Atnaujintas 2004 gegužės 5 d.
Nr.34
(1237)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Pranokęs laiką ir bendraamžius

Lietuvių katalikų mokslų akademijos 2002 metais išleistame pirmajame Zigmo Zinkevičiaus „Rinktinių straipsnių“ tomo (redakcinė komisija – pirmininkas akad. prof. Vacys Milius, Algimantas Katilius, dr.Antanė Kučinskaitė, dr.Elena Neniškytė) pratarmėje autorius rašo: Leidinį sudaro keturi tomai. Į juos dedami straipsniai, paskelbti ne tik moksliniuose, bet ir plačiajai visuomenei skirtuose periodiniuose leidiniuose, jeigu tik tie straipsniai turi mokslinės ar visuomeninės vertės. Vienas kitas iš jų parašytas su kitais autoriais… Nevengta populiaraus straipsnio šalia ta pačia tema mokslinio, nes jų skirtingi tikslai, kitoks požiūris į temą, kitas adresatas. Jeigu kurio straipsnio buvo paskelbti keli variantai, net skirtingomis kalbomis, dedamas tik vienas iš jų, paprastai išsamiausias. Kiti tik paminimi, trumpai aptariami.

Paėmęs į rankas tvarkingai parengtą, lietuvių, anglų, vokiečių, rusų, latvių kalbomis su atitinkamomis išvadomis ir santraukomis parašytą, rūpestingai suredaguotą tikrai akademinio lygio ir dėmesio vertą tomą, nejučiomis džiaugiesi. Savo tautoje, tarp mūsų gyvenančių ir dirbančių žmonių turime tokių darbininkų, didžių mokslininkų, išties iki šiol per mažai įvertintų ir pagerbtų. Šie asmenys tiek savo atkakliu mokslu, savo kasdiene kūryba, kantriu, pasiaukojamu darbu ir milžiniškomis pastangomis pasiekė profesorių, garbės daktarų ir akademikų vardų. Vienas jų - Zigmas Zinkevičius, buvęs Vilniaus universiteto ilgametis dėstytojas, didžiulę kupetą įvairių mokslo knygų parašęs ir net kurį laiką atgimusios mūsų tautos švietimo ministru buvęs, tik, deja, sunkiai nepriklausomybę atgavusioje, bet nemokšiškai tvarkytoje mūsų valstybėje jis buvo iš šių pareigų atleistas, nepelnytai apšmeižtas, neteisėtai išguitas ir nuo užsimotų gerų, reikalingų ir svarbių švietėjiškų darbų neapdairiai atstatytas. Mūsų nelaimė - tautinis bukumas, žalingos rietenos ir pavydas.

Tačiau nėra to blogo, kad neišeitų į gera. Taip ir Z.Zinkevičiui. Galbūt, būdamas Vyriausybės žmogumi, nebūtų turėjęs nei tiek laiko, nei tiek jėgų parengti tokių kapitalinių darbų – net savo rinktinių darbų keturtomio, kurio du pirmieji jau pasirodė. Pirmoje knygoje – lietuvių kalbos kilmė ir ryšiai su kaimynų kalbomis, istorinės gramatikos klausimai, tarmių kilmė, dialektologijos ir rašomosios kalbos kilmės reikalai. Antroje knygoje aprašomi valstybės ir kalbos santykiai, lietuvių kalbos paplitimas ir ryšiai su kitomis kalbomis, senųjų raštų kalba, XVIII-XIX amžių rašomoji kalba, įvairūs kalbos sekcijos rūpesčiai, universiteto Lietuvių kalbos katedros, lituanistikos ir baltistikos reikalų apžvalga, paliečiami kai kurie JAV kalbininkai, giminiškos baltų ir slavų kalbos, nagrinėjamas sovietmečiu garsus vadinamasis N.Maro „naujasis tarybinis kalbos mokslas“, dvikalbystės, kalbos padėtis Rytprūsiuose, lietuvių tarmių, lietuvių kalbos naikinimo ir kitos problemos. Ypač svarbūs yra Z.Zinkevičiaus straipsniai apie Rytų Lietuvą, kuriai jis skyrė nemaža dėmesio, dėl jos sielojosi, todėl ir parašė daug svarbių straipsnių apie lietuvių kalbos atsiradimą Vilniuje, apie jos paplitimą Vilnijoje, apie lenkų migraciją Lietuvon. Įdomus ir aktualus atviras laiškas lenkų laikraščio „Tygodnik Powszechny“ redaktoriui, vokiečių rūpesčiai tautinėmis mažumomis, straipsnis apie Vilnių – mūsų sostinę, jo apylinkių ypatumus, apie lenkų kalbos atsiradimą Lietuvoje, apie Medininkus, lietuvių kalbos būklę Seinų ir Punsko apylinkėse ir kiti opūs, aktualūs mūsų krašto ir lietuvių kalbos reikalai.

Peržvelgus Z.Zinkevičiaus knygų, knygelių, mokslo darbų ir straipsnių sąrašus, šito kapitalinio akademinio leidinio – rinktinių straipsnių – keturtomio turinius, reikia stebėtis jų autoriaus darbštumu, geografiniu, istoriniu, politiniu, kalbiniu, archeologiniu, etniniu ir daugelio kitų mokslo sričių plačiu akiračiu, be kurio neįmanoma nagrinėti tokių sudėtingų, dar palyginti mažai liestų lietuvių kalbos istorijos, jos kilmės, jos giliausių ištakų ir mūsų praamžiaus gelmes. Gražu, kad lietuviai, sintetiškai ir smulkiai ištyrinėję įvairius kalbinius, fonetinius, dialektologinius ir kitus savo gimtosios kalbos gramatinius, fonetinius ir istorinius reiškinius, jų pokyčius ir struktūrą, nuo aprašomojo metodo jau daug kas išdrįsta žengti į apibendrinančius, analitinius-sintetinius ir plačius gretinamuosius įvairių reiškinių, ypač kalbos lyginamuosius ir apibendrinamuosius barus. Išdrįsta atsistoti ne tik į daugelio garsių kalbininkų ir kitų pasaulinio masto mokslininkų gretas, bet ir daug kur juos savo kapitaliniais darbais, plačiomis studijomis ir plačiu europiniu ir net, sakytume, pasauliniu masto žvilgsniu pranoksta savo bendraamžius tyrinėtojus, aukšto lygio, garsius ir daug kuo nusipelniusius specialistus. Toks savo siauras parapines ribas, ypač sovietmečiu apribotą ir varžomą požiūrį pralenkęs ir iš siauro akiračio išsiveržęs, savo erudicija, savo gausia ir brandžia kūryba, pasaulyje pagarsėjęs gausiais moksliniais veikalais, kurių inteligentišku ir plačiu moksliniu akiračiu prof.Z.Zinkevičius kalbiniu įžvalgumu kur kas toliau žengia negu geriausi šiuolaikiniai Europos, Amerikos ir kitų didelių šalių pasižymėję mokslininkai kalbininkai. Todėl manau, kad bus skaitomi ir trečiasis bei ketvirtasis „Rinktinių straipsnių“ tomai, kur surinkti antroponimikos, onomastikos dalykus nagrinėjantys straipsniai, recenzijos, personalijos, mokslinėms konferencijoms parašytos tezės, pranešimai, kalbos praktikos, kalbos didaktikos reikalai, su kalbos mokslu nesusiję straipsniai (III t.), pokalbiai su spaudos atstovais, santrumpos, rodyklės ir bibliografinė medžiaga (IV t.).

Iš kiekvieno naujojo rinktinių straipsnių tomo, iš kiekvieno puslapio trykšta darbštaus lietuvių kalbininko Z.Zinkevičiaus pastangos kuo giliau žvelgti į savo kalbos, tautos, į savo kilmės ir istorijos ištakas. Jos, daug kur nuženklintos įžvalgios ir pastabios mokslininko bei blaivaus patrioto plunksna, padeda tiksliau, konkrečiau įsivaizduoti, nubrėžti mūsų didžios praeities ir nuspėti dažnai tokios neaiškios ateities kalbinius ir humanitarinius kelius. Tenetrūksta dviejų minėtų tomų autoriui jėgų ne tik sėkmingai užbaigti šį kalbiniu, istoriniu, geografiniu, etnologiniu ir kitais atžvilgiais vertingą keturtomį, bet ir sulaukti dar kitų jo plunksnos darbų, kurie įrodytų, kad ne vien didelės šalys, galingos armijos ir didžiuliai kapitalai kuria mūsų dabartį ir ilgaamžę istoriją, bet dažnai kur kas gilesnius pėdsakus žmonijos ir ypatingai tautos gyvenime palieka savo žemę, gimtąją kalbą, protėvių savastį branginą, darbingi, valingi, ryžtingi, į savo gilumines tautos ištakas pajėgią įsiskverbti, savo tikslą nuo mažumės suprantą, tikslingai, supratingai siekią žmonės.

Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija