Atnaujintas 2004 birželio 2 d.
Nr.42
(1245)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Atvertus puslapį

Marija MACIJAUSKIENĖ

Dabar jau žinau, kodėl prieš kokius keturiasdešimt metų senieji inteligentai man skyrė tiek daug dėmesio. Susitikęs su jaunyste, tarsi jauti, kaip į tavo nuvargusį kūną perpilamas pavasario vėjas, kad vėl sužvilga tavo sparnai... ir džiaugiesi, stebėdamas jaunų žmonių taurius poelgius, jų šviesius tikslus, kad gali drąsiai sutikti ateitį, nes jie mus pakeis. Manau, ne tik todėl man buvo skirtas tas dėmesys. Užguita buities ir kasdienio dienraščio žurnalisto lakstymo (dirbau tada „Kauno tiesos“ kultūros ir mokyklų skyriuje), turbūt atrodžiau jiems liūdnojo riterio veidu. Ir tikrai, tada aš nieko kito nenorėjau, tik trupučio ramaus poilsio, gero, nuoširdaus žodžio ir paprasčiausios žmogiškos šilumos.

Sykį pasigirdo telefono skambutis, mane labai nustebinęs. Buvau kviečiama kitą rytą važiuoti į medžioklę. Kompanija solidi – režisierius Antanas Sutkus, profesorius Tadas Ivanauskas ir tapytojas Antanas Žmuidzinavičius. Kam kilo ta mintis, nežinau, bet panašių pokštų mėgėjas buvo pastarasis. Būdama naivi moteriškaitė, kategoriškai atsisakiau, nes pagal mano kartos auklėjimą vienai važiuoti su trimis vyrais į miškus buvo nepadoru. Tiesa, visi trys man dėmesį skiriantys vyrai jau buvo perkopę 80-metį. Dabar, jau nuėjusi geroką kelio galutį, jokiais būdais nebūčiau atsisakiusi tokios progos, nes tai, ką būčiau patyrusi, išgirdusi, nė už tūkstantį litų nenupirktum. Tačiau ta dvasinė draugystė išliko. Aš buvau jų dėmesio taikinyje.

Kartą A.Žmuidzinavičius pasiūlė ateiti pas jį dirbti bibliotekininke. Sakė, bus ramu, galėsiu dirbti niekieno netrikdoma ir laiko kūrybai turėsiu į valias. Pamatęs, kad manęs neįkalbės, nusprendė truputį papamokslauti: „Kas jau buvo, įvyko, nereikės jaudintis ir galvoti, jau nepakeisi; kas dar bus, taip pat, jei nuo tavęs nepriklausys...“ Profesorius mane skatino kūrybai, norėjo suteikti tam sąlygas. Gailiuosi, kad, užimta kasdieniais rūpesčiais, neužfiksavau jo įdomiausių pasakojimų; vis galvodavau – atsiminsiu, bus laiko ir užrašysiu. Bet su naujais rūpesčiais, naujom pareigom tie atsiminimai pamažu išbyra kaip smėlis rėtyje, ir nieko nelieka, tai susimąsčiau tik vėliau. Ir, gaila, kad dalį mano pastabų pasigrobė ar sunaikino patekę į butą nesąžiningi žmonės.

Ak, taip, tapytojas A.Žmuidzinavičius. Jis mėgo žmones, mėgo bendraut, dainuot... Pirmąkart jį pamačiau literatūrinėje muzikinėje popietėje pas žinomą okulistą Juozą Nemeikšą ir jo seserį pedagogę Mariją 1945-ųjų rudenį.

O jau pas A.Žmuidzinavičių būdavo kviečiamos vien moterys, kai pražysdavo didžiažiedė datūra. Tada jo šeimininkė Jadvyga paruošdavo vaišių stalą. Profesorius būdavo tikras išdaigininkas ir įdomiausias pasakorius. Neatsilikdavo ir šio susitikimo viešnios. Nuotraukoje matome A.Žmuidzinavičiaus svetainėje (pirmoje eilėje iš kairės) pedagogę Stasę Geniušienę, diplomato V.Čarneckio žmoną Eleonorą, Valeriją Karužienę, Mariją Nemeikšaitę (jų priekyje – Marija Macijauskienė ir Domicelė Tarabildienė), Juliją Biliūnienę, antroje eilėje (iš kairės) – profesoriaus šeimininkė Jadvyga, Čija (Liučija), V.Čarneckio dukra, Irena Kostkevičiūtė, Danutė Karužaitė-Zakienė, Antanas Žmuidzinavičius ir Janina Narkevičiūtė. D.Zakienė buvo atsinešusi pluoštą savo eilėraščių. Eilėraščiai buvo ekspresyvūs, ypač apie žirgą.

O metai ėjo šuoliais. Artėjo prof. A.Žmuidzinavičiaus 90-metis. Jis daug savo rinkinių – juostų, prijuosčių ir kitų daiktų – buvo dovanojęs M.K.Čiurlionio dailės muziejui, bet šįsyk užsispyrė. Sakė, dovanosiąs viską muziejui, ir namą su visais rinkiniais, jei name bus atidarytas jo memorialinis muziejus. Miesto valdžios ir šiaip, ir taip graižėsi, – dailininkas, matyt, jau žinojo segąs sunkia vėžio liga ir skubino. Pasikvietė iš Eltos fotografą M.Baranauską, mane (nuotraukose užfiksuota, kaip rengiamos ekspozicijos. Gaila, iš mano namų, kaip ir dalis knygų bei užrašų, buvo išnešta). Ir šventė įvyko. Jeigu ne A.Žmuidzinavičiaus stoiškumas (jau per atidarymą jis kentė didelius stuburo skausmus) ir užsispyrimas, to muziejaus nebūtų buvę. Ir taip, tik sukandus dantis, mes galim ir turim išsaugot mūsų kultūrinį palikimą, kurio dažnai dabar nevertinam (tik išgirsti, kad viena ar kita biblioteka parduoda kažkada su meile rinktas ir kauptas ikikarines ar kurias kitas vertingas grožinės literatūros knygas...).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija