiūris į rūsčią
realybę, formavęs paties Vyskupo veiklą ir nulėmęs tolesnį knygnešio
gyvenimą: Nėra tokios šalies, galinčios užstoti mus. Galima pasikliauti
tik savimi, savo tauta, jos vienybe, kurią turim pažadinti. Vien
įtūžio nepakanka. Nebus vienybės, nebus ir ateities, šviesa, tiesa
ir laisvės troškimas turi suvienyti lietuvius. Neužtenka suvokti,
kad mūsų žemę trempia priešo kojos. Nuo to suvokimo žemė iš po jo
kojų neslysta. Ir niekados neslys. Kol manysim, kad lietuvių tautos
likimas nulemtas, tol ir būsim savo ir svetimųjų vergais
Nelauk
iš nieko dovanos, juo labiau kad kas tau dovanotų laisvą tėvynę!
Būtent pokalbis su Vyskupu ir padarė J.Bielinį Ministru, Baltuoju
Ereliu, Lietuvos karaliumi nepalaužiamu kovotoju su pavergėjais.
Kiekvienas skaitytojas susimąstys perskaitęs skyrelį
Ateities žmogus. Misterija. Tame skyrelyje Knygnešys XIX amžiaus
žmogus bando polemizuoti su išpuikusiu ir arogantišku Ateities
Žmogumi XXI amžiaus žmogumi, kuriam neegzistuoja amžinosios vertybės,
o knyga tik pelėsiais dvokia.
1918 metų pradžia, artėja Vasario 16-oji. Knygnešys
intuityviai jaučia, kad tuoj tuoj Vilniuje bus sprendžiamas Lietuvos
likimas. Kaip tas viskas gali vykti be jo?! Jis skuba, kaip kad
visą savo gyvenimą skubėjo. Jis būtinai nori nuvykti į Vilnių, bet
dar reikia užbaigti kai kuriuos darbus. 1918 m. sausio 18 d. Katinų
k. (Pasvalio r.) po kryžiumi ant Lėvens kranto suklupo knygnešys.
Suklupo amžiams:
Tėvų kapai ant kalno, ten, po beržu,
Ten baigė savo pasaką suklupęs
knygnešys
Knyga Sakmė apie knygnešį priklauso kategorijai
tų knygų, kurias skaitytojas padeda ant stalo tik užvertęs jos paskutinį
lapą. Ačiū J.Kundrotui už gražią dovaną spaudos draudimo panaikinimo
šimtmečio minėjimo išvakarėse.
Kazys BLAŽEVIČIUS
© 2004 "XXI amžius"
|