Atnaujintas 2004 birželio 23 d.
Nr.47
(1250)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Spektaklyje - amžinosios žmogaus
būties problemos

„Žaliaduonių“ teatras pakvietė į istorinės dramos
apie kunigaikštį Daumantą premjerą

Nalšios kunigaikščio Daumanto
vaidmenyje - Valentinas Eismantas

Utenos kultūros centro „Žaliaduonių“ teatras pakvietė uteniškius į spektaklio premjerą. Teatrinio meno mėgėjams buvo parodytas spektaklis Utenoje gyvenančio rašytojo Petro Panavo istorinės dramos „Daumantas“ motyvais. Ta proga apie dramoje atgyjančius Lietuvos istorijos puslapius Rūta JONUŠKIENĖ kalbėjosi su spektaklio režisiere Alma EIGIRDIENE ir dramos autoriumi Petru PANAVU.

Scenoje – Lietuvos istorijos puslapiai

Gerbiama režisiere, jūsų vadovaujamas teatras prieš keletą metų yra pastatęs J. Kulnio pjesę „Utenis“. Dabar jūsų repertuare vėl istorinė drama. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Utenis – tik legendinė asmenybė. Apie jį nerasime jokių žinių nei istoriniuose šaltiniuose, nei enciklopedijose. Tikrasis Nalšios kunigaikštis buvo Daumantas. Tai labai prieštaringa ir patraukli istorinė asmenybė, kurią savo dramoje ėmėsi atskleisti rašytojas P.Panavas. Jo sumanymas teatrine kalba perteikti istorikų prieštaringai vertinamo žmogaus ir valdovo dramą uždegė mane imtis darbo ir į sceną perkelti dar vieną mažai žinomą Lietuvos istorijos puslapį.

Kuo jums patraukli Daumanto asmenybė?

Jo gyvenime buvo daug tragizmo ir prieštaravimų. Daumantas nužudė vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir jo vaikus. Su keliais šimtais jam ištikimų šeimų jis pabėgo į Pskovą, priėmė stačiatikių tikėjimą, buvo išrinktas vyriausiuoju Pskovo kunigaikščiu. Trisdešimt trejus metus jis gynė Pskovo žemes nuo Maskvos ir Novgorodo kunigaikščių, lietuvių bei kitų priešų antpuolių. Istorinių šaltinių teigimu, jis buvo labai teisingas valdovas. Po mirties paskelbtas šventuoju. Iki šiol vienoje Pskovo cerkvių kabo jo – šventojo Timofejaus-Dovmanto – ikona. Dar išlikusi jo XIII amžiuje statyta Pskovo gynybinė siena, vadinama Dovmanto vardu.

P.Panavo dramoje atskleidžiama Daumanto – žmogaus ir valdovo – tragedija. Pelnęs pagarbą ir pasitikėjimą, gulėdamas mirties patale, Daumantas apmąsto visą savo gyvenimą. Daumanto vaidmenį sukūrė du aktoriai – kunigaikštį senatvėje vaidina Valentinas Eismantas, o jaunystėje – Vidas Rakauskas. Mano supratimu, Daumantas yra dvilypė asmenybė – jaunystėje padaręs sunkią nuodėmę, visą gyvenimą stengėsi ją išpirkti.

Istorines asmenybes vaidino uteniškiai

Kas dar vaidina šioje istorinėje dramoje?

Karaliaus Mindaugo vaidmenį kūrė Rolandas Glasinskas, karalienės Mortos – Vida Kairienė, Daumanto pirmosios žmonos Ringailės – Audronė Piestinienė ir I.Petrašiūtė, antrosios žmonos Marjos – Nijolė Aglinskaitė, kunigaikščio Treniotos – Povilas Stumbrys. Pirklio, raštininko, žolininkės bei kitus vaidmenis sukūrė du Algirdai Barčiai (tėvas ir sūnus), Vytautas Kviklys, Stasė Balčiūnienė, Jurgita Liuimienė.

Spektaklio dailininkė – Falmira Sinicienė. Muziką lietuviškais motyvais sukūrė Arūnas Paškevičius. Istorinėje dramoje taip pat skamba senovinės cerkvinės daugiabalsės giesmės bei R. Ščedrino simfonijos motyvai. Spektaklį rėmė AB „Utenos trikotažas“ ir Utenos kolegijos Technologijų katedra.

Petras Panavas: „Dramos sumanymas –
iš istorinių eilėraščių“

Gerbiamas rašytojau, kaip atsitiko, kad nuo eilėraščiu perėjote prie dramos žanro?

Mano kūryboje nemažai istorinių eilėraščių, kuriuose minima žila praeitis. Tarp jų yra ir du visai netikėtai atsiradę eilėraščiai apie Daumantą. Mano akimis žiūrint, jo asmenybė yra labai įdomi ir tragiška. Trumpai priminsiu, kas jis buvo.

XIII a. pirmojoje pusėje Lietuvoje įsigali Mindaugas. Jis apkrikštijamas ir karūnuojamas. Kaip žinome iš istorijos, Lietuvos jungimasis buvo rūstus ir žiaurus, o Mindaugas ir jo konkurentai – negailestingi kitaip galvojančiųjų atžvilgiu. Nepaisant to, Mindaugas buvo geras diplomatas, apsukrus valdovas. Lietuva iš atskirų Upytės, Deltuvos, Saulės, Kuršuvos, Nalšios žemių ėmė jungtis į vieną valstybę. Nalšia tuomet užėmė dalį dabartinių Utenos, Ignalinos, Švenčionių rajonų žemių ir driekėsi net iki Baltarusijos. Būtent šios pakankamai savarankiškos žemės, kaip ir žemaičiai, nenorėjo jungtis prie mindauginės Lietuvos.

Tačiau pagrindinė Mindaugo ir Daumanto konfliktų priežastis buvo ne žemės, o įtempti jų tarpusavio santykiai. Abu šie kunigaikščiai buvo vedę seseris ir artimai giminiavosi. Po Mindaugo žmonos Mortos mirties Mindaugas pasikvietė Daumanto žmoną pagloboti našlaičiais likusius vaikus, o paskui ją suviliojo arba jėga privertė pasilikti. Daumantas dėl to patyrė didelį pažeminimą. Kilo konfliktas. Tuo pat metu Mindaugu buvo nepatenkinti ir kiti kunigaikščiai, ypač seserėnas Treniota, kuris su Daumantu nutarė nužudyti Mindaugą ir šį sumanymą 1263 metais įgyvendino.

Grįžus Mindaugo šalininkams, žiauriai malšinusiems antimindaugines jėgas, Treniota buvo nužudytas, o Daumantas su jam ištikimais raiteliais ir jų šeimomis pasitraukė į Pskovo kunigaikštystę. Netrukus ten jis buvo apkrikštytas, gavo Timofejaus vardą, vedė Aleksandro Nevskio dukrą ir tapo Pskovo kunigaikščiu, savo garbingais darbais ir teisingumu pagarsėjusiu visoje kunigaikštystėje.

Nors istorinių duomenų apie Daumantą nėra daug, tačiau pati tema šekspyriška ir ilgai nedavė man ramybės. Ryžausi rašyti dramą apie žmogų, kurį rusai idealizuoja ir apie kurį lietuviai linkę nutylėti.

Dramoje prieš mirtį Daumantas prisimena visą savo gyvenimą ir jį apmąsto. Buvo taip ar ne, šiandien pasakyti sunku, bet taip galėjo būti... Kaip man pasisekė pažvelgti į žmogaus ir valdovo dramą ir kaip tą dramą iš rankraščių režisierei A.Eigirdienei pavyko perkelti į teatro sceną, tegul sprendžia žiūrovai. Žinoma, teatrinė interpretacija kiek skiriasi nuo dramos literatūrinio varianto, todėl ateityje ketinu dramą išleisti atskiru leidimu.

Norėjo atskleisti sudėtingą asmenybę

Daugelis kūrėjų tikina, jog herojai patys juos veda savo lemties takais, tarsi diktuodami mintis ir įvykius. Ar galite pagrįsti arba paneigti ši teiginį?

Rašydamas kartais tiesiog jaučiau, kad Daumantas elgėsi ar turėjo elgtis būtent taip, kaip susiklostė dramos įvykiai. Norėjau atskleisti sudėtingą Daumanto asmenybę, jo poelgių motyvus, jo, kaip žmogaus, išgyvenimus. Žmogus ir valdovas, pasiekęs savo šlovės viršūnę, negali ramiai numirti, nes sąžinės balsas primena daug skaudžių dalykų. Iki šiol Daumanto gentainiai vadina jį išdaviku ir karaliaus žudiku, o Pskovo gyventojai ir dabar meldžiasi į jį kaip į šventąjį ir prašo malonių... Taigi drama, prasidėjusi senų senovėje, nesibaigė iki šiol, nes išdavystės, garbės, meilės temos yra senos kaip pasaulis. Režisierė pasirinko savitas kunigaikščio poelgių ir sprendimų interpretacijas, savitus įvykių regėjimus.

Tiesa, rašydamas apie tuo metu vartotus žolininkų receptus, naudojausi mūsų krašto žiniuonės ir žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės surinktomis žiniomis, nes jos kalba ir pasaulėjauta, mano įsitikinimu, geriausiai atspindi to laiko dvasią.

Esu sumanęs parašyti dar vieną, jau trečiąjį, šios dramos variantą, kurį kiek vėliau galės vertinti mano kūrybos gerbėjai.

Dėkoju už pokalbį.

Utena

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija