Atnaujintas 2004 birželio 11 d.
Nr.44
(1247)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Gedulo ir vilties dieną pasitinkant

Naikinta, bet nenugalėta karta

Aldona KAČERAUSKIENĖ

Teofilė Mikutavičienė
su Sujetichos gyvenvietės
lietuvių šeimų vaikučiais.
Taišetas, 1948 metai

Šiuose barakuose gyveno
lietuviai. Paskutinė Šniolio
kelionė… 1954 metai

Algirdas Bitvinskas.
Taišeto 11-asis lageris.
1957 metai

Pušų prieglobstyje
Taišetlage, 1954 metai

Kelių valymo brigada.
Ozerlagas, 020-asis lageris,
Nevelskas, 1954 metai

Šv. Kūčių vakarienė

Taišetas. Andzioba,
307-asis lageris,
1956 m. gegužės 30 d.

Pačiam jaunystės žydėjime.
Iš dešinės: Edvardas Burokas.
Čuna, 1958 metai

Surink mus, Dieve, iš visų pasviečių, Gyvuosius, likusius, namo parvesk.
Mes apsakysim baisią Odisėją,

Prie židinio susėdę šilumoj,
Kokius mes kruvinus kelius tesėjom
Taišete, Vorkutoj,
Karagandoj, Kolymoj…

Pirmasis buvusių politinių kalinių suvažiavimas įvyko 1994 metų gegužės pabaigoje Kaune. Antrą, trečią ir ketvirtą kartą jie susitiko taip pat Kaune, svetinguose Danutės Jankevičiūtės-Gvildienės (dabar jau mirusios) namuose. Kiti suvažiavimai buvo organizuoti Vilniuje, LR Seimo rūmuose. Aštuntasis suvažiavimas, įvykęs gegužės 21-ąją, buvo ypatingas. Ne tik dėl to, kad pažymėtas susitikimų dešimtmetis. Į Seimo rūmus susirinkusiems buvusiems politiniams kaliniams pristatytas nuotraukų albumas „Naikintos, bet nenugalėtos kartos kelias“, skirtas politiniams kaliniams atminti ir jų žygdarbiams dėl tėvynės laisvės įamžinti, išleistas pernai.

Šios solidžios knygos sudarytoja Natalija Gudonytė pratarmėje rašo: „Praeitame šimtmetyje, kupiname tragizmo, mūsų karta buvo išrauta iš Tėvynės ir nublokšta į nevilties pasaulį. Ji buvo nepasirengusi susidurti su gyvenimo negailestingumu ir žmogaus žvėrėjimu. Ši karta per greitai buvo palikta vienų viena priešintis ir gintis… Tai pavogta jaunystė. Sielos Ramybė ir Galia, Meilė, Viltis, saviironija mums padėjo nepalūžti. Kiekvieno širdyje degė meilė gimtajam kraštui ir viltis sugrįžti. Nors tai buvo pragaras pragare ar dar baisiau – fizinis ir dvasinis siaubas, mes nepalūžome“.

Knygoje teksto nedaug. Daug fotografijų. Jeigu nežinotum, ką jos vaizduoja, nesunkiai galėtum apsirikti. Štai tautiniais drabužiais vilkinčios besišypsančios mergaitės. Tik geriau įsižiūrėjęs pamatai, jog tie drabužiai sukomponuoti iš to, kas buvo lageryje: skarų, megztinių, popieriaus skiaučių. Arba keturios pievą šienaujančios moterys keistais galvos apdangalais, primenančiais skrybėlaites. „Mums išduodavo medžiaginius gaubtus nuo mašalų. Gaubto priekinėje dalyje buvo nedidelis tinklelis. Po tokiais gaubtais būdavo labai tvanku, bet mes juos patobulinome: kad tinklelis ir medžiaga būtų atokiau nuo veido, pasisiūdavome apvalią vielą arba vytelę“, - aiškinama po nuotrauka. Esama ir tokių nuotraukų, kur veltiniai, šimtasiūlės, ginantis nuo šalčio apmuturiuotos galvos, išduoda vietą ir laiką.

Ilgametis Sibiro lagerių kankinys kun. Pranas Račiūnas, MIC, į mus žvelgia iš lageryje darytos nuotraukos, o kitur – jau vilkintis sutana laisvę atgavusioje tėvynėje. Įsimintini jo žodžiai: „Kaip mokėjau, stengiausi mylėti man pavestas aveles dėl Kristaus. Tos meilės nepajėgs suardyti nė pati mirtis. Ir mano širdžiai nustojus plakti, mano kapas, mano raštų žodžiai, mano skelbtos mintys tegul jums primena visa, ko jus mokiau: mylėti Dievą, Tėvynę Lietuvą, savo šeimą, vieni kitus, saugoti savo tikėjimą kaip žmogiškosios ir amžinosios meilės užtikrinimą“. Kun. Kazimieras Vaičionis iš knygos puslapių į mus prabyla eilėraščių posmais:

Valandėlė viena čia pavirsta diena,
čia stingsta krūtinėj malda…
prožektorių laša šviesa

tartum kulkos į širdį,
kol kiekvieną nugirdo
tamsybių tamsybėm…

O štai kūdikis ant gultų. Tai Lukiškių kalėjimo ligoninėje gimusi Danutė Petrauskaitė. Suvažiavimo dalyvių laukė netikėtumas. Prie mikrofono priėjo nedidukė moteris, Klaipėdos universiteto docentė, ir prisistatė: „Aš esu tas kūdikis ant gultų“. Toliau ji dėkojo savo motinai Jadvygai Žukauskaitei-Petrauskienei ir jos draugams už tai, kad ji mokykloje ryšėjo ne raudoną pionierių kaklaraištį, bet tautinę juostelę. Kai mama išgirsdavo jos vaikišką melą, subardavo: „Elgiesi kaip komunistai“. „Nors kurį laiką augau be mamos, sirgau, sovietmečiu buvau pilna baimės, bet esu laiminga, turėdama tokią mamą“, - sakė Danutė.

Į aštuntąjį Taišeto lagerių buvusių politinių kalinių suvažiavimą atvyko daug garbingų svečių: prezidentas Valdas Adamkus, prof. Ona Voverienė, žurnalistas Vilius Bražėnas, „XXI amžiaus“ skaitytojams gerai žinoma ateitininkų veikėja ir šio leidinio rėmėja Jadvyga Damušienė.

Prof. O.Voverienė, sveikindama suvažiavimo dalyvius, kalbėjo: „Lietuvių tauta ilgai gyvuos, nes buvo jūsų karta. Laisvė ir nepriklausomybė yra tos vertybės, kurias reikia ginti. Esate mums labai reikalingi“.

Ne vienas kalbėtojas apgailestavo, kad suvažiavime dėl ligos negalėjo dalyvauti mons. Alfonsas Svarinskas. Buvo perskaitytas jo laiškas suvažiavimui.

Suvažiavimo delegatai vieni kitus ragino rašyti prisiminimus apie nelaisvėje praleistus ilgus kančių metus. Nors daug apie tai parašyta ir išleista knygų, tačiau kiekvieno gyvenimas yra savotiškai įdomus ir nepakartojamas.

Apie nelaisvės metus daug ką pasakoja suvažiavimo proga atidaryta paroda Seimo vestibiulyje: kalinių darbo atvirukai, laiškai ar eilėraščių posmai ant prasto popieriaus skiauties, beržo tošies, taip pat fotografijos, darytos mėgėjiškais fotoaparatais, kurie lagerio sąlygomis buvo neregėta prabanga.

Aštuntasis buvusių politinių kalinių suvažiavimas priėmė dvi rezoliucijas: dėl neteisėtai panaikintos koplyčios KGB rūmuose atstatymo ir dėl patirtos žalos atlyginimo.

Pasibaigus suvažiavimui, delegatai buvo pakviesti į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, kur žiūrėjo muzikinį spektaklį „Dievas ir dainos“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija