Atnaujintas 2004 birželio 16 d.
Nr.45
(1248)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Knygnešių krivūlė (1864-1904): kultūra ir likimai

„Mano tėvynė yra prie jo širdies...“

Biografinė apybraiža

Julius PASTARNOKAS

(Tęsinys. Pradžia Nr. 42)

IV

Neatsitiktinai jis „Priekalbai“ pasirinko moto – lotynišką sentenciją „Homines historiarum ignari – semper sunt pueri“ – „Žmonės, nežinantieji istorijos, visada lieka vaikai“. „Priekalba“ – manifestas visai lietuvių tautai:

„Per ilgus tuos amžius mūsų giminė taip buvo paniekinta ir prispausta, jog iš tikrųjų stebėtis reikia, kad tik per Viešpaties malonę ji iki šiai dienai dar gyva liko!“

Toliau Basanavičius teigia:

„Senovės gadynės apsigyvenusi kuo ne dvigubą žemės plotą, ji (lietuvių tauta – J.P.) šiandien taip labai visose šalyse susimažino, jog beprilygsta tik senosios Lietuvos šešėliui. Tas mūsų tautos sunykimas ypačiai dėl to atsitiko, jog daugumas lietuvių, pasieniuose su kitomis tautomis gyvenančių, pasisavino per ilgus amžius svetimas kalbas. (…). Juk ir mes esame tokie pat žmonės, kaip mūsų kaimynai, ir norime visomis teisybėmis, priklausančiomis visai žmonijai, lygiai su mūsų kaimynais naudotis. Tarpo tokių teisių pirmutinė būtų ta, kad Lietuvoje lietuviai mokslą ir apšvietimą gautų lietuviškose mokyklose.“

Jo nuomone, Lietuvos sunykimo, sumenkėjimo priežastis – dauguma lietuvių pamiršę savo kalbą. Jis gimnazijoje ir universitete regėjo polonizacijos ir rusifikacijos bangas, naikinančias lietuvių inteligentus ir bandančias užlieti, paskandinti kaimiečius.

A.Vištelis–Višteliauskas eilėraštį „Lietuviškoji kalba“ pradeda žodžiais:

O brangi lietuviškoji

Šventa kalba prigimtoji.

Už žemčiūgus tu brangesnė

Ir už viską meilingesnė.

V

Naujam laikraščiui pasirodžius ir jį visur kitur išsiuntinėjus, žmonės su dideliu entuziazmu priėmė, – toliau pasakoja Hanušas. – Jonas Juška iš Kazanės rašė: „Ačiū, šimtąsyk ačiū už žodžius, parašytus tokiu gražiu lietuvišku liežuviu, kokį skaityti ir sapne nesapnavau. Ačiū Viešpačiui, kad man nusidavė ant pabaigos mano gyvenimo regėti „Aušros“ pabudimą iš miego, arba letargiško sapno Lietuvos ir lietuvių: galiu mirti, pamatęs aušrą mūsų atgimimo…“

– … Iš visų „Aušrai“ pagirti raštų – įdėmiausias M.Davainio – Silvestravičius atsiųstas laiškas su kelių pasirašiusių ūkininkų pavardėmis iš Raseinių pavieto, kurie meldė Dievo palaiminimo mūsų darbui, ragino tolyn jų gerovei darbuotis.

VI

Eleonorą užplūsta šilta graudulio vilnelė. Hanušas – nuoširdus žmogus – didžiuojasi ir džiaugiasi atlikęs puikų darbą…

Straipsnius ir eilėraščius Jonas verčia į vokiečių kalbą, kad ji nors truputėlį suprastų, koks tai nepaprastas įvykis lietuviams šio laikraščio išleidimas.

Eleonora – puikiai išsilavinusi, subtili mergina – sukrėsta iki giliausių, slėpiningiausių sielos gelmių:

„ … Mano ilgesys, mano sapnas yra virtęs tikrove. Suradau tokį vyrą, kuriam galiu atiduoti visą širdį, visai nebijodama, kad už tai bus atlyginta pajuoka…

Mano širdyje – jis – brangiausias, mylimiausias, įkūnytas idealas.

Kai jo nėra, mano lūpos nušvinta meile, kurią nešioju širdyje, ir, jam esant, – pasidarau tyli ir šalta. Tokia, kad kartais pati savęs nekenčiu.

Paskutiniu metu sakė, kad daugiau myliu gamtą negu jį.

Vienas valandos ketvirtadalis pačiame negražiausiame Žemės kampelyje su juo yra brangesnis nei valandos gražiausioje gamtoje su kitais!

Šiandien ir vakar jį mačiau pro langą.

Mano Dieve, jei Jam į rankas patektų ši knygutė, ką apie mane pasakytų? Jis – rimtasis, išmintingasis, kilnusis vyras, geriausias iš visų vyrų, – mano būsimasis, – prieš kurį išnyksta visi kiti vyrai – kaip miglos nuo saulės…“ – rašo dienoraštyje.

VII

Seserys piktokai žvelgia į Eleonorą. Kuo toliau – tuo labiau joms nepatinka jaunėlė. Karla neiškenčia:

–Nerimaujame, kad vakarais prie mamos kapelio viena vaikštai.

– Mane palydi.

– Kas?

– Kaimynas. Jis – daktaras iš Lietuvos.

– Nežinau tokios šalies.

–Kraštas prie Baltijos jūros, kuriame nerasi kaimo be piliakalnio. Ten net girios dainomis ir padavimais ošia…

– Kokia tu – dar vaikiška! Kas judu supažindino?

– Lemtis. Hanušas – protingas ir dailus.

– Ir tu nuleidai prieš jį romantiškas akis? Laikas tau žinoti savo vertę. Tokių mokytų merginų – nedaug Prahoje.

– Jis žino, supranta, yra išmokęs daugiau už mane. Jautrus ir draugiškas. Jei būtų beširdis, egoistas manyje atsiskleistų silpnybės, vedančios į klaidas…

– Išsklaidysi mūsų slogias mintis, jei pasakysi: žada tave vesti?

– Apie tai nekalbėjome.

– Tai ko sieki, su juo susitikinėdama? Nejaugi, praradusi savigarbą, leisiesi jam sugadinti gyvenimą?

– Neabejoju Hanušo kilnumu. Viską, ką jis daro, man atrodo, yra teisinga. Kad ir kas atsitiktų, žinau: mudviejų širdžių ir protų susilietimas negali baigtis, net gyvasčiai mus apleidus. Tai – amžini jausmai.

Po pokalbio slepia dienoraštį nuo seserų.

VIII

Aprašo sapną:

„Šią naktį sapnavau ypatingą sapną, nors beveik visą naktį nemiegojau. Atsiradau didelėje tamsioje bažnyčioje. Šalia manęs stovėjo dr. J.Basanavičius ir Kamilė (sesuo – J.P.). Priešais – kunigas. Turėjo mus sutuokti. Niekur nežibėjo šviesa. Buvome apsitaisę paprastais drabužiais. Kunigas teturėjo tik savo bažnytinius drabužius ir stulą. Buvome nepaprastai išsigandę. Kunigas paėmė mano ranką. Aplink ją apvyniojo stulą. Netekau sąmonės ir pargriuvau…

„Karla, ką reiškia, jei sapnuojamos jungtuvės?“

„Mirtis!“

Dėkui. Jei mirsiu, tai – aš, bet ne jis, kuris žmonijai dar tiek daug gali naudos atnešti.

Vakar vakare su gerąja, jau gyvenime vargusia Kamile turėjau nepaprastą pašnekesį. Atvirai prisipažinau, kad stipriausias ryšys, kuris riša prie gyvenimo, yra meilė dr. B.“

Guodžiasi pati sau:

„Tik vienintelis, gyvas, deginąs mane jausmas yra meilė. Man tėra tik viena tobula esybė. Ir tai – Jis. Ši meilė atsirado kaip tvykstelėjęs žaibas. Ne! Pamažu ir nesulaikomai ji leido šaknis tol, kol pripildė visą mano būtį! Mintis, kad kada nors, galimas daiktas, jau netrukus, reikės skirtis, man yra skausmas. Dažnos bemiegės naktys, amžinos svajonės privarys mane prie džiovos… Net mirti Jo artumoje būtų saldu ir gera… Tačiau be Jo gyventi ir mirti – didžiausias vargas… Domiuosi visa kuo, kas skatina grožio jausmą ir Jam patinka. Norėčiau būti graži. Jam graži, kad amžinai galėčiau supančioti Jo žvilgsnius“.

… Liūdnos dienos. Abiem. Jonas baigia darbą Prahoje. Nori padirbėti Vienoje – „… artinasi laikas, kada reikės palikti šitą gražų, neužmirštamą miestą ir mylimą Elę, su kuria tiek mielų valandų pragyventa. Kad ir laikinai, turėsiu išvykti“, – rašo dienoraštyje.

Skaudžiai išgyvena būsimą išsiskyrimą ir Eleonora:

„Vakar buvo liūdna diena, nes iš Jo sužinojau, kad mėnesio pabaigoje iš Prahos išvažiuos. (…).

Ką toliau kalbėjome, lieka amžina mudviejų paslaptis, apie kurią niekuomet nerašysiu. Jokia akis neturi skaityti to, ką Jis tada pasakė… (…). Man tas vakaras liks neužmirštamas.

Su skaudančia galva atsiguliau. Beveik visą naktį nemiegojau. Galvoje skraidė ir viena kitą vijosi įvairios mintys. Atrodė, kad širdis išskris… Ir vis dėlto turėjau apsimesti rami.

Kamilė pastebėjo mano nuotaiką. Papasakojau apie Jo kelionę. Pasakė, kad Jis neturėjo teisės su manim susipažinti, žinodamas, kad tai prie nieko gero neprives.

Negaliu jai pritarti. Ką jis daro, mano akimis, visada yra teisinga, nes myliu“.

Meilė – tokia didelė ir stipri, kad kyla abejonės:

„Dieną apie Jį svajoju, naktį sapnuoju.

Ar Jis mane taip dažnai atsimena? Vargu! Vyrai taip neprisiriša.“

Su Jonu Eleonorai – neišpasakytai gera:

„Penktadienį su dr. B. vaikščiojome Filosofų taku. (…). Kaip visada, Jo artumoje jaučiuosi rami ir laiminga.“

Jonas suserga. Elė jaudinasi:

„Vakar buvo gražiausias oras. Vakare – nuostabi mėnesiena. Džiaugiausi būsimu pasimatymu, bet Jis neatėjo.

Galimas dalykas – serga. Jau trečia diena – užleistos užuolaidos. (…).

Esu tokia nelaiminga ir nerami, kad to visai negaliu apsakyti. Laikas toks brangus. Jis čia bus tik šešiolika dienų. Ir dabar dar serga.“

IX

Šis pasimatymas – itin svarbus, reikšmingas:

„Vakar vakare išėjau, norėdama sutikti dr. B. Ir Jį sutikau. (…). Jis paklausė:

– Kada ištekėsi?

– Niekada, –atsakiau.

– Nei už manęs?

– Arba už Tavęs, mano vieninteli mylimasis, arba už nieko!“

Eleonorą dažnai vadina Gervele. Taip ir dabar kreipiasi:

– Gervele, tavyje sukaupta kilnumo pilnatvė.

Prisipažinsiu: nemaniau, kad Praha taps ne tik lietuvių tautos atbudimo lopšiu, bet ir mano širdies atgaiva…

X

Vis nerimauja dėl Jono išvykimo:

„Mano mylimajam skaudėjo galvą. Nieko nuostabaus – visą dieną sėdi tamsioje bibliotekoje.

Ir man nėra gerai… Visą dieną išsiilgusi laukiu vakaro, kada su Juo susitiksiu. Nuotaika – labai prasta. Tai kenkia mano sveikatai.

Bet kaip kitaip galėtų būti? Po dvylikos dienų išvažiuoja tas, kuris priklauso mano širdžiai…“

Elė liks viena su ilgesiu ir skausmu, nes su mylimu vyriškiu išvyks visa jos gyvenimo šviesa…

„Beveik negaliu ramiai galvoti. Mano širdis – suspausta.

Turiu rodytis rami.

Kiekvienas jautrus žmogus turėtų mane suprasti.

Širdį atidaviau vyriškiui. Tas vyriškis yra pasidaręs mano mylimiausias ir brangiausias. (…). Dabar, kai visa mano laimė yra Jame sukaupta, turiu su skaudančiomis mintimis leisti Jam išvažiuoti už šimtų mylių. Galimas dalykas, Jo niekada nepamatysiu.

Meilė turi širdingų, bet ir baisių dalykų! (…).

Galva – pilna minčių. Jei būčiau viena, be šeimos, tai Jį sekčiau iki pasaulio galo – džiaugsmuose ir skausmuose, nesirūpindama, ką apie tai pamanys žmonės… Bet turiu skaitytis su šeima.

Tačiau ir vėl nenustoju vilties kada nors Jam priklausyti. Galiu, noriu, įstengsiu ją – viltį – pasilaikyti, nes ji yra mano vienintelė paguoda. (…)

Jau po savaitės Hanušas paliks Prahą. O kad galėčiau su Juo vykti kartu! JUK MANO TĖVYNĖ YRA PRIE JO ŠIRDIES!..“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija