Atnaujintas 2004 birželio 2 d.
Nr.42
(1245)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Lietuviškas žodis pasaulinėje
parodoje Paryžiuje

Jau įprasta sakyti, kad Paryžius – didelis kultūros centras, parodų organizavimo miestas. Parodyti jame pasauliui savo darbus ne kartą čia atvažiuodavo ir mūsų gabieji tautiečiai. Prisimintina ir 1937 metais vykusi pasaulinė paroda Paryžiuje. Tada Lietuvai sėkmingai atstovavo matomiausioje vietoje pastatytas Juozo Mikėno sukurtas lietuviškas Rūpintojėlis, savo paprasta didybe sužavėjęs atsilankiusiuosius ir pelnęs Didįjį prizą. Šiandien, deja, toks Rūpintojėlis mums jau beveik nebereikalingas...Taigi vis tos parodos. Kalbėdami apie jas, atverkime dar vienos Paryžiaus pasaulinės parodos duris. Lietuva norėjo neįprastai pasauliui parodyti savo gajumą, nemirusią lietuvišką dvasią, gal dar ne visiems žinomą carinės Rusijos niekšybę, pasireiškusią dvasine ir fizine priespauda, nuožmia rusifikacija, lietuviško žodžio draudimu. Šią galimybę suteikė parengta Lietuvos etnografinė ekspozicija Pasaulinėje parodoje Prancūzijos sostinėje. Tad mintimis nukeliaukime tą kelią, vedusį į 1900 metų pavasariu alsuojančią gegužės 15 dieną. Pasiekti tą dieną reikėjo didelės ištvermės ir sumanumo.

XIX a. pabaigoje Rusijos valdžia, matydama savo bejėgiškumą, vis labiau persekiojo pasipriešinusiuosius spaudos draudimui – daugėjo suėmimų, trėmimų. Kiti, norėdami išvengti represijų, emigruodavo į užsienį, vildamiesi čia rasti tinkamesnę aplinką darbuotis lietuvybės labui. Šitie žmonės ir sumanė dalyvauti Paryžiaus parodoje ir eksponuoti joje draudžiamą lietuvišką spaudą. Tai 1894 metais pasiūlė Lauryno Ivinskio Europos – Amerikos lietuvių draugija, išleidusi atsišaukimus, kuriuose kvietė rengtis parodai. Tačiau šis raginimas tada dar neturėjo reikiamo poveikio. 1899 metais jį pakartojo Ciuricho lietuviškos jaunuomenės draugija. Buvo sudarytas parodos komitetas, kuris kreipėsi į lietuvius raginančiu atsišaukimu. Šį atsišaukimą išspausdino ir lietuviški periodiniai leidiniai „Garsas Amerikos lietuvių“, „Varpas“, „Tėvynės sargas“. Lietuvių parodos komitetui svarbiausi buvo politiniai tikslai – lietuviškos spaudos draudimo parodymas, jos legalizacijos perspektyva Lietuvoje, lietuvių tautos gyvybingumo išsaugojimo problema. Atsišaukime rašyta, kad ši paroda galinti būti „įrankiu užkariavimui sau spaudos, jeigu įstengsime sunaudoti tą parodą, vesdami agitaciją įtakinguose užsienių laikraščiuose; be tos tiesioginės naudos surinkimas Paryžiaus parodai visų lietuviškų spaudinių turėtų dar ir kitą naudą – užsibaigus parodai, galima būsią visą tą „lietuvišką skyrių“ sunaudoti lietuviškai tautiškai bibliotekai“.

Organizuojant lietuviškos knygos propagandą daug pasidarbavo Marta Zauniūtė, kurios sesuo Augustė buvo pirmoji Mažosios Lietuvos moteris, įgijusi medikės diplomą.

M.Zauniūtė savo tėvų namuose Rokaičiuose kartu su savo tėvu Dovu Zauniumi tvarkė surinktus eksponatus. Marta su visuomenės veikėju ir Jungtinėse Amerikos Valstijose susidariusio komiteto nariu Jonu Žiliumi bei kitais autoriais sudarė lietuviškų knygų katalogus. M.Zauniūtė, anot pedagogės Onos Mašiotienės, – tai pasiaukojusios tautos sąmonei kelti ir šviesai per lietuvišką spaudą plėsti pavyzdys („Lietuvos aidas“, 1931, Nr.106). Ji pati save vadino knygininke. Dažnai taip ir pasirašydavo. Ji suprato, kad „per rašliavą galima tautą į garbę iškelti“.

Rengiant parodą buvo susidurta su sunkumais. Darbą sunkino kai kurių tautiečių abejingumas, nesutarimas ir išsiskaidymas po pasaulį – daug reikalų teko tvarkyti susirašinėjant paštu, o tai ilgokai užtrukdavo. Parodos rengimą tai pat trukdė vokiečių ir rusų valdžios. Prancūzija, nenorėdama pyktis su Rusija, vengė kelti lietuvių politines problemas sutikdama priimti tik etnografinę ekspoziciją, kurioje nebūtų politinio turinio spaudinių. Teko gudrauti, spręsti naujus ekspozicijos klausimus. Buvo sudaryta Paryžiaus organizacinė grupė, vadovaujama gydytojo ir lietuvių spaudos veikėjo varpininko Juozo Bagdono. Jo padėjėju tapo dailininkas Pranas Žitkus.

Buvo įrengta lietuviška pirkia su piršlybų vaizdu. Čia vėl reikėjo parodyti išmanymą, savo žinias, reikėjo per trumpą laiką surinkti eksponatus. Į pagalbą skubėjo susipratę tautiečiai-entuziastai. Povilas Višinskis, apkeliavęs nemažai apylinkių, surado daug tautodailės darbų, senoviškas kankles ir daugybę nuotraukų. Mažojoje Lietuvoje gražiai darbavosi jau mūsų minėta M.Zauniūtė, Martynas Jankus, Jonas Vanagaitis ir kt. Piršlybų scenos figūros užsakytos Paryžiuje. Parodą apipavidalinęs P.Žitkus pristatė lietuviškos spaudos kelių į Lietuvą žemėlapį, nupiešė herbą, lietuvių raštijos darbuotojų portretus, diagramas.

Ekspozicija Trokadero rūmuose sutiko lankytojus su užrašu „Lithuanie“, Vyties herbu ir etnografinės Lietuvos žemėlapiu. Čia eksponuoti etnografiniai daiktai buvo priemonė užmaskuotai parodyti uždraustą lietuvišką spaudą. Spaudinių ekspoziciją pristatė 1865-1899 metų knygų leidybos diagrama. Knygos buvo sutalpintos dviejose spintose. Vienoje jų buvo sudėtos knygos, išleistos iki spaudos uždraudimo, kaip antai K.Sirvydo „Punktai sakymų“ (1845), M.Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“ (1848), L.Ivinskio, V. Kudirkos rankraščiai. Parodoje buvo ir Mažosios Lietuvos skyrius, kurį užpildė spaudiniai gotišku šriftu ir etnografijos eksponatai.

Svarbu pažymėti, kad buvo išleistas parodos spaudinių katalogas prancūzų kalba, kuriame užregistruoti 563 spaudiniai. Jame buvo pažymėta, kad knygos spausdintos ne Rusijoje (tai yra ne Lietuvoje). Politikos skyrius parodė politinę lietuvių būklę, o istorijos skyrius pateikė spaudos uždraudimo dokumentus. Dėl šių priežasčių teko katalogą dalyti neoficialiai, pažįstamiems, parodos rėmėjams. Nelegaliai buvo platinama spaudinių diagrama ir brošiūra „Kaip Maskolija persekioja Lietuvą“. Taip pat buvo platinama J. Angrabaičio bibliografinė rodyklė „Atsišaukimas lietuvių į visą civilizavotą svietą“ lietuvių, lenkų, prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis.

Parodos metu buvo skaitytos paskaitos apie mūsų krašto rusifikaciją, lietuviško žodžio draudimą, apie Lietuvos praeitį, tautos kilmę. Paskaitas skaitė kunigas Jonas Žilius ir kt. Spaudos draudimas prancūzams pasirodė neįtikėtinu dalyku. Ši žinia pasiekė jų laikraščius ir įgijo viešos politinės reikšmės. Kun. J.Žilius, nusakydamas parodos reikšmę, pabrėžė, kad „žinia apie lietuvišką parodą pasklido plačiai po visą Lietuvą, prasiskverbė net į tokias vietas, kur apie lietuvių tautišką judėjimą pirmiaus žmonės nebuvo visiškai girdėję arba užgirdę abejojo, pabudino ne vieną nežinį, uždegė ne vieną užšalėlį, sustiprino dvasią lengvatikių. Su 1900 metu užstojo dėl lietuvystės nauja era, – pasiliovė svajonė, prasidėjo veikmė“.

Taigi, nepaisant trukdymų ir pasitaikiusių sunkumų, minėta paroda savo tikslą pasiekė – draudžiamas lietuviškas žodis – spaudos draudimas atkreipė pasaulio dėmesį. Antra vertus, parodos organizavimas skatino lietuvių vienybę, tautinį sąmoningumą, parodė, kad tik vieningu darbu ir pasiaukojimu galima išsaugoti savo tautinę kultūrą, jos gyvybingumą.

Zigmas TAMAKAUSKAS
Istorijos mokytojas metodininkas

Pagal pranešimą, skaitytą Kauno „Ąžuolo“ vidurinėje mokykloje surengtoje respublikinėje konferencijoje „Lietuviškos knygos kelias“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija