Atnaujintas 2004 gegužės 7 d.
Nr.35
(1238)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Lietuvių katalikai, spauda ir visuomeninė veikla

Petras PLUMPA

Europos senosios valstybės neturėjo tautiško pobūdžio siekių, visuomenė skirstėsi pagal luomus ir pagal religijas. Kai Europą užvaldęs Napoleonas ėmė karpyti Europos žemėlapį, nesiskaitydamas su tradicijomis, ėmė bręsti tautų nedalomumo ir apsisprendimo idėjos, gimė tautiški sąjūdžiai. Pirmasis tautų teisių klausimus iškėlė vokiečių filosofas Fichtė, kuris, Napoleonui pavergus Prūsiją, išleido veikalą - kreipimąsi į vokiečių tautą - „Reden an die deitsche Nation“.

XIX a. pradžioje sulenkėjusi Lietuvos bajorija lietuvių tautiniu atgimimu nesidomėjo. Tik Žemaitijoje, kur buvo daug lietuviškai kalbančių bajorų, kai kurie bandė žemaitiškai rašyti ir rinkti tautosaką. Žemaičių tautiškojo ir kultūrinio sąjūdžio centras buvo vyskupo J.Giedraičio rezidencija Alsėdžiai. Vyskupas 1816 metais lietuviškai išleido Šventojo Rašto vertimą, jo raginami kunigai prie bažnyčių steigė mokyklas. D.Poška ėmėsi rašyti žemaitišką žodyną, S.Stanevičius - lietuviškų dainų rinkinį. Bajorai ir kunigai pradėjo spausdinti naujas maldaknyges, giesmynus, elementorius. D.Poška savo Baublyje įsteigė senienų muziejų ir bandė rašyti Lietuvos istoriją. Tačiau šie inteligentai buvo senosios karalystės patriotai, todėl po 1831 metų sukilimo tas judėjimas išnyko.

1831 ir 1863 metų sukilimai kilo Lenkijoje ir buvo vadinami lenkų sukilimais. Nors Lietuvos bajorai vadinosi lietuviais, bet sakėsi esą lenkiškos kultūros ir ištikimai laikėsi Liublino unijos tradicijų. Jie buvo su Lenkija susijungusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos, bet ne tautinės nepriklausomos Lietuvos patriotai. Su „mužikų“ svajonėmis jie nenorėjo turėti nieko bendra. Nors lietuviai abiejuose sukilimuose aktyviai dalyvavo, tačiau valstiečių tikslas buvo išsikovoti geresnes socialines sąlygas, o bajorai siekė atkurti buvusią jungtinę Lenkijos karalystę. Jeigu pastarasis tikslas būtų buvęs pasiektas, šiandien Lietuvos valstybės tikriausiai nebūtų ir nedaug lietuvių tekalbėtų lietuviškai. Geriausiu atveju mes turėtume dabartinį Lenkijos lietuvių statusą.

Antrasis kultūrinis lietuvių tautos pakilimas savo idėjomis labai skyrėsi nuo 1831 ir 1863 metų Lietuvoje vykusių sukilimų. Šį tautinį sąjūdį išjudino vyskupas M.Valančius, kurio nurodymu jo valdomoje vyskupijoje buvo pristeigta daug lietuviškų liaudies mokyklų. 1864 metais rusų carinė valdžia Muravjovo-Koriko įsakymu lietuviškas parapines mokyklas uždarė. Tuomet vyskupo M.Valančiaus raginimu daug kur atsirado slaptų mokyklų, kuriose mokė patys tėvai arba daraktoriai. Tokios mokyklos veikė visą spaudos draudimo laikotarpį - apie 40 metų.

Kai 1865 metais buvo uždrausti raštai lotyniškomis raidėmis, lietuviškos knygos spausdinamos Prūsijoje ir slapta gabenamos į Lietuvą. Mažojoje Lietuvoje lietuviškų knygų spausdinimą ir jų platinimą Didžiojoje Lietuvoje, raginami ir padedami vyskupo M.Valančiaus, pradėjo dvasininkai. M.Valančius pats parašė daug knygelių, tam reikalui negailėdamas lėšų. Šalia religinio turinio knygučių, buvo platinamos ir pasaulietinės. Didžiausią reikšmę kovoje dėl spaudos laisvės turėjo M.Valančiaus knygutės Broliai katalikai, Iš tamsybės veda kelias teisybės, Perspėjimas, Katalikų Bažnyčios vargai, Šnekesys kataliko su nekataliku. Jose pirmą kartą buvo iškelta lietuvių politinė užduotis - priešintis rusinimui. Vysk. M.Valančiaus rūpesčiu buvo sudaryta knygų platinimo draugija. Dauguma knygų iš Prūsijos Lietuvą pasiekė per Sudargo kleboną M.Sederavičių ir kitus kunigus.

Vyskupas M.Valančius ragino nesimokyti rusiškai, su rusais rusiškai nekalbėti, nes Lietuvoje niekas negalįs reikalauti, kad kas kalbėtų rusiškai. Jis ragino neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, bet mokyti juos namie. Nuo to prasidėjo slaptųjų mokyklų kūrimas ir vaikų mokymas namuose. Vyskupas tai darė ne iš kokių nors šovinistinių paskatų, bet siekdamas apsaugoti savo ganomuosius katalikus nuo priverstinio rusinimo ir pravoslavinimo. Jis išleido devynis slaptus atsišaukimus, kuriuose mokė, kaip tikintieji ir kunigai turi priešintis pravoslavinimui. Jei caro valdininkai įsakytų kunigams raginti žmones priimti stačiatikybę, jie turi veikti priešingai, nors už tai tektų net mirti - nereikią bijoti jokių kančių, nes Dievas visada sunaikinąs net galingiausių valdovų nedorus sumanymus.

Pasauliečiai inteligentai į lietuviškos spaudos leidybą įsitraukė po 20 metų, 1883 metais J.Basanavičiui įsteigus Aušrą. Šis laikraštis neturėjo aiškios ateities programos, politinių klausimų nelietė, bet stengėsi šviesti lietuvius tautiškai ir kultūriškai. Kuomet Aušrą pradėjo redaguoti laisvamanis J.Šliūpas, laikraštyje pasirodė rašiniai, nukreipti prieš krikščionybę ir Katalikų Bažnyčią. Praktiškai to meto laisvamaniai norėjo nukirsti tą krikščioniškąją spaudos platinimo šaką, ant kurios sėdėjo, todėl katalikiškoji visuomenė nuo jų nusigręžė, ir laikraštis 1886 metais dėl materialinių sunkumų nustojo eiti.

1889 metais dr. V.Kudirka pradėjo leisti mėnraštį Varpas. Aplink jį susibūrė įvairių pažiūrų lietuviškos orientacijos inteligentai: liberalai, socialistai ir katalikai. Jame atsispindėjo visi lietuvių visuomenės sluoksniai ir jų reikalai - gerosios ir blogosios pusės. Varpo idėjinis principas buvo toks: lietuviai turi pasitikėti tiktai savo jėgomis ir dirbti, nelaukdami jokių politinių permainų. Laikraštis ėjo iki 1905 metų.

1890 metais katalikai pradėjo leisti Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgą, kurios pagrindinė mintis buvo lietuvių tautos vienybė su Katalikų Bažnyčia. Šis laikraštis buvo nepaprastai karingas, nuolat ragino kovoti su rusinimu ir jam priešintis. Redagavo Dėdė Atanazas (kun. Pakalniškis). Gal dėl aštrumo Apžvalga buvo plačiai skaitoma. Apie savo santykius su cariniais rusintojais laikraštis rašė: „Jie, vien paminėjus Apžvalgos vardą, purškia it velniai, su švęstu vandeniu pakrapyti“. Apžvalgoje, be religinių ir tautinių klausimų, buvo aptariami visuomeniniai ir ekonominiai reikalai, taip pat buvo išleistos kelios religinio ir pasaulietinio pobūdžio knygelės. Dėl griežto tono Apžvalga buvo labiausiai rusų persekiojama, todėl 1896 metais nustojo ėjusi.

Vietoje Apžvalgos 1896 metais kun. J.Tumas-Vaižgantas pradėjo leisti panašaus turinio Tėvynės sargą, kuriame nuolat buvo keliami katalikybės ir lietuvybės klausimai. Apie šį laikraštį susibūrė įtakingiausi katalikiškos pakraipos inteligentai.

Pasipriešinimo spaudos draudimui vaisiai buvo stulbinantys: nuo pirmųjų lietuviškų knygų pasirodymo XVI amžiuje iki lietuviškos spaudos uždraudimo 1864 metais, tai yra per 300 metų, iš viso buvo išleista 750 knygų, o per 40 spaudos draudimo metų - nuo 1864-ųjų iki 1904-ųjų - išleista 1856 knygos, neskaitant laikraščių. Tad knygų leidybos intensyvumas priespaudos metais padidėjo 18 kartų! Tai rodo, kokią milžinišką tautos energiją pažadino vyskupo M.Valančiaus pradėtas lietuviškų mokyklų ir spaudos sąjūdis. Kur tik buvo sąmoningi lietuviai, ten būdavo ir lietuviškų knygų bei laikraščių. Jos eidavo per žmonių rankas kaip didelė brangenybė. Labai daug knygų buvo konfiskuota ir sunaikinta. Vien tik Prūsijos sieną saugantys žandarai kasmet konfiskuodavo daugiau nei 20 tūkst. egzempliorių knygų ir laikraščių. Už slaptos spaudos laikymą ir platinimą buvo represuota per 1000 žmonių, - jie buvo kalinami ir tremiami į Rusijos gilumą.

Pagaliau rusų valdžia įsitikino, kad tokiais draudimais ji nieko nepasiekė - lietuvių nesurusino, tik padarė juos aršiais priešininkais. Todėl 1904 m. gegužės 7 d. caras savo dekretu paskelbė lietuviškai spaudai laisvę. Tačiau kova už spaudos laisvę jau buvo išjudinusi visą tautą ir ją parengusi kitiems - jau politiniams žingsniams dėl socialinių sąlygų pagerinimo ir dėl valstybinio apsisprendimo.

Dėl nesėkmingo karo su Japonija visoje Rusijoje 1905 metais prasidėjo revoliucija ir įvyko visuotinis streikas. Todėl Lietuvoje 1905 m. gruodžio 4-6 d. susirinko Didysis Vilniaus Seimas, kuriame dalyvavo apie 200 atstovų iš visų visuomenės sluoksnių ir politinių partijų. Seimas priėmė rezoliuciją, kurioje skelbiama, kad visai etnografinei Lietuvai turi būti suteikta autonomija su renkamu Seimu Vilniuje. Buvo pareikalauta, kad mokyklose visi dalykai būtų dėstomi lietuviškai ir kad valsčiuose visi reikalai būtų tvarkomi lietuvių kalba. Išgąsdinti Vilniaus ir Kauno gubernatoriai paskelbė, kad lietuvių kalba būsianti įvesta į visus pradžios mokyklų skyrius, kad mokytojais galėsią būti lietuviai katalikai ir kad valsčių savivaldybėse būsią leista išsirinkti sekretorius ir vartoti lietuvių kalbą. Visoje Lietuvoje tuoj pat prasidėjo rusiškų mokyklų uždarinėjimas, valsčių valdininkų ir policijos šalinimas.

Tačiau 1905 metų pabaigoje caro valdžia revoliuciją nuslopino. Į Lietuvą buvo atsiųsti baudžiamieji būriai, kai kur įvestas karo stovis ir įsakyta per tris dienas sugrąžinti senąją tvarką. Visame krašte prasidėjo areštai ir trėmimai į Rusiją, dėl to nukentėjo daug lietuvių inteligentų ir valstiečių.

Nepaisant visų represijų Lietuvoje ir už jos ribų kilo lietuviškų laikraščių leidimo banga. Praėjus dešimt metų nuo spaudos atgavimo, jau ėjo 25 lietuviški laikraščiai. 1906 metais Kaune buvo įkurta Šv.Kazimiero draugija knygų ir laikraščių leidybai. Atsirado draugijos mokslui, švietimui ir kultūrai puoselėti. Nors carinė valdžia mėgino tą veiklą stabdyti piniginėmis baudomis ir kalėjimo bausmėmis, bet tautos pakilimo sulaikyti jau nebepajėgė.

Lietuvos katalikiškojo jaunimo visuomeninis organizavimasis prasidėjo nuo ateitininkų. Jau 1908 metais Kauno, Marijampolės, Panevėžio, Vilkaviškio ir Šiaulių gimnazijose pradėjo burtis katalikiškojo jaunimo būreliai. Kaune 1910 metais gimnazistai platino pirmuosius ranka parašytus Ateities laikraštėlio numerius. Tą moksleivių judėjimą suaktyvino studentas Pranas Dovydaitis, 1911 metais išleisdamas pirmąjį spausdintą Ateities numerį. Šiame katalikiško jaunimo reikalams skirtame žurnale buvo nuolat keliami tautiškumo klausimai, nušviečiama svetimų kalbų ir kultūros ekspansija Lietuvos mokyklose. Kauno moksleivių ateitininkų organizuotojas Kazys Bizauskas rašė: „Organizavimosi dvasios apimti moksleiviai kūrė kuopeles taip, jog jau pirmaisiais „Ateities“ gyvavimo metais beveik kiekvienoj gimnazijoj buvo ateitininkų kuopelės, kai kur net dvi ar trys“. 1913 metais ateitininkų kuopelės veikė devyniolikoje mokyklų, jų skaičius smarkiai viršijo kairuoliškos krypties aušriniečius. Ligi Pirmojo pasaulinio karo ateitininkai daugiau buvo vienos idėjos žadinamas sąjūdis, be griežtos organizacinės struktūros. Vengiant carinės valdžios persekiojimo, pogrindinio sąjūdžio vadovybė nebuvo viešinama. Ateitininkai mokėsi Lietuvos istorijos, siekė išugdyti stiprią opoziciją rusų valdžiai ir savo tautai iškovoti jai priklausančias teises.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 metais daugelis ūkininkų su šeimomis ir beveik visa inteligentija buvo evakuoti arba patys pasitraukė nuo fronto į rytus. Gausūs pabėgėliai Voroneže suorganizavo lietuviškas gimnazijas, kuriose aktyviai pradėjo burtis ateitininkai. Prelatas Mykolas Krupavičius savo Atsiminimuose rašo: „Ateitininkų moksleivija nebuvo apėmusi visų Rusijoje esančių moksleivių, bet buvo apėmusi didžiausią jų dalį ir buvo viena galingiausių lietuvių organizacijų. Voroneže ateitininkai vyravo ir savo veikla, ir savo skaičiumi. Dėl savo narių skaitlingumo ateitininkų organizacija negalėjo sutilpti į vieną organizaciją. Pradžioj ne tik dėl veiklos, bet ir saugumo sumetimais ateitininkams teko susiskirstyti mažesniais būreliais, kurie pagal savo uždavinius buvo vadinami kuopomis, sekcijomis ir būreliais. Tokių kuopų Voroneže iš viso buvo daugiau kaip 20. (…) Ateitininkai Rusijoje sudarė ne tik skaitlingiausią organizaciją, kurios darbo teigiamais vaisiais pasinaudojo ne tik Rusijoje gyvenę lietuviai, bet ir Nepriklausomos Lietuvos lietuviai. Dar svarbiau, kad toji organizacija pasižymėjo dideliu vieningumu, drąsumu ir kovingumu. Jokia jėga negalėjo jų sustabdyti ten, kur reikėjo ginti lietuviškąjį ir katalikiškąjį reikalą. (…) Jeigu Nepriklausomoji Lietuva be kovų iš karto buvo įstatyta į aiškiai sveiką ir gilų demokratinės santvarkos kelią, tai yra tos ateitininkijos nuopelnas, nes ji ir Lietuvoje užėmė vadovaujamą vietą. Galime pasidžiaugti ir pasigėrėti, kad tos ateitininkijos kūrybiniais darbais džiaugėsi ne tiktai visa be pažiūrų skirtumo Lietuva, bet ir aplankę ją įvairių kraštų svetimšaliai. Tremties ateitininkai nepavėlavo „ant nepriklausomybės įkurtuvių“. Jie grįžo pačiu svarbiausiu ir reikalingiausiu momentu - į kruviną Laisvinimo Puotą. Jie grįžo tuo metu, kai Vasario 16 Aktu paskelbtą Nepriklausomą Lietuvą reikėjo ginti su ginklu rankose ir ant Laisvės Aukuro ne tik kraują, bet ir gyvybę dėti. Ateitininkams nereikėjo nė mobilizacinių įsakymų, nė policijos raginimų, nes jie žinojo, ko grįžo į Lietuvą ir kuriais keliais jai teks ten eiti. Ateitininkijoje gimė savanorių idėja. Jie metė mokyklas, šiltas tėviškių pastoges, mielą pasiilgtą motinėlės ar močiutės globą ar priežiūrą ir būriais patraukė į kruviną Lietuvos laisvinimo darbą. Jiems nerūpėjo tuo lemtingu metu lietuvių folkloro studijavimas, tos ar kitos gimnazijos klasės baigimas, jiems nerūpėjo taip pat nė gilinimasis į psichologijos mokslą, nė Lietuvos praeities studijavimas. Visa tai jie tikėjosi rasią sugrįžę laimėtojais už savo žemelės laisvę. Ne visi sugrįžo. Daug ateitininkija sukrovė kilnių aukų ant Tėvynės Aukuro. Vien tik Varviškės mūšiuose krito septyni ateitininkai jaunesnieji leitenantai, o tai jau daug. Visų nesiskaičiuosi. Čia K. ir A.Matulaičiai, V.Dovydaitis, J.Sideravičius, Kasperavičius, Adomaitis, Stapulionis, Styra, Rauba, Kumpis, Ambrazevičius, Klimavičius, Vaitiekūnas, Saldukas, Balsys, Oželis, Kuklierius ir t.t. O kur tos minios ateitininkų pažiūroms artimų paprastų kaimo bernelių - pavasarininkų? Juk savanorių būrių du trečdaliai buvo katalikų jaunimas. Juos sutraukė į gretas Lietuvą ginti tie patys jų pažiūrų broliai ateitininkai. Pirmųjų karo mokyklos laidų auklėtinių sąstato 90 su viršum procentų buvo ateitininkai. Jie ne tik išgyveno visą „Nepriklausomybės kūrimosi entuziazmą, jie ne tik matė pirmus savanorius, vėliavas, mitingus, atsišaukimus“, bet savanoriškai patys išėjo kruvinus Lietuvos laisvinimo kelius…“

Taip apie ateitininkus liudija garsus Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas. Galima dar pridėti, kad 1917 metais ateitininkai buvo išrinkti į Lietuvos Tarybą, jų parašai yra po Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktu.

Apie kelią į Lietuvos Nepriklausomybę yra pasakyta ir parašyta labai daug, bet kai kurie pradiniai ir patys svarbiausi dalykai palikti šešėlyje, todėl, apibendrinant lietuvių valstybės sukūrimo vyksmą, turėtume dar kartą prisiminti, kad nei nutautėjusi bajorija, nei 1831 ir 1863 metų sukilimai nesiekė tautos savimonės žadinimo, jos kalbos ir moralės gaivinimo. Būdinga tai, kad „mužikų“ vyskupas M.Valančius bajorų sukilimo nepalaikė, bet nebijojo kovoti už liaudies blaivybę, katalikų tikėjimą ir lietuvių kalbą. Žiūrint iš dabarties pozicijų, tai buvo teisingiausias pasirinkimas. Vyskupas visoje tautoje pažadino blaivybės sąjūdį, jo raginimu buvo steigiamos lietuviškos mokyklos, jo rūpesčiu užsienyje buvo spausdinamos lietuviškos knygos ir nutiesti knygnešių takai, kuriais tauta atėjo į laisvę ir valstybės nepriklausomybę. Tai paliudijo ir įrodė, kad tikroji laisvė prasideda nuo minties ir sąžinės laisvės, kuri yra Dievo Dvasios aidas žmonėse. Ir tikriausiai ne atsitiktinumas, bet pranašiškas ženklas yra tai, kad M.Valančius, pagal tuo metu galiojusį Julijaus kalendorių, yra gimęs 1801 m. vasario 16 d.!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija