Atnaujintas 2004 gegužės 5 d.
Nr.34
(1237)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Lietuviškos spaudos atgavimo šimtmečiui

Istorinė spaudos draudimo
panaikinimo reikšmė

Kazys BLAŽEVIČIUS,

Knygnešio draugijos

Kaunoskyriaus pirmininkas

 

Mūsų tautos ir valstybės naujųjų laikų istorijoje gegužės 7-oji – ypatinga diena. Prieš šimtą metų, 1904 m. gegužės 7 d., rusiškasis nacionalšovinizmas viešai prisipažino, kad ilgametės carinės administracijos pastangos surusinti mūsų tautą, o tuo pačiu ir sunaikinti ją, nuėjo niekais.

Lietuviškosios spaudos draudimas ir šnekamosios kalbos viešajame gyvenime diskriminavimas, rusifikavimo apologetų įsitikinimu, turėjo sunaikinti išlikusį vienintelį lietuvybės židinį – kaimą, kuriame XIX a. viduryje viešpatavo skurdas ir tamsa. Objektyviai vertinant, po žiauriai nuslopinto 1863 metų sukilimo ir po to vykusių represijų, mūsų tautai buvo iškilusi reali išnykimo grėsmė. Tautos gyvasčiai iškilusį pavojų pirmas suprato didysis Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, kuris, uždraudęs „graždanka“ rašytus raštus imti į rankas, pakėlė tautą į kovą už gimtąjį žodį ir raštą, į visatautinį pasipriešinimą pavergėjų užmačioms. Toji kova istorijoje vadinama knygnešystės gadyne.

Į kovą už tautos gyvastį įsitraukė to meto negausi patriotinė šviesuomenė, „Aušros“ ir „Varpo“ pažadinta inteligentija ir tūkstančiai iš kaimo pirkios kilusių pilkųjų tautos didvyrių knygnešių ir daraktorių, įtikėjusių spausdinto gimtojo žodžio stebuklinga galia.

1904 m. gegužės 7 d. buvo užverstas vienas svarbiausių mūsų tautos išsivadavimo iš vergijos kovos istorijos puslapių, sukūręs prielaidas kovai už tautos ir valstybės politinį atgimimą. Nesėkmės kare su Japonija 1905 metais sudrebino Rusijos imperiją: prasidėjo neramumai, streikai, brendo revoliucija. Pavergtos tautos pradėjo reikalauti daugiau teisių ir laisvių. Caras buvo priverstas paskelbti manifestą, kuriuo visiems gyventojams suteikė sąžinės, žodžio, susirinkimų ir sąjungų laisvę, pirmą kartą imperijos istorijoje leido surengti rinkimus į Rusijos valstybės dūmą ir tarybą, kurioms buvo suteikta teisė kontroliuoti įstatymų vykdymą. Buvo panaikinta spaudos cenzūra. Suteiktomis teisėmis tuoj pat pasinaudojo mūsų visuomenės ir jau susiformavusių bei besiformuojančių partijų politiniai veikėjai. „Vilniaus Žinios“ tuomet rašė: „Lietuva ir kitos rusų pavergtos šalys, drauge su pačia Rusija, ligi šiol buvo baisus kalėjimas, kur dūsavo milijonai žmonių. Garbė tiems, kurie pasiaukojo tai šventai kovai už laisvę, kurie kentėjo kalėjimuose, kad mes būtume laisvi, kurie savo gyvybę atidavė, kad mes galėtume gyventi“.

Visuomeniniam ir politiniam gyvenimui aktyvinti Lietuvoje svarbų vaidmenį atliko 1905 metų vasarą, po 25 metų priverstinės emigracijos, į Lietuvą grįžęs dr. Jonas Basanavičius. Tik atvykęs į Vilnių ir susipažinęs su vilniškiais visuomenės ir politikos veikėjais, jis pasiūlė Vilniuje surengti visos Lietuvos atstovų suvažiavimą, kuriame būtų aptartos veiklos gairės po spaudos draudimo panaikinimo ir išnagrinėti įvairūs visuomenei opūs klausimai.

1905 metais dienraštyje „Vilniaus Žinios“ (Nr.254) buvo išspausdintas „Atsišaukimas į lietuvių tautą“, kurį pasirašė suvažiavimo organizacinio komiteto pirmininkas J.Basanavičius ir sekretorius J.Kriaučiūnas. Atsišaukime po šimto vergijos metų pirmą kartą tautos atstovai buvo kviečiami gausiai dalyvauti rengiamame Didžiajame Vilniaus Seime.

Rengdamasis Seimui, J.Basanavičius parašė dešimties punktų memorandumą, kuriame Lietuvai buvo reikalaujama visiškos politinės ir kultūrinės autonomijos. Memorandumą pasirašė J.Basanavičius, D.Malinauskas, M.Davaina-Silvestravičius ir kun. J.Ambraziejus. Memorandumas buvo išsiųstas Rusijos ministrui pirmininkui grafui Wittei, kuriam leidus, dalis memorandumo buvo paskelbta Rusijos vyriausybės laikraštyje „Pravitelstvennyj Viestnik“. Visas memorandumo tekstas buvo paskelbtas „Vilniaus Žiniose“ (Nr.267).

Didysis Vilniaus Seimas dirbo 1905 m. gruodžio 4-5 d. miesto salėje, netoli Aušros Vartų. Į Seimą atvyko apie du tūkstančiai delegatų iš įvairių Lietuvos vietovių bei daugelio Rusijos miestų, kur likimo buvo nublokšti mūsų tautiečiai. Delegatai atstovavo visiems visuomenės sluoksniams ir tuo metu buvusioms partijoms. Suvažiavimą organizuoti leido Vilniaus generalgubernatorius Frėzė.

Suvažiavimo prezidiumą sudarė penki pirmininkai: nepartinis dr. J.Basanavičius, socialdemokratas inžinierius S.Kairys, demokratas advokatas A.Smetona, krikščionis demokratas prof. kun. P.Būčys ir ūkininkas, teisininkas, karininkas J.Stankūnas.

Pirmąją suvažiavimo dieną buvo svarstomas politinis klausimas „Momento įvertinimas ir politinių reikalavimų nustatymas“. Vyko aštri diskusija, pasisakė apie 20 delegatų, aptartas autonomijos su Vilniaus Seimu klausimas.

Kitą dieną buvo svarstomas žemės klausimas. Diskusijoje dalyvavo apie 30 delegatų. Reikalauta dvarų žemių nusavinimo. Buvo svarstoma gimtosios kalbos padėtis, reikalauta lietuvių kalbos vartojimą įvesti valsčių įstaigose, mokyklose, bažnyčiose. Seime kalbėta lietuvių, gudų ir lenkų kalbomis. Seimas vienbalsiai priėmė tokius nutarimus:

1.Dabartinis padėjimas Rusijoje ir Lietuvoje. Pripažindami, kad dabartinė caro vyriausybė yra pikčiausias mūsų priešas, (…) lietuviai nutarė: šviestis, stoti kovon su sukilusia visų Rusijos tautų liaudimi.

2.Lietuvių autonomija. Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo. Toji autonomiška Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografiškos Lietuvos kaip branduolio ir tų pakraščių, kurie dėlei ekonomiškų, kultūriškų, tautiškų arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai prie jo priklausyti panorės (...). Suvalkų gubernijos lietuviai turi būti priskirti prie autonomiškosios Lietuvos.

3. Kokiu būdu iškovoti autonomiją. Norint įgyti autonomiją, pirmučiausia reikalinga yra galutinai sugriauti dabartinę prispaudimo tvarką. Tam reikia vienyti visas politiškų partijų (…) pajėgas. Susivienijus namie, pridera jungtis su (…) kitomis Rusijos tautomis, kurios padeda griauti dabartinę prispaudimo tvarką, o kol kas reikia: nemokėti jokių mokesčių, uždarinėti monopolius, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, neiti į Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose valsčiaus teismus ir visas kitas dabartines valdžios įstaigas, neleisti savo brolių į kariuomenę, reikalui prisiėjus, streikuoti visiems darbo žmonėms miestuose ir sodžiuose.

4. Valsčiai, mokyklos ir bažnyčios. Visuose Lietuvos valsčiuose turi būti vartojama prigimta žmonių kalba visus reikalus vedant. Kadangi dabartinė mokykla yra tik ištautinimo ir ištvirkinimo įrankiai, tai reikia visas tokias mokyklas paversti grynai tautiškomis, kur mokslas būtų išguldomas prigimta kalba ir kad patys to krašto žmonės rinktų sau mokytojus.

Vilniaus Seimo nutarimai buvo publikuoti keliuose rusiškuose laikraščiuose. Lenkų spauda nutylėjo įvykusį suvažiavimą. Lenkų politiniams veikėjams ne prie širdies buvo lietuvių tautinis atgimimas ir laisvės siekis, atsiribojant nuo buvusių unijinių ryšių. Pasibaigus suvažiavimui, P.Vileišio spaustuvėje buvo išspausdinta 36 tūkst. suvažiavimo nutarimų, kurie pasklido po Lietuvą ir buvo entuziastingai nagrinėjami. Delegatai, grįžę į namus, energingai pradėjo organizuoti Seimo nutarimų vykdymą. Lietuva kuriam laikui pasijuto laisva ir savarankiška. Deja, neilgam...

Vilniaus generalgubernatorius jau gruodžio 6 dieną nusiuntė švietimo ministrui telegramą, kurioje siūlė nedelsiant pradžios mokyklose įvesti dėstymą lietuvių kalba, skirti mokytojais lietuvius, lietuviams leisti mokytis Panevėžio mokytojų seminarijoje. Pozityvi Frėzės politika Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimams nepatiko cariniams reakcionieriams. Frėzę pakeitė Kšyvickis, kuriam buvo pavesta įvesti „tvarką“. Tuoj pat buvo įvestas karo stovis, pašalinti rusų mokytojai grąžinti į mokyklas, tačiau mokyklose jau atsirado lietuvių mokytojų. Nors reakcionieriai ir neleido įgyvendinti Vilniaus Seimo nutarimų, įvykęs visos Lietuvos atstovų suvažiavimas tapo svarbiu nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo įvykiu. Seimas parodė, kad esminiais tautos gyvasties klausimais skirtingų politinių pažiūrų atstovai sugebėjo tarpusavyje susitarti. Nors Seime tautos atstovai vis dar reikalavo tik autonomijos, tačiau daugelio patriotų širdyse jau formavosi ir nepriklausomybės vizija.

Daugelį amžių agresyvusis Rytų kaimynas į Lietuvą žiūrėjo kaip į jam priklausantį grobį. Blogio ir skurdo imperijos tikslas buvo visomis priemonėmis, taip pat ir fiziniu naikinimu, paversti mūsų tautą „didžiosios rusų tautos“ prielipu, o lietuvį – „internacionalistu“, benamiu klajūnu, žmogumi be gimtinės ir tėvynės. Mūsų laimei, nuo abiejų grobuonių mus apsaugojo tautos genuose užprogramuota neapykanta viskam, kas į mūsų kraštą veržėsi iš Rytų, ir amžinasis laisvės troškulys.

Šiandien ypač neramina tai, kad taip neseniai pasaulį stebinusi mūsų tautiečių laisvės siekimo dvasia mesijų iš Rytų ir bolševizmo raugu persisunkusių savųjų auksaburnių ciceronų pastangomis toji dvasia lengvai išblėso. Per greitai dalis visuomenės užmiršo, jog niekada iš Rytų į Lietuvą neatėjo nieko gero.

Vos tik spėjome atsikratyti Kremliaus pasiuntinio, bandžiusio „apginti demokratiją Lietuvoje“, jį keičia gudresnis ir apsukresnis „lietuvių tautos gelbėtojas“, neieškantis žodžio kišenėje ir naivuoliams žadantis aukso kalnus. Stebuklų nebūna – dar niekada ir niekas iš Rytų šalies Lietuvai nieko gero nelinkėjo. Anot didžiojo lietuvio Vlado Putvinskio, „lietuviai niekad neleido savęs pavergti jėga, priešininkui pavyko pavergti tik apgaule“. Šį žinomą būdą naujasis mesijas iš Rytų siekia išbandyti dar kartą.

Minėdami spaudos atgavimo 100-ąsias metines ir taip sunkiai iškovoto laimėjimo reikšmę tautos ir valstybės istorijai XX amžiuje, skambinkime V.Kudirkos „Varpo“ gausmu ir žadinkime pavojingai apsnūdusių tautiečių sąmonę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija