Atnaujintas 2004 gegužės 5 d.
Nr.34
(1237)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Tautos gyvasties šaltinis

Algimantas Zolubas

Lietuvos Respublikos Seimas sausio 6 dieną spaudos atgavimo 100-ųjų metinių proga šiuos metus paskelbė Kalbos ir knygos metais.

Viena didžiausių pasaulio vertybių yra žmonių tarpusavio bendravimas. Bendravimo priemonė yra kalba. Kalbą sudaro žodžiai. Ir visko pradžių pradžia, kaip teigia Šventasis Raštas, buvo Žodis. Kai vaikas ištaria pirmąjį žodį, jis išreiškia sąmonės prabudimą, sąmoningo gyvenimo pradžią, siekį bendrauti su artimiausiu žmogumi – motina. Vėliau jis žodžiais išreikš prašymą, padėką, pagarbą, meilę. Kita vertus, žodyje atsispindi ir iš žmogaus einantis blogis: nuo žodžio prasideda netiesos sakymas, blogi darbai, konfliktai, net karai. Žodžiuose ir kalboje atsispindi žmogaus dvasia, vidinė kultūra, gebėjimas naudotis viena didžiausių vertybių – bendravimu su kitais žmonėmis. Pastebėjimas, kad žodis žvirbliu išlekia, o jaučiu sugrįžta, nėra tik pajuokavimas ar perdėtas vertinimas, nes žodis gali skatinti geriems ir blogiems darbams, kelti ir smukdyti, gydyti ir žeisti ar žudyti. Kiekviena tauta, gimusi istorinio likimo bendrystėje, turi savo kalbą. Kalba yra vienas esminių tautos bruožų, ji yra ir tautos gyvasties šaltinis.

Žmogaus atmintis ribota: žodžiais išsakytos, iš lūpų į lūpas perduodamos mintys užsimiršta, ilgainiui gali keisti prasmę, todėl jau pirmykštis žmogus piešiniu ar kitokiu ženklu siekė žodį, mintį įamžinti akmenyje, uoloje, molinėje lentelėje, papiruse. Tokiu būdu siekta ir bendrauti per atstumą, bendrauti ne tik su esama, bet ir su būsimosiomis, kartomis. Senieji piešiniai bei ženklai tobulėjo, garsams išreikšti buvo išrastos raidės, raštas. Raštas tapo nauja bendravimo priemone, pačios kalbos tobulinimo pagalbininku, jos sergėtoju.

Kada ir kokiais ženklais buvo įamžintas lietuviškas žodis, tebėra istorijos gelmių bei archeologijos slėpinys, tačiau lietuviško rašto draudimas, per jį bendravimo ribojimas, tautiškumo naikinimas, į lietuvių tautos atmintį įsirėžė labai giliai.

Nuslopinus 1863 metų sukilimą prieš Rusijos okupaciją, okupantas 1864-aisiais ėmėsi brutaliausios priemonės – uždraudė lietuvišką rašybą, primetė savąją kirilicą. Kilo pasaulyje lygaus neturintis pasipriešinimas, pagimdė taip pat pasaulyje nepatirtą reiškinį – knygnešystę. Knygos buvo spausdinamos už imperijos ribų, daugiausia Mažojoje Lietuvoje, slapčia gabenamos per sieną, taip pat slapčia platinamos Didžiojoje Lietuvoje. Atsirado slaptosios lietuviško rašto mokyklos. Susitelkimas kovai prieš carinę okupaciją iš būvio virto veiksmu – lietuviška talka. Mažoji Lietuva tapo knygnešių aruodu, knygiai Martynas Jankus, Enzys Jagomastas bei kiti šviesuoliai spausdino lietuviškas knygas, laikraščius, knygnešiai, rizikuodami gyvybe, katorga ar tremtimi, gabeno per sieną ir platino, motinos prie ratelio ar šviesuoliai daraktoriai mokė skaityti ir rašyti. Išaušo Basanavičiaus Aušra, suskambo Kudirkos Varpas. Per gyvybių aukas, katorgas ir tremtis 1904 metų gegužę lietuviška spauda buvo atgauta. Dera ypatingai pabrėžti Mažosios Lietuvos šviesuolių talką lietuvybei. Jos šaknys siekia XVI amžių, kai Martynas Mažvydas parašė lietuvišką elementorių, pamokė lietuvius lietuviškai melstis, giedoti. Deja, po lietuviškos spaudos atgavimo, nei keturių dešimtmečių ja nepasinaudojus, per bolševikų, nacių ir vėl bolševikų okupacijas Lietuvą užgulė kitoks, laisvo žodžio ir minties, penkis dešimtmečius trukęs, draudimas. Skaitydavome lietuviškais rašmenimis parašytus žodžius, rasdavome mintis lietuviškuose sakiniuose, tačiau tai nebuvo lietuviško bendravimo priemonė, o netiesos kalba, nutautinimo, lietuvybės ir dorovės žlugdymo priemonė. Vėl atsirado nauji tikros spaudos leidėjai (savilaida), knygnešiai bei platintojai, literatūros vertėjai iš netiesos į tiesos kalbą. Keturių dešimtmečių spaudos draudimo patirtis pasitarnavo naujai talkai – laisvo žodžio ir minties tako tiesimui į lietuvių protus ir širdis. Tas takas, įsijungęs į Lietuvos laisvės kovų kelią, vedė tautą į Kovo 11-ąją, į žodžio, minties ir sąžinės visišką laisvę.

Anot Justino Marcinkevičiaus, šiemet minimos 100-osios lietuviškos spaudos atgavimo metinės prilygsta antrajam Žalgirio mūšiui, šimtmečius trukusiai kovai, kurią laimėjo lietuvių kalba ir lietuvių raštas. Tautos ir jos valstybės pareiga – vieną didžiausių vertybių, kalbą ir raštą, gerbti, puoselėti, mylėti, saugoti nuo kėslų, taršos svetimybėmis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija