Atnaujintas 2004 birželio 4 d.
Nr.43
(1247)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Europarlamento rinkimų svarba

Jau beveik dvi savaites kasdien iš valstybinio radijo ir televizijos skamba vieno prekybininkų vadovo žodžiai apie prekių kainų sumažėjimą po susitikimo su Premjeru. Tačiau piliečiai, metęsi į parduotuves, norėdami nusipirkti tariamai atpigusius produktus, išeina nusivylę, nes tokių prekių beveik neranda, ir puola koneveikti valdžią - esą tai tik apgaudinėjimas. Išties rinkimai paskatino politikus kuo daugiau girtis savo sugebėjimais, savo galiomis, savo jautrumu žmonių nepritekliams. Ir kurgi nevaidinsi labai gero ir suprantančio paprastus žmones, kai dabartinių rinkimų kampanijoje vyksta varžymasis ne tik dėl Prezidento posto, bet ir dėl trylikos Europarlamento (EP)narių kėdžių. Konkursas išties didelis. Tačiau didelio rinkėjų aktyvumo nenumatoma – Europos Sąjungos reikalai dėl padidėjusių prekių kainų ir kitų negatyvių pasekmių jiems tapo atgrasūs, o besigiriantys pretendentai į Prezidento postą, kaip ir pretendentai į EP, savo kalbomis tiesiog įkyrėjo ir pabodo.

Anksčiau kandidatams į Prezidento postą (ar Seimo narių vietas) būdavo lengviau: tereikėdavo aiškiai deklaruoti tuometinius svarbiausius atkurtos valstybės tikslus – stoti į Europos Sąjungą ar NATO, ir to pakakdavo. Dabar tie valstybės tikslai pasiekti, ir jų deklaruoti ar už juos kovoti nebereikia. Dar netgi blogiau – dėl prasidėjusio kainų kilimo po įstojimo į ES pretendentams į Europarlamento narių vietas užsiminti apie kokius nors ES privalumus netgi nėra patartina. Kandidatams tokiomis sąlygomis tenka labiau kalbėti rinkėjams rūpimais socialinių ir ekonominių problemų sprendimo klausimais. Kandidatams toks variantas, išsekus ankstesnėms minėtoms temoms, irgi yra priimtinas. Juo labiau kad pretendentai, važinėdami susipažinti su padėtimi šalyje, netikėtai „atranda” skurstančius žmones, siaubingą netvarką, netgi klestinčią korupciją (kurios nemažu sraigteliu netgi jie patys būna). Tačiau socialinėms problemoms spręsti politikai nepasiūlo racionalių idėjų, įtikinamų sprendimų variantų ir kalba tik bendromis frazėmis. Net ir prašomi giliau pažvelgti į kokią nors rinkėjams rūpimą problemą, pretendentai pradeda kalbėti apie smulkmenas ar su savo darbu susijusias peripetijas, apie savo karštą norą mažinti mokesčius, didinti minimalų atlyginimą ar pensijas. Taip gudraudami prieš rinkėjus, jiems pataikaudami, pretendentai į politines vadovaujančias vietas tik parodo, jog jiems trūksta vertybinių pagrindų. Tokiu atveju pretendentams į Prezidento postą ar Europarlamentą, atrodo, labiau rūpi ne rinkėjams svarbių problemų sprendimų suradimas, o jų pačių, kaip kandidatų, iškėlimas rinkėjų akyse. Todėl prieš rinkimus gatvėse (t.y. įvairiuose plakatuose), nuperkamuose laikraščiuose, televizijos ekranuose ir kitur pasirodo daugybė gražiai pasipuošusių, tobulai nudailintų, patrauklių ir net žavesiu spindinčių personažų – visi jie kaip nuostabiausią prekę siūlo save, ir ne bet kur, o į Prezidento kėdę ar išganingą europarlamentaro vietą (nors tai vietai jokių duomenų visai neturi).

Dėl nuo gegužės 1-osios kylančių kainų (nepaisant Premjero susitarimų su prekybininkais mažinti tas kainas), dėl pretendentų į EP išsisukinėjimų atsakant į konkrečius rinkėjų klausimus, dėl, galima sakyti, visiško informacijos apie ES stygiaus tikėtina, kad Lietuvos piliečiai nenoriai eis birželio 13-ąją į rinkimus. Tiesa, rinkimuose dalyvausiančiųjų skaičių neabejotinai padidins tą dieną kartu vyksiantys ir Prezidento rinkimai, kurie dėl savo patrauklumo (interesų „artumo”) būtent ir pastūmės rinkėjus balsadėžių link. Lietuva šiuo atveju kažkiek laimės, nes kitose, „senosiose” Europos Sąjungos šalyse Europarlamento rinkimai sutraukia vis mažiau ir mažiau rinkėjų. Šiemet 25 Europos Sąjungos šalyse Europarlamento rinkimuose į sąrašus įtraukta 350 mln. rinkėjų. Tačiau tik dalis jų ateis į rinkimų apylinkes. Kai kuriose šalyse į šiuos rinkimus ateis tik ketvirtadalis rinkėjų, nes ir ten būsimieji europarlamentarai nesiima rimtai spręsti europinių problemų. Rinkimų kampanijoje partijos vengia kelti Europos Sąjungai ir Europarlamentui reikšmingas temas ir, kaip ir Lietuvoje, rinkėjus vilioja tai šaliai rūpimais klausimais – pažadais kurti darbo vietas ar ginti nacionalinius interesus. Jei partijos turėtų aiškias programas, skirtas Europos problemoms, ir aiškintų, kaip jų siūlomi kandidatai į Europarlamentą siektų spręsti tas problemas, rinkėjai geriau suprastų EP narių darbo prasmę. Tačiau to nėra, ir Europos temas kelia tik euroskeptikai, tiesiog kūrybiškai sugebantys niūriai nuteikti rinkėjus dėl ES ateities. Todėl ir dabartiniuose EP rinkimuose baiminamasi, kad dėl kylančios rinkėjų apatijos ir nusivylimo gali būti neišrinktos pagrindinės partijos, o į jų vietą prasmuks, kaip spėja apžvalgininkai, „margas keistuolių ir kuoktelėjusių ekstremistų rinkinys”.

O šie Europarlamento rinkimai dėl europinių problemų yra ypač svarbūs. Europarlamentas daro vis didesnę įtaką ES įstatymų leidybai – kartu su ES Taryba lemia 80 proc. ES įstatymų, taip pat daro įtaką 50 proc. ES šalių įstatymams. Europarlamentas taip pat daro įtaką ES biudžeto paskirstymui, verčia atsiskaityti nerinktus Europos Komisijos pareigūnus. Prie teigiamo požiūrio dėl ES problemų sprendimo būtinumo, o ne vien ES plūdimo turėtų prisidėti ir žiniasklaida, bet ir ES šalyse, kaip ir Lietuvoje, žiniasklaida kelia tik trečiaeiles, dažniausiai negatyvias, ES problemas. Skeptiškai paveikti savo politikų ir žiniasklaidos rinkėjai, nedalyvavę Europarlamento rinkimuose ar balsavę už nekompetentingus savo šalies atstovus, galės kaltinti tik save.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija