Atnaujintas 2004 birželio 25 d.
Nr.48
(1251)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Visuotinės veidmainystės šventė

Petras KATINAS

Kas skaitė Nobelio literatūros premijos laureato Aleksandro Solženicyno kelių tomų veikalą „Gulago salynas“ („Archipelag Gulag“), gerai įsidėmėjo ne tik sovietinių čekistų (NKVD, GRU, KGB) žiaurumus. Ten atskleistas vienas labai įdomus faktas. Pagal Stalino ir Berijos instrukcijas visus lageriuose laikomus žmogžudžius, banditus, prievartautojus, vagis, žodžiu, visus kriminalinius nusikaltėlius buvo liepta laikyti „socialiai artimais“ („socialno blizkije“), o visi politiniai kaliniai, netgi nuteistieji mažiausiai dešimčiai metų kolchozninkai už kelių kviečių varpų, kokios bulvės ar žirnių saujos suvalgymą ginantis nuo bado buvo vertinami kaip socialiai pavojingi („socialno opasnyje“). Todėl sovietinių koncentracinių stovyklų-lagerių administracija – nuo vyriausių iki paprastų prižiūrėtojų – savo padėjėjais ir apskritai į visas šiltas vietas lageriuose: virtuvės darbuotojais, duonos raikytojais ir dalytojais, netgi katorginių darbų skirstytojais – skirdavo aršiausius galvažudžius ir kitokius kriminalinius nusikaltėlius. Ypač mėgo lageriuose viršininkauti vadinamieji „socialistinio turto grobstytojai“. Šis kriminalinis elementas naudojosi visomis privilegijomis, neidavo, nes niekas jų nevarydavo, į vergiškus darbus, o šiltai sėdėjo barakuose, pliekė kortomis, netgi pralošdami savo geradarių čekistų galvas. Tačiau svarbiausia, šie „socialiai artimi“ nuolat mušė ir žudė politinius. Aišku, gavę atitinkamas lagerių vadovybės instrukcijas.

Šiuos dalykus nejučiomis prisimeni, kai laikinasis Seimo Pirmininkas, irgi didžiai nusipelnęs komunistų partijai ir Vyriausybei asmuo, valdančiosios partijos pirmininko pirmasis pavaduotojas Č.Juršėnas pareiškė, kad K.Prunskienės kandidatūra į Lietuvos prezidentus neokomunistams kur kas priimtinesnė nei Valdo Adamkaus, nes yra „ideologiškai artima“. Čekistiniu žargonu tariant – „socialno blizkaja“. Pasakyta pakankamai aiškiai ir tiksliai, o svarbiausia – teisingai. Juk iš esmės beveik visi LKP, LDDP, LSDP, jų prielipų partiečiai, jau nekalbant apie tokio aukšto ideologinio fronto veikėjus kaip Č.Juršėną, - to paties lizdo paukščiai, Maskvos gegužiukai. Tiesa, tarp tų ideologiškai artimų pasitaiko ir labai keistų personų. Na, pavyzdžiui, koks nors V.Petkaus, S.Stungurio tipo „disidentas“ ar net buvęs paskutinysis VLIK’o pirmininkas K. Bobelis, didžiuoju partizanu save skelbiantis S.Pancerna, pagaliau netgi vienas gerai žinomas vienuolis. Pastarasis liepęs „nenulūžti“ didžiajam stabilizatoriui Adolfėliui, taip pat Algirdėliui ir Kazytei. O prieš gerą pusmetį vos ne šventuoju paskelbęs Viktorėlį. Tą patį, kuris dabar visą Lietuvą rengiasi paversti savo chlopais, o kai kuriuos, tarp jų labai aukštai sėdinčiuosius, jau pavertė. Aišku, tokių visada buvo pasaulio istorijoje, pradedant Kainu ir Judu. Taip pat ir prieškario Lietuvoje. Prisiminkime perkrikštą kunigą Liudą Adomauską, tapusį aršiu bolševiku, generolą V.Vitkauską, pagaliau Liudą Girą, kuris net dvasinėn seminarijon buvo įstojęs, vėliau tapo poetu, aistringu krikščioniu demokratu, teatro direktoriumi, „Ryto“ redaktoriumi, dar vėliau tautininku, o nuo 1936 metų – sovietų šnipu. Per pirmąją bolševikų okupaciją – viceministras ir ištikimiausias okupantų tarnas. Pasak profesoriaus Mykolo Biržiškos, tai buvo „paršivas tipelis ar prostitutinė blakė“. Taigi tokių blakių esama visur ir visais laikais. Tik niekas negalvojo, kad jos pretenduotų tapti valstybės, iškentėjusios dešimtmečių okupacijos jungą, tūkstantines netektis ir tremtis, vadovais, o žmonės Prezidentu rinktų tokius asmenis. Taip atsitiko tiktai vienintelį kartą per 1940 metų „liaudies seimo rinkimus“. Bet juk dabar, bent jau kol kas, laisvai renkame savo vadovus. Bet tas laisvumas yra labai sąlyginis. Štai, pavyzdžiui, vienos pagrindinės partijos įkūrėjas yra atvykęs iš Rusijos ir darbą pradėjęs suvirintoju, bet tapęs turtingu oligarchu. V.Uspaskich pasiūlė abiem pretendentams pasinaudoti jo patirtimi ir padėti „demokratiškai organizuoti“ antrąjį rinkimų ratą. Mat, anot rusų oligarcho, jo raudonoji gvardija turi savo struktūras visoje Lietuvoje ir jos yra pasirengusios padėti, kad rinkimai vyktų pagal taisykles... Kokias? Gal kaip ir 1940 metais Uspaskich tarnai dės žmonėms į pasus spaudus su užrašu: „balsavo už Prunskienę“, o rudenį įrašys: „už Uspaskich“? Šiaip ar taip, tokio absurdo teatro Lietuvoje dar nebuvo. Galvoje netelpa, kai kandidatai į prezidentus nemokamai daro neregėtą reklamą juos abu už nieką laikančiam „palaimintajam“ Viktorėliui.

Bet ir to dar maža. Kaip pranešė paksininkų partijos pirmininkas V.Mazuronis, R.Paksas, atsisakęs vadovauti jo įkurtai Liberalų demokratų partijai, suka į kur kas platesnius vandenis. Jis kuria plačią koaliciją būsimiesiems Seimo rinkimams. Į tą koaliciją, be paksininkų, įeis visos prorusiškos partijos ir organizacijos K.Prunskienės partija, J.Veselkos grupelė „Už teisingą Lietuvą“, niekam neatstovaujanti triukšmadarės A.Balsienės profsąjunga „Solidarumas“, Lietuvos rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija, vis dar retkarčiais išlendantis „respublikonas“ K.Petraitis, šustauskininkai ir, aišku, „tautos pažangiečiai“. V.Mazuronio teigimu, ši prorusiškų radikalų koalicija per rugsėjo 19-osios rinkimus laimės mažiausiai 50 vietų. Išgirdę tokius ambicingus savo dievuko planus bei matydami, kad jo dirbtinai suburtas karjeristų ir politinių avantiūristų sambūris nyksta kaip pernykštis sniegas, iš partijos pasitraukė du bene normaliausi šios veikėjai – buvę R.Pakso Vyriausybės ministrai J.Lionginas ir E.Maldeikis. Kaip pareiškė J.Lionginas, jam visiškai nepriimtini šios grupuotės veikimo būdai – apsikarstymas grandinėmis, žygiavimas su fakelais ir pan. Maištauja netgi Liberaldemokratų partijos pirmininko pavaduotojas H.Žukauskas, bandęs būti partijos ideologu ir dar neseniai gynęs savo patroną visais įmanomais būdais. H.Žukauskas netgi sušaukė specialią spaudos konferenciją ir pranešė, kad „Liberalų demokratų partijoje susidarė revoliucinė situacija“. Joje jis beveik atvirai suniekino R.Pakso kuriamą gatvinių rėksnių koaliciją. Dar daugiau, partijos ideologas, kurį jau nustūmė kitas radikalas R.Pavilionis, turintis net profesoriaus titulą (ir jau seniai vadinamas „Vadimu“), kritikavo R.Pakso partiją, įvardijęs ją „kraštutine“ ir niekuo nesiskiriančia nuo J.Veselkos prorusiškos grupuotės „Už teisingą Lietuvą“. Bet ir to dar maža. H.Žukauskas pasiūlė R.Paksui „pailsėti“. Ką gi, išties laikas.

Kuluaruose juokaujama, kad greitai paksininkų partijoje liks tiktai tokios odiozinės figūros kaip partijos vadas V.Mazuronis, buvusieji patarėjai R.Ačas, G.Šurkus ir nugesusi buvusi estrados „žvaigždė“ O.Valiukevičiūtė bei etatinių gatvinių rėksnių grupelė, kuri praėjusį savaitgalį buvo vėl susirinkusi savo tradicinėje susibūrimų vietoje – ant Tauro kalno esančiuose Profsąjungų rūmuose. Šį savo susibūrimą pavadinę neva pilietinio judėjimo „Už teisingumą ir demokratinę Lietuvą“ suvažiavimu, „ilgais ir audringais plojimais“ išrinko savo vadu R.Paksą. Taigi R.Paksas, tikriausiai geriausio savo bičiulio Seimo, dabar jau ir Europarlamento nario R.Pavilionio patartas, nusprendė palikti likimo valiai faktiškai subyrėjusią Liberaldemokratų partiją ir bando vėl pradėti naują žmonių kvailinimo kampaniją. Šis naujas desperatiškas Konstituciją ir priesaiką paniekinusio asmens veržimasis valdžion darosi netgi juokingas. Tuo labiau kad visokie Maskvos almaksai aiškiai nusisuko nuo jo, kaip nepateisinusio vilčių ir įdėtų milijonų.

Visos viltys dedamos į draugę Kazimirą ir oligarchą Viktorą. Pastarojo veržimasis į valdžią irgi visiškai suprantamas. Iš esmės jis net nesistengs ilgesnį laiką išbūti toje valdžioje. Bus tiek, kiek reikės pasigrobti Europos Sąjungos fondų milijonams. Aišku, šis tas nubyrėtų ir K.Prunskienei, jeigu, visų mūsų nelaimei, ji būtų išrinkta. Na, gal dar atseikės iš Krikščionių demokratų partijos pašalintam K.Bobeliui. Jis jau visą savaitę kas pusvalandį per Nacionalinį radiją agituoja už „gintarinę ledi“. Faktiškai kartoja Maskvos laikraščiuose išplatintą informacijos agentūros „Regnum“ paskelbtą straipsnį „Kandidatai ir Rusijos interesai“. Jame nedviprasmiškai pasakyta, kad Rusijos interesams Lietuvoje geriausiai atstovautų K.Prunskienė, o V.Adamkus yra „dešiniojo nacionalistinio sparno atstovas“.

O K.Prunskienė, nors ji pati to net nebando slėpti, „įsitikinusi, kad Europos saugumo sistema neįsivaizduojama be Rusijos įsijungimo į tą sistemą“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija