Atnaujintas 2004 gegužės 28 d.
Nr.41
(1244)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Vilniaus maestro

Bronius VERTELKA

Maestro Leonas Pranulis

Sostinės Arkikatedros Bazilikos didysis choras dažniausiai gieda Sumos metu sekmadieniais. Angeliškai tyrai skamba balsai. Lietuvos pagrindinių maldos namų chorui vadovauja iš Šakių kilęs maestro Leonas Pranulis.

Susistygavęs kolektyvas

Nuo 1991 metų L. Pranulio vadovaujamo choro gretose – per 70 dalyvių. Jauniausiam jų – apie 30, vyriausiam – 75 metai. Tarp choristų yra mokslinius laipsnius turinčių žmonių, menininkų, gydytojų. Nepaisydami žiemos oro permainų ir nebijodami tamsių vakarų, jie vyksta į repeticijas iš įvairių sostinės rajonų. Vykdamas į Vilniaus centrą, ne vienas choro dalyvis būna priverstas persėsti į kitą autobusą ar troleibusą. Choro vadovas L. Pranulis teigė, jog šie vilniečiai taip daro vedami vidinio poreikio, jie yra dvasingi ir dideli tokios veiklos entuziastai. Gana sudėtingas choro repertuaras. Didžiulis kūrybinis krūvis tenka nepažįstantiesiems natų. Pasikliaujantiesiems vien savo klausa tenka įdėti papildomų pastangų.

Pagerbė choristo atminimą

Ne vienerius metus chore giedojo Simas Račiūnas. Iš Uliūnų parapijos kilęs žmogus nuėjo sudėtingą kelią. Poetas buvo kalinamas sovietiniame lageryje. L. Pranulis jį artimai pažinojo ir vertino kaip meniškos sielos, paprastą ir pasiaukojantį vyrą. Poetas buvo labai nereiklus sau, gyveno itin kukliai, nemėgo prabangos, tačiau nestokojo draugų.

Pernai S. Račiūnui būtų sukakę 75 metai. Deja, jis jau išėjo Amžinybėn. Minint poeto gimtadienį, į Panevėžį buvo atvykęs Arkikatedros Bazilikos didysis choras. Jis giedojo miesto kultūros centre. Kolektyvas atliko ir dainų, kurių tekstus parašė S. Račiūnas.

Motina nenorėjo, kad sūnus taptų muziku

L. Pranulis pirmą kartą vargonus pamatė būdamas trylikos metų. Groti jais jį išmokė Zapyškio bažnyčios vargonininkas Jonas Bataitis. Savarankiškai vargonuoti Leonas pradėjo Paežerėlių parapijoje. Tuo metu jis dar mokėsi vidurinėje mokykloje. Valdžia į tai reagavo neigiamai. Jaunuolį pasiaiškinti ne kartą kvietė mokyklos direktorius. Leono tėvas jau buvo pasitraukęs į Vakarus. Motina viena turėjo išlaikyti šeimą. Ji netgi atkalbinėjo sūnų, sakė, jog iš muzikos nepelnysiąs sočios duonos.

Leonas nuo pat vaikystės labai mėgo groti. Jis sugebėjo įvaldyti ne vieną muzikos instrumentą. Renkantis gyvenimo kelią, didžiulės įtakos jam turėjo Zapyškio klebonas kun. Albinas Budrikis. Taurios sielos dvasininkas rėmė net ėmus Leonui studijuoti. L. Pranulis sugebėjo baigti Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą bei Vilniaus konservatorijoje chorvedybą.

Žinomos kaimo kapelos vadovas

Daugelį metų L. Pranulis dirbo sostinės Grąžtų gamykloje. Ten jis buvo choro bei kaimo kapelos vadovas. Trylika kartų abu kolektyvai Vilniaus mieste buvo iškovoję pirmąsias vietas.

Bankrutavus Grąžtų gamyklai, kaimo kapela neiširo. Su ja L.Pranulis artimai susijęs jau 40 metų. Jis yra ir kapelos įkūrėjas. Šis kolektyvas koncertavo beveik visose buvusios Sovietų Sąjungos respublikose bei pasirodė ne vienoje užsienio šalių, jis buvo daugelio konkursų laureatas.

Dabar kapela repetuoja Karininkų ramovėje. Jos programoje – apie 20 dainų ir 15 instrumentinių kūrinių. Leonas groja akordeonu.

Maestro yra ne vieno muzikinio kūrinio autorius - L.Pranulis rašo muziką giesmėms ir dainoms. Bene žymiausia jo sukurta giesmė „Viešpatie, globoki Vilnių“.

Vilnius

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija