Atnaujintas 2004 m. kovo 31 d.
Nr.25
(1228)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Esu laimingas draugystėje su Viešpačiu“

Pirmosios pavasario žibuoklės –
iš mielosios Gabijos rankų

Paveikslas iš ciklo „Viešpaties
Jėzaus Kančios kelias:
„Juozapas iš Arimatėjos,
kuris buvo Jėzaus mokinys,
tik slaptas dėl žydų baimės,
paprašė Pilotą leisti nuimti
Jėzaus kūną…“

Benjaminas ŽULYS

Talentas negali likti nepastebėtas

Kaune, „Eglės galerijoje“, atidaryta Palangos gyventojo Mariaus Vilucko religinės tapybos bei ikonų paroda „Pasija“. Tai pirmoji autorinė šio menininko paroda, nors, žvelgiant į sodrius, išraiškingus tapybos darbus, galima manyti, kad tų parodų galėjo būti ir daugiau. Jau vien tai, kad Mariaus sukurtų ikonų yra ne vien Lietuvoje, bet ir Italijoje, Prancūzijoje, JAV, byloja apie menininko brandą, jo savitą, originalų tapybos braižą. Marius, matyt, nesiekė savo kūrinių viešai pateikti visuomenės nuomonei, bet anksčiau ar vėliau toks talentas negali likti nepastebėtas, neįvertintas.

Ir tikrai. Vien ko vertas aliejinės tapybos septynių paveikslų ciklas „Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios kelias“. Kiekvieną paveikslą palydi Evangelijos ištraukos. Štai viename paveiksle Evangelijos pagal Joną ištrauka: „Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas...“ (Čia ir toliau eina ištraukų tęsiniai.) Kitoje Evangelijos pagal Joną ištraukoje bylojama: „Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo ir nuvedė pirmiausia pas Aną. Mat jis buvo anų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis...“ Iš Evangelijos pagal Joną: „Atlikta. Ir nuleidęs galvą, atidavė dvasią...“

Pats autorius apie šiuos darbus kalba taip: „Šis septynetas skirtas apmąstyti Kristaus Kančią. Dievišką, pačią Tikriausią Kančią. Šioje Kančioje nėra nieko suvaidinto, jokios pozos, yra tik gestai, akimirkos, prieš kurias tegalima nutilti, sustingti kontempliacijoje... Gal todėl kiekviename paveikslų galima atrasti žvilgsnius arba, tiksliau sakant, veidus, žiūrinčius veidus. Tai angelai, žmonės, tautos, mes patys - visi, kurie tik gali žvelgti į Žmogaus Sūnaus Kančią. Susitikimas su Kenčiančiuoju Jėzumi neturėtų būti niūrus ar prislegiantis, priešingai, šios Kančios dėka vyksta mūsų išgelbėjimas , todėl ir bandžiau apie tai byloti ryškiais, beveik džiugiais tonais, tamsos - šviesos dialektika, kintančia grafikos dinamika. Manau, kad man pavyko potėpiais išreikšti tai, ką ilgai savyje brandinau“.

Kalbėti vien apie šio dailininko darbus, nors ir labai išraiškingus, būtų per maža ir neišbaigta. Ypatinga autoriaus asmenybė, jo požiūris į gyvenimą, aplinkos žmones, savo nugyventą kelią, kūrybos, krikščioniškosios veiklos žingsnius, kuriuos tenka ir teks žengti. Parodos atidaryme dalyvavęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pastebėjo, kad Marius - tai žmogus, neįgalus kūnu, tačiau tvirtas savo siela, dvasingumu, aiškiu gyvenimo tikslo suvokimu, aktyvumu tame gyvenime. Mat į savo kūrinių parodą Marius buvo atvežtas neįgaliųjų vežimėlyje. Jis beveik nevaldo savo kūno, dešiniosios rankos, kuria tapo savo nuostabiuosius paveikslus, o tik pajudina tris tos rankos pirštus, kuriais laiko teptuką. Nuostabu, nors tarsi ir neįtikėtina. Marius nuo kūdikystės turi fizinę negalią, yra, kaip dabar sakoma, neįgalusis. Bet Marius nesibaugina invalido, neįgaliojo sąvokų, yra taip, kaip yra.

Juo labiau kad nuo pačių ankstyvų vaikystės dienų šeimoje jis nebuvo auklėjamas, globojamas kaip invalidas, o kaip visavertė, iš dalies nemažai galinti savimi pasirūpinti asmenybė. „Ką gali - pasidaryk pats“, - kai kada jam ir dviem jo broliams, taip pat sunkios būklės neįgaliesiems, primindavo tėveliai. Tad ir augo, brendo Marius ne kaip vien užuojautos, visokeriopos pagalbos vertas bei reikalingas varganas žmogelis, o kaip sveikas, mąstantis, su viltimi ir aiškia nuostata į gyvenimą žvelgiantis ir savo tikslų turintis bei jų siekiantis žmogus. „Negalia manęs niekada nebuvo prislėgusi“, - kalba Marius. Jis sako dažnai girdįs žmonių nepasitenkinimus, padūsavimus dėl vienokių ar kitokių nepriteklių, nepatogumų, kitų panašių dalykų. Žinoma, tai esą suprantama, bet neturėtų būti svarbiausia gyvenime, samprotauja menininkas. Jis nedūsauja, neverkšlena. „Esu nepaprastai laimingas žmogus“, - sako iš neįgaliųjų vežimėlio be kitų pagalbos negalįs pakilti Marius. „Esu laimingas, būdamas draugystėje su Viešpačiu“, - apibendrina.

Gyvenimas lemtingai pasikeitė...

Šioji draugystė su Aukščiausiuoju prasidėjo ir subrendo iki pačių sielos gelmių ne iš karto. Dargi priešingai. Kurį laiką Marius buvo ateistas, griežtai nusistatęs prieš, tuomete jo nuomone, nesantį Dievą, tikėjimą, Bažnyčią. Maža to, siekdamas iš esmės sukritikuoti tikėjimą, jis imasi studijuoti Šventąjį Raštą, tikėdamasis jame surasti spragų, kokių nors neatitikimų gyvenime, materialistinei tikrovei. Netgi trumpam susidomi okultizmu.

Bet visai netikėtai viskas, kaip sakoma, apsiverčia aukštyn kojomis. Gilindamasis į Šventąjį Raštą, Marius jame suranda savo gyvenimo prasmę, kaip jis pats sako, „asmeniškai susipažinau su Jėzumi Kristumi, Jį pamilau, nes ir Jis mane visą laiką myli...„ Gyvenimas lemtingai pasikeitė. Marius priėmė katalikų tikėjimą, dar labiau gilinosi į Šventąjį Raštą, Bažnyčios mokymą, teologiją. Bet ir šito jam maža. Kad dar geriau galėtų pažinti tikėjimo tiesas, Tomą Akvinietį, kitus teologus, filosofus, Marius išmoksta lotynų, prancūzų kalbas, laisvai kalba rusiškai. 1992 metais jis tapo Šv. Jono kongregacijos oblatu (pasauliečiu). Prieš pusketvirtų metų jis su savo broliu Tomu, taip pat sunkios būklės neįgaliuoju, irgi nepaprastos išminties asmenybe, bendraminčiais, kunigu Rolandu Karpavičiumi įsteigė Telšių vyskupijos Rekolekcinio veikimo organizaciją Palangoje, yra vienas iš jos koordinatorių. Šią organizaciją palaimino ir davė jai oficialų leidimą tuometinis Telšių vyskupas Antanas Vaičius. Abu broliai (vienas, taip pat neįgalusis, neseniai mirė) važinėja po vyskupijos parapijas, mokyklas, susitinka su žmonėmis, kalbasi su jais apie tikėjimą, dorovę, Dievo meilę. Pas Marių ir Tomą Palangoje eina žmonės. Su savo dvasiniais rūpesčiais, skausmais, dvejonėmis. Ir kiekvienas gali tikėtis ne primesto, o bičiuliško patarimo, pasamprotavimo. Be to, taip pat su savo broliu Tomu, kai kuriais atlikėjais jis išleido autorinių giesmių garso kasetę „Maranata“. Paaiškėja, kad Marius - dar ir poetas... Prieš šešerius metus jis susidomėjo ikonografija (ikonų „rašymu“), dabar tai yra jo kūrybos pamatas.

Marius dėl savo negalios tėra baigęs penkias klases, tačiau savo išprusimu, intelektu, galima drąsiai tvirtinti, lenkia ne vieną aukštuosius mokslus baigusį bendraamžį (Mariui - 27 - eri). Mintis jis reiškia itin sklandžiai, nuosekliai, su visa raiškos kultūra. Tapybos mokytojų jis taip pat neturėjo. Be Aukščiausiojo duoto talento, jis veido, viso kūno anatomijos, plastikos savarankiškai žinių sėmėsi iš anatomijos knygų ir tą žinojimą perkelia į paveikslus.

Marių nuolat kantriai ir nuoširdžiai globoja, nuolat būna šalia jo bičiulė, draugė, o dabar galima sakyti - ir sužadėtinė, Gabija Kvedaravičiūtė. Jų draugystė siekia vaikystės laikus. Jaunuolis džiugiai prisipažįsta, kad šią vasarą jis su Gabija priims Santuokos sakramentą. „Tai dar viena Dievo dovana man“, - sako Marius.

Parodos atidaryme dalyvavęs arkivyskupas S.Tamkevičius palaimino Marių, linkėdamas jam dar gausesnių Aukščiausiojo malonių.

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija