Atnaujintas 2004 gegužės 19 d.
Nr.38
(1241)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Bolševikinis paminklas vis dar stovi

Albinas TAMAŠAUSKAS

Prie K.Baršausko gatvės, arti Sabonio klubo sporto centro, stūkso granitinis paminklas. Jo ciniškas įrašas: „Šioje vietoje 1926 XII 27 fašistų buvo nužudyti Lietuvos komunistų partijos veikėjai Karolis Požėla, Juozas Greifenbergeris, Kazys Giedrys, Rapolas Čarnas“ (paryškinta autoriaus) žeidžia kiekvieną mūsų valstybę ir jos praeitį gerbiantį pilietį. Toleruojant tokį paminklą, juolab jo įrašą, būtų parodyta nepagarba ne tik mūsų valstybės kūrėjams, bet ir išeitų, kad sutinkame su tuometinių įvykių bolševikine interpretacija. Stebina, kad nepriklausomoje Lietuvoje vis dar stovi paminklas tiems, kurie užsienio vadovaujami griovė mūsų valstybę. Archyviniai dokumentai, net sovietmečiu išleistos enciklopedijos, apie šių komunistų veiklą rašo vienareikšmiškai.

Karolis Požėla 1916 metais Tartu mieste įstojo į Rusijos bolševikų partiją ir buvo aktyvus jos Tartu komiteto narys. 1918 metais, sugrįžęs į Lietuvą, veikė pogrindyje. Diržų bei Burdiškių kaimuose įkūrė komunistų kuopelę ir dirbo propagandinį darbą. K.Požėla dalyvavo LKP(b) pirmajame suvažiavime, buvo išrinktas LKP(b) Šiaulių rajono komiteto nariu, jis buvo vienas vadinamojo Žemaičių raudonarmiečių pulko ir 1919 m. sausio 8 d. Šiauliuose sukilimo organizatorius. Taigi kartu su rusų bolševikų interventais K. Požėla kovojo prieš Lietuvos valstybę. Interventams pralaimėjus, partijos nurodymu K.Požėla persikėlė į Kauną, buvo išrinktas į LKP(b) centro biurą, įkūrė pogrindinę spaustuvę ir, prisidengdamas A.Petrausko, Rapolo, Adolfo, Adomo slapyvardžiais, dirbo ardomąjį darbą, siekdamas Lietuvą susieti su bolševikine Rusija. Dar 1923 metais Kominterno suvažiavime K.Požėla su V.Mickevičiumi-Kapsuku partiniu nukrypimu kaltino Maskvoje veikusį LKP(b) atstovą prie komunistinio Internacionalo Z.Aleksą-Angarietį. Šį 1940 metais Maskvoje NKVD suėmė ir likvidavo.

Tokia pat pragaištinga veikla pasižymėjo vokiečių kilmės Rusijos bolševikų partijos narys Juozas Greifenbergeris. Jis buvo vienas Baltarusijos ir Lietuvos komjaunimo organizatorių ir suvažiavime išrinktas Vakarų srities komiteto nariu. 1919 metais J.Greifenbergeris buvo išrinktas Lietuvos ir Baltarusijos komunistų sąjungos centro komiteto sekretoriumi. Jis nepripažino nepriklausomos Lietuvos valstybės ir Lietuvą matė Rusijos Vakarų srities dalimi. Nuo 1920 metų J.Greifenbergeris (slapyvardžiais Viktoras, Naujokas) kartu su K.Požėla veikė Kaune, priklausė LKP(b) CK politiniam biurui. Kaip rašė V.Kapsukas-Mickevičius, J.Greifenbergeris buvo 1920 metų bolševikų rengto sukilimo Lietuvoje vienas vadovų. Kaip Rusijos, Baltarusijos ir Lietuvos atstovas jis priklausė komunistiniam Internacionalui.

Kazys Giedrys į komunistinę veiklą įsitraukė dirbdamas JAV ir veikiamas ten atvykusio V.Mickevičiaus-Kapsuko. 1919 metais atvykęs į Peterburgą, įstojo į Rusijos bolševikų partiją. Jis buvo V.Kapsuko-Mickevičiaus sudarytos Litbelo vyriausybės atstovas prie bolševikinės Rusijos vyriausybės. K.Giedrys kurį laiką buvo Rusijos bolševikų centro komiteto lietuvių sekcijos sekretoriumi. Mogiliove vadovavo vietinės bolševikų partijos agitacijai ir propagandai. Iš čia pogrindiniam darbui buvo pasiųstas į Lietuvą. Nuo 1923 metų, prisidengęs slapyvardžiu Natanas, veikė Kaune. Buvo kooptuotas į LKP(b) CK ir vadovavo prieš Lietuvos Respubliką nukreiptai komunistinei propagandai.

Už pirmuosius tris mažiau suspėjo pasireikšti amžiumi jaunesnis Rafail Čiornyj. Jis 1920 metais buvo priimtas į komjaunimą, kitais metais įstojo į bolševikų partiją ir buvo pasiųstas į Maskvos partinę mokyklą. Grįžęs Lietuvą, veikė Kauno rajone kaip Lietuvos komjaunimo CK narys.

LKP(b) organizacija ir jos vadovai ne tik siekė Lietuvoje įvesti komunistinį režimą, bet jie apskritai buvo priešingi pačiai Lietuvos nepriklausomybei ir siekė Lietuvą prijungti prie SSRS. Jei tas jiems būtų pavykę, tai šiandien Lietuva nesiskirtų nuo Baltarusijos. Šių užmačių nepavykus įgyvendinti 1919 metais, LKP(b) Lietuvos nepriklausomybę stengėsi sunaikinti kurstydama gyventojų nepasitenkinimą, streikus, riaušes ir, taip sukūrus „revoliucinę situaciją“, įvykdyti komunistinį perversmą. Tam bolševikinė Rusija visada Lietuvoje išlaikė pogrindyje veikiančius komunistų partijos vadus ir instruktorius, mokėjo jiems atlyginimą. Pavyzdžiui, instruktoriaus mėnesinė alga buvo apie 400-500 litų, t.y. prilygo mokytojo atlyginimui. Rusijos bolševikai taip pat finansavo komunistinės pakraipos laikraščių, atsišaukimų spausdinimą ir platinimą Lietuvoje. Pažymėtina, kad pats LKP(b) centro komitetas ir jo politinis biuras buvo Rusijoje, o Lietuvoje slaptai veikė tik jo sekretoriatas, rajonų ir parajonių sekretoriatai bei kuopelės. Taigi Kominterno lietuviškoji sekcija ideologiškai bei finansiškai visiškai priklausė nuo Rusijos bolševikų ir vykdė jų užduotis.

1926 metų vasarą LKP(b) vadovai Lietuvoje įgijo įtakos profesinėse sąjungose ir lapkričio 7 dieną Kaune, Kėdainiuose, Vilkaviškyje, Biržuose organizavo viešus bolševikinio perversmo Rusijoje devintųjų metinių minėjimus, kurie buvo pradėti Internacionalu, t.y. SSRS himnu. Toks komunistų veiklos pobūdis Lietuvoje buvo laikomas nusikaltimu prieš valstybę. Lietuva privalėjo gintis, ir po 1926 metų perversmo aktyviausius bolševikų veikėjus teisė karo lauko teismas. Juos kaltino priešvalstybinės komunistinės agitacijos šalies priešų naudai varymu, aktyviais žygiais esamai krašte tvarkai sugriauti ir ginkluoto sukilimo rengimu. Keturiems labiausiai nusikaltusiems teismas skyrė mirties bausmę. Sovietmečiu jų palaikus perkėlė kitur, o bausmės įvykdymo vietoje pastatė paminklą, taip, prisidengiant personalijomis, siekė aukštinti patį bolševizmą.

Atkūrus nepriklausomybę, keliolika žingsnių toliau pastatyta stela su užrašu lietuvių ir vokiečių kalbomis: „Čia ilsisi vokiečių karo belaisviai. Tiksli jų palaidojimo vieta nėra žinoma. Atminkite juos ir visus žuvusius karuose“. Jie yra Rusijos bolševikų ir Vokietijos fašistų bendru susitarimu sukelto Antrojo pasaulinio karo aukos, todėl greta laikyti bolševikinį paminklą yra daugiau negu nepagarba žuvusiems.

Šiandieninių įvykių analizė rodo, kad Lietuvoje vykdomas kiek patobulintas XX a. pirmosios pusės valstybės pagrindų griovimo scenarijus: aktyviai veikia tos pačios kilmės imperinės jėgos, jų siekiai panašūs (ekonominė ir politinė priklausomybė), veikimo metodai dar agresyvesni (kvalifikuota propaganda ir metami kur kas didesni pinigai), tik marionetės kitos. Ir labai gaila, kad dalis bendrapiliečių neišmoko istorijos pamokos. Klaidinami ir viliojami paksų, uspaskichų, pavilionių, veselkų, petkevičių ir kitų demagogijos meistrų, jie tiki jų mistiniais pažadais, tiesiog nenori matyti jų darbų, nesusimąsto dėl jų ketinimų. Visgi lieka viltinga jaunimo pilietinė pozicija.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija