Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Darbai
Žvilgsnis
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Istorijos vingiai
Kultūra
Literatūra
Susitikimai
Švietimas
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Istorinė spaudos draudimo
panaikinimo reikšmė

Kazys BLAŽEVIČIUS,

Knygnešio draugijos

Kaunoskyriaus pirmininkas

Mūsų tautos ir valstybės naujųjų laikų istorijoje gegužės 7-oji – ypatinga diena. Prieš šimtą metų, 1904 m. gegužės 7 d., rusiškasis nacionalšovinizmas viešai prisipažino, kad ilgametės carinės administracijos pastangos surusinti mūsų tautą, o tuo pačiu ir sunaikinti ją, nuėjo niekais.

Lietuviškosios spaudos draudimas ir šnekamosios kalbos viešajame gyvenime diskriminavimas, rusifikavimo apologetų įsitikinimu, turėjo sunaikinti išlikusį vienintelį lietuvybės židinį – kaimą, kuriame XIX a. viduryje viešpatavo skurdas ir tamsa. Objektyviai vertinant, po žiauriai nuslopinto 1863 metų sukilimo ir po to vykusių represijų, mūsų tautai buvo iškilusi reali išnykimo grėsmė. Tautos gyvasčiai iškilusį pavojų pirmas suprato didysis Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, kuris, uždraudęs „graždanka“ rašytus raštus imti į rankas, pakėlė tautą į kovą už gimtąjį žodį ir raštą, į visatautinį pasipriešinimą pavergėjų užmačioms. Toji kova istorijoje vadinama knygnešystės gadyne.

Tautos gyvasties šaltinis

Algimantas Zolubas

Lietuvos Respublikos Seimas sausio 6 dieną spaudos atgavimo 100-ųjų metinių proga šiuos metus paskelbė Kalbos ir knygos metais.

Viena didžiausių pasaulio vertybių yra žmonių tarpusavio bendravimas. Bendravimo priemonė yra kalba. Kalbą sudaro žodžiai. Ir visko pradžių pradžia, kaip teigia Šventasis Raštas, buvo Žodis. Kai vaikas ištaria pirmąjį žodį, jis išreiškia sąmonės prabudimą, sąmoningo gyvenimo pradžią, siekį bendrauti su artimiausiu žmogumi – motina. Vėliau jis žodžiais išreikš prašymą, padėką, pagarbą, meilę. Kita vertus, žodyje atsispindi ir iš žmogaus einantis blogis: nuo žodžio prasideda netiesos sakymas, blogi darbai, konfliktai, net karai. Žodžiuose ir kalboje atsispindi žmogaus dvasia, vidinė kultūra, gebėjimas naudotis viena didžiausių vertybių – bendravimu su kitais žmonėmis. Pastebėjimas, kad žodis žvirbliu išlekia, o jaučiu sugrįžta, nėra tik pajuokavimas ar perdėtas vertinimas, nes žodis gali skatinti geriems ir blogiems darbams, kelti ir smukdyti, gydyti ir žeisti ar žudyti. Kiekviena tauta, gimusi istorinio likimo bendrystėje, turi savo kalbą. Kalba yra vienas esminių tautos bruožų, ji yra ir tautos gyvasties šaltinis.

Katalikų dvasininkai knygnešystėje

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Vyskupas Motiejus Valančius (nežinomo dailininko medžio bareljefas) Nuotrauka iš kun. Broniaus Strazdo archyvo

Gegužės 7 dieną sukanka 100 metų, kai lietuviai atgavo 40 metų okupacinės carinės Rusijos valdžios draustą lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis. 40 metų tęsėsi nuožmi kova už lietuvišką spausdintą žodį ir vaikų mokymą gimtąja kalba. Tūkstančiai suėmimų, kalinimų, trėmimų į Sibirą nepalaužė lietuvių ryžto kovoje už prigimtines žmogaus teises – motinos kalbą. Vadovaujantį vaidmenį šioje kovoje kurį laiką vaidino atkaklusis Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801-1875). Jam talkino kunigai ir tūkstančiai tikinčiųjų. Ir kova buvo laimėta.

Dvylika G.Didelytės žvilgsnių spaudos atgavimo jubiliejui

Svetima dvasia neskaitys avilyje...

Dailininkę Gražiną Didelytę pažįsta daugelis poezijos ir dailės mylėtojų. Savita grafikos technika pasižyminti menininkė savo kūrybiniais darbais apipavidalino ne vieną Lietuvos poeto knygą, surengė daug turiningų individualių savo darbų parodų. Šiuo metu dailininkė pabėgo nuo miesto šurmulio į ramų Dzūkijos kaimelį ir ten pasinėrė į kūrybą.

Ką tik leidykla „Atmintis“ parengė, o spaustuvė „Morkūnas ir Ko“ už Prano Jakaičio (JAV) lėšas išspausdino dvylika G.Didelytės grafikos darbų, skirtų mūsų knygnešiams.