Atnaujintas 2004 gegužės 5 d.
Nr.34
(1237)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Reikės pasiraityti rankoves

Petras KATINAS

Lietuva, įvairiomis iškilmėmis bei renginiais pažymėjusi istorinę dieną, tapusi visateise Europos Sąjungos nare, įžengė į naują savo gyvenimo etapą. Kaip pabrėžė kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, į Europos Sąjungą ateiname su didele viltimi, kad visų Lietuvos žmonių bendras darbas sujungs visus kuriant ateities gerovę. Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis atkreipė dėmesį, kad, Lietuvai tapus ES nare, gyvensime vieningoje, beveik pusę milijardo gyventojų turinčioje erdvėje, kurioje atsiveria didelės galimybės, bet taip pat ir neišvengiami iššūkiai. Visų pirma daugeliui, kurie tikisi iš ES dangiškos manos, teks susimąstyti. Ateityje laukia didelis darbas. Ypač Lietuvos diplomatams, kuriems teks atremti didžiųjų ES valstybių gana rezervuotą požiūrį į naujų ES narių dešimtuką. Štai vienas „senosios“ Europos lyderių, Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis vos ne kas antrą dieną reikalauja didinti mokesčius naujosiose ES šalyse. Jokiu būdu negalima pamiršti ir tolesnių Rusijos pinklių, kurios bus rezgamos naujajame mūsų kelyje. Tačiau Lietuvos valdžios žmonės labiausiai turėtų rūpintis artimiausia ateitimi valstybės viduje, kai daugelio žmonių nepagrįstos viltys sulaukti geresnio gyvenimo nepasitvirtins. Be įtempto visų žmonių darbo ta gerovė neateis, nepaisant įvairių ES struktūrų fondų milijonų. Tuo labiau kad jau dabar ryškėja, jog galime negauti didelės dalies tų lėšų dėl mūsų aukščiausiojo lygio valdininkų nerangumo, o gal ir nemokšiškumo. Jau paaiškėjo, kad nei išgirtoji, naująja Europos Margaret Tetčer paskelbta buvusi finansų ministrė D.Grybauskaitė, nei susisiekimo bei aplinkos apsaugos ministrai A.Balčytis ir T.Kundrotas nesugebėjo parengti reikiamų dokumentų ES fondų lėšoms gauti. Jau aišku, kad jos nuplauks.

Todėl reikia visiškai sutikti su iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Lietuvos narystei Europos Sąjungoje pažymėti, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus Raimundo Lopatos pasakyta kalba, nuskambėjusia disonansu valdančiosios socialdemokratinės koalicijos lyderių – laikinojo Seimo pirmininko Č.Juršėno bei Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko V.Andriukaičio – kalboms. Pastarieji nepamiršo paminėti „tarptautinės darbo žmonių šventės“ gegužės 1-osios, o V.Andriukaitis leidosi į istorinius samprotavimus, jog tik socialdemokratai Lietuvoje dar 1904-1905 metais pradėjo kelią į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, tuo pačiu ir į Europą. Pasirodo, „geležinio“ Felikso bendražygiai, o ne J.Basanavičius, V.Kudirka ir kiti laisvės šaukliai buvo pirmieji. Ko gero, ir Kapsukas bus paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės kūrėju.

R.Lopata pažymėjo, jog ateiname į Europos Sąjungą kaip itin pavargusi, pagal daugelį rodiklių menkai išsivysčiusi šalis. Jo žodžiais tariant, ateityje viską nulems tai, ar ir toliau mėginsime gyvuoti kaip beformis, nežinantis, ko nori, ir tarptautinių gūsių svaidomas politinis darinys. Ar vis dėlto tapsime valstybe, turinčia aiškią politinę valią. Valstybe, suvokiančia, kas yra pareiga sau ir kitiems, kas yra tautinė ir valstybinė savigarba.

Vargu ar, esant tokiam valdininkų ir valdančiosios partijos arogantiškumui ir paviršutiniškam požiūriui į savo pareigas, pakartosime Airijos sėkmę, kuri, tapusi ES nare, per labai trumpą laiką pasiekė stulbinamų laimėjimų. Tuo tarpu „senosios Europos“ ekonomistai, konkrečiai, Didžiosios Britanijos laikraštis „The Financial Times“, naujosioms ES narėms, tarp jų ir Lietuvai, prognozuoja, kad jeigu bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui didėtų dviem procentais sparčiau nei Prancūzijoje, mūsų valstybė ją pasivytų per 57 metus... Taigi jokia Europa nepagerins mūsų gyvenimo, jeigu mes patys nedėsime pastangų, ypač jeigu aukščiausioji valdžia nesiims priemonių mažinti tam didžiuliam atotrūkiui tarp nedidelės dalies turtuolių ir vos suduriančiųjų galą su galu.

Apie tai kalbėjo ir buvęs vyriausiasis Lietuvos euroderybininkas Petras Auštrevičius, pareiškęs, jog narystė ES nėra vienintelis ir galutinis tikslas, o tiktai priemonė. „Didžiuokimės tuo, ką padarėme, bet nesustokime. Neieškokime Europos už Lietuvos, ieškokime jos savyje“, – pareiškė P.Auštrevičius.

Visa bėda, kad bent jau iki rudens, o gal ir iki Naujųjų metų, tų paieškų tikrai nebus. Besiveržiantiesiems į valdžią Lietuvos žmonių reikalai tikrai nerūpės. Kibs į atlapus vieni kitiems su dar didesne energija nei iki šiol. Jau iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame narystės ES pradžiai, Seimo narys, vienas vadinamųjų komunarų Vytautas Einoris, priimant rezoliuciją dėl artimiausių metų Lietuvos užsienio politikos, kritikavo rezoliucijos projektą, suderintą su visomis, taip pat ir Socialdemokratų frakcija, kad joje nieko nekalbama apie draugiškų santykių vystymą su Baltarusija. Visa bėda, kad V.Einoris ne vienintelis. Buvusieji komunistiniai nomenklatūrininkai dės visas pastangas pajungti Lietuvą Maskvai. Tuo galima neabejoti. Iš Maskvos eina ne tik ideologija, bet ir didžiuliai pinigai. Aišku, džiugu, kad iškilmėse Airijos, dabar pirmininkaujančios ES, sostinėje Dubline jos premjeras, sveikindamas naująsias ES nares, pareiškė, jog dešimtmečius sovietinio komunizmo režimą iškentusios šalys prisijungė prie demokratijos klestėjimo ir stabilumo zonos. Tačiau iškilmių dienomis tame pačiame Dubline kairiųjų anarchistų sukurstyta chuliganų minia bandė šturmuoti prezidento rūmus. Ačiū Dievui, visuotinės šventės dienomis Lietuvoje to neatsitiko. Tik keletas Kovo 11-osios Akto signatarų – K.Uoka, E.Klumbys ir R.Ozolas – su grupele skustagalvių „skiphedų“ šūkavo, jog Lietuva vėl atsidūrė okupacinėje situacijoje, o R.Ozolas netgi pareiškė, kad Lietuvos įstojimo į ES diena jam tapo „pačia didžiausia gyvenimo tragedija“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija