Atnaujintas 2004 birželio 25 d.
Nr.48
(1251)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kad nepamirštume skaudžios praeities

Praėjusią savaitę minėjome baisiųjų birželių datas: 1940 m. birželio 15-ąją buvo įvykdyta Lietuvos okupacija, kuri tęsėsi 60 metų su visomis tragiškomis okupacijos pasekmėmis; po metų – 1941-ųjų birželio 13-14 d. – vyko pirmasis Lietuvos inteligentų, valstiečių ir kitų sluoksnių deportavimas į Rusiją. Daug metų jau prabėgo nuo tų skaudžiųjų okupantų savivalės, nusikaltimų ramiai mūsų tautai aktų, tačiau pamiršti jų nevalia. Anksčiau apie tai tik pašnibždomis galėjome kalbėti, ir tai tik nedaugelis. Dabar nepriklausomoje Lietuvoje nors tomis datomis prisimename kančių metus. Birželio 14-ąją Seime, iškilmingame posėdyje minint tragiškus įvykius, buvo pasakyta keletas kalbų. Kad nepamirštume okupacijos pasekmių, kad primintume jas pamirštantiesiems ar nežinantiesiems, spausdiname kai kurių prelegentų Seime pasakytas kalbas, labiausiai apibūdinusias okupacijos padarytą žalą lietuvių tautai.

Tik darni bendrija apsaugos tautą

Akademikas, dr. Antanas TYLA

Minėdami Gedulo ir vilties dieną, mes prisimename du lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės piliečių istorijos tragiškus įvykius – Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos pradžią ir pirmąjį okupantų įvykdytą Lietuvos piliečių šeimų trėmimą. Per beveik pusę amžiaus trukusią sovietinę okupaciją buvo įvykdyti 35 trėmimai, iš jų masiški penki. Jie palietė visą Lietuvą. Tai buvo 1941 m. birželio 14 d., 1948 metų pavasarį, 1949 metų pavasarį ir 1951 metų rudenį. Per tą laiką buvo ištremta daugiau kaip 44 tūkstančiai lietuvių ir kitų Lietuvos piliečių šeimų, iš viso apie 130 tūkstančių gyventojų. Tiek pat buvo ištremta ir politinių kalinių.

Kiekvienas masinis trėmimas buvo Maskvos aukščiausiosios valdžios permanentiškai skelbiamas naujas karas Lietuvai. Trėmimuose dalyvaudavo nuo 15 iki 40 tūkstančių reguliariosios sovietinės kariuomenės ir enkavėdistų. Tai buvo karas. Į bėgančius tremtinius buvo šaudoma, tačiau tai jau istorija. Mes kasdien susitinkame su gyvais tą dramą išgyvenusiais, ją pakėlusiais ir neįveiktais žmonėmis. Mes didžiuojamės jais ir lenkiamės jiems, kaip ir visoms sovietinio genocido aukoms bei pasipriešinimo okupantams dalyviams.

Esame laisvos, demokratinės Lietuvos piliečiai, saugomi Europos Sąjungos bendrijos ir Šiaurės Atlanto gynybos aljanso. Tuo tarpu 1940–1941 metais, kai tapome okupuoti ir Stalino komunistinės sistemos gyvulinių vagonų ešelonais tremiami, buvome tarptautinės izoliacijos šulinyje.

Mokslas yra patyrimo kitiems perdavimas įvairiais būdais. Jau kelis šimtmečius yra kartojama, kad istorija yra gyvenimo mokytoja. Tad ko mes galime šiandien pasimokyti iš tų dramatiškų įvykių, iš mūsų valstybės ir karčios tautos patirties? Dar kartą prisiminkime, dėl ko mus okupantai trėmė iš Lietuvos. Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga jau turėjo žmonių fizinio ir dvasinio naikinimo metodologiją, metodiką ir praktinę patirtį. Lietuvos valstybės okupacija leido okupantams elgtis su mūsų piliečiais, kaip tik nori, kad įdiegtų komunistinę ideologiją. Pati Lietuva nebegalėjo gintis ir jos nebegynė jokios tarptautinės konvencijos. Tautų Sąjunga buvo suirusi. Sovietų Sąjunga, remdamasi marksistine klasių kovos teorija, naikino okupuotų Lietuvos, Latvijos, Estijos valstybių unitarinės sistemos neatitinkančias visuomenės jėgas, asmenis, institutus, gniuždė valstybinio mentaliteto raišką. Okupantams ir kolaborantams buvo svetimi Lietuvos valstybė ir jos sąmoningi piliečiai.

Taigi okupantai trėmė Lietuvos piliečius, kurie pasižymėjo kurdami nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, kurie auklėjo tokią pat savo tėvynės gerovę kurti pasirengusią jaunąją kartą, kurie sumaniai ūkininkavo ar plėtojo verslą, kurie tiesiog gerai atliko savo pilietines pareigas, mokė jaunimą, augino duoną ir vaikus.

Ištremdami juos sovietinės imperijos viešpačiai norėjo pirmiausia ištremti ir sunaikinti Lietuvos valstybės pilietiškumą, sunaikinti ir eliminuoti iš Lietuvos sąmoningiausius piliečius, sumaniausius ūkininkus, verslininkus, mokytojus, inteligentiją ir visą aktyviausią Lietuvos valstybės piliečių branduolį, sunaikinti lietuvį kaip Lietuvos valstybės pilietį. Jis buvo pavojingiausias sovietinės imperijos monolitiškumui. Tai jie turbūt ir nujautė, nes tai parodė mūsų tauta 1990 metais.

Visa tai mums diktuoja branginti demokratinę Lietuvos valstybę, ja rūpintis ir ją stiprinti, nes tik ji darnioje bendrijoje gali apsaugoti mūsų tautos ir piliečių pozityvų darbą ir jo kūrėjus.

Dabar, skaitant Lietuvos komunistinių kolaborantų ataskaitas apie tremties vykdymą, sunku suprasti, iš kur tie žmonės atsirado, kaip subrendo tokia jų neapykanta ir abejingumas savo tautai ir tautiečiams. Savo ataskaitose į apskritis deleguoti komunistai kaip robotai pranešinėjo, kad trėmimas buvo gerai parengtas ir organizuotas, planas realizuotas, incidentų nebuvo, iš tremiamųjų atimtas turtas pasisavintas ir panašiai. Ir nė žodžio tose ataskaitose apie kūdikių verksmus, senelių dejones, ligonių negalią, tremiamųjų ašaras. Antanas Sniečkus, gavęs tokias ataskaitas, dėkojo enkavėdistų kariuomenei, padėjusiai sėkmingai įvykdyti atsakingą operaciją. Niekada šie kolaborantai nepasidomėjo, kur jų pasmerktieji atsidūrė, kur mokėsi ištremti vaikai, nepasirūpino lietuviškomis mokyklomis. Dar daugiau – 1957 metais jie vieninteliai, palyginti su Latvija ir Estija, priėmė įstatymą, draudžiantį daliai tremtinių ir koncentracijos stovyklų kalinių grįžti į Lietuvą. Juos priėmė Latvija, Baltarusija, Estija. Toks kanibališkas Lietuvos kolaborantų elgesys negali būti užmirštas. Jis turi būti pasmerktas visiems laikams. Išdavystės nutylėjimas palieka pavojingas jos šaknis.

Ir dar viena įsimintina, pagarbos ir pasitikėjimo verta pamoka. Tremtiniams tenykščiai enkavėdistai sakydavo: jūs čia ir supūsite. O tremtiniai tai paneigė. Dauguma jų išliko, išsaugojo lietuvių kalbą, išmokė jos savo vaikus ir, kai galėjo, grįžo vėl į savo tėvynę. Demokratinė Lietuvos valstybė rodo jiems tam tikrą pagarbą, moka kompensacijas, bet kodėl jas turi mokėti Lietuva? Juk ne Lietuvos valstybė juos trėmė. Ją turi mokėti Sovietų Sąjungos paveldėtoja Rusija, kurioje buvo sukurta žmonių naikinimo pagal klasių kovą mašina ir į kurią vergiškam darbui buvo tremiami mūsų piliečiai. Lietuvos valdžia neturi svyruoti ir diplomatijos būdu siekti, kad Rusija atlygintų Lietuvai padarytą žalą.

Sovietinės okupacijos laikotarpio laisvės kovos tremtiniai, politiniai kaliniai yra aktyvūs mūsų laisvės vertybių išsaugojimo liudininkai. Tai įvertindami, Lietuvos prezidentai turėtų įteisinti patarėją laisvės kovų dalyvių ir tremtinių reikalams. Tai būtų akivaizdus aukščiausios Lietuvos valdžios šių vertybių pripažinimas. Iki šiol, deja, nė vienas Prezidentas to nepadarė. Čia jau buvo užsiminta (aš irgi pritariu), kad Vilniuje turi stovėti valstybės pastatytas tremtiniams atminti skirtas paminklas.

Minėdami Gedulo ir vilties dieną, mes visada prisimename, ką reiškia prarasti laisvę ir atsidurti okupantų tironijoje. Prisimename visus tuos, kurie patyrė tuos vargus ir paliko visiems laikams Sibiro platybėse ar krito kovoje dėl laisvės, kuria dabar mes naudojamės.

Viltis – guodžia, gedulas – primena

Povilas JAKUČIONIS,

Seimo narys, Lietuvos politinių kalinių
ir tremtinių sąjungos pirmininkas

Minime 1941 m. birželio 14-osios – pirmųjų masinių Lietuvos gyventojų trėmimų į pačias atšiauriausias Sovietų sąjungos vietoves – 63-ąją sukaktį. Ši diena yra vadinama Gedulo ir vilties diena. Viltis sugrįžti į tėvynę guodė ir stiprino mus tenai, tremtyje ir lageriuose. Viltis guodžia dabar, kad jau niekada ir niekur nebepasikartos tokios baisios nekaltų žmonių egzekucijos. Gedulas buvo tada, regint artimųjų ar bendro likimo brolių ir sesių mirtį. Gedulas dabar, paminint milžiniškas lietuvių tautos ir visų Lietuvos gyventojų netektis.

Kartais girdime balsus, kad nereikia, užtenka gedėti, reikia veržliai žengti pirmyn į naują, šviesesnį, geresnį gyvenimą, kad ašaros tik trukdo. Kieno tai balsai? Ar jaunimo, kurį mes, buvę politiniai kaltiniai ir tremtiniai, laiminame ir su džiaugsmu palydime į naują, laimingesnį už mūsų buvusį gyvenimą (žinoma, nepabėgant iš Lietuvos)? Ar tas balsas yra mūsų bendraamžių, buvusių okupantų, kolaborantų? Šie labai norėtų, kad būtų greitai ir visai užmirštas juodasis jų gyvenimo tarpsnis. Jiems užmiršimas gali ateiti tik po atleidimo ir po susitaikymo, o atleidimui yra būtina sąlyga – atgaila. Deja, atgailos ženklų nėra, tada reikalingas teismas. Bet teismo taip pat nėra. Taip ir kybome pakabinti tarp netiesos ir teisybės ir laukiame galbūt Dievo teismo.

Per 50 metų okupacijos buvo sunaikintas Lietuvos valstybingumas ir visas Lietuvos ūkis. Lietuva neteko kas trečio savo gyventojo. Tai ištremtieji, išvarytieji, nuo teroro pabėgę, į kalėjimus sugrūsti, nužudyti ir nukankinti, badu ir šalčiu numarinti žmonės. Ypač nežmoniškas buvo žydų tautos naikinimas.

Lietuvai nedraugiški žmonės be pagrindo prikaišioja kolaboravimą su naciais. Lietuvos gyventojams nė vienas okupantas nebuvo nei geresnis, nei švelnesnis. Nacizmas ir komunizmas – tai broliai dvyniai, vienodi nusikaltėliai. Tik nacizmas jau seniai pasmerktas ir nubaustas Niurnberge, o komunistinių nusikaltėlių Niurnbergas vis dar laukia. Tikimės ir viliamės, kad teisingumo diena netrukus ateis. Ne dėl keršto, o dėl žmonijos saugumo ir teisingumo.

Yra žmonių, teisinančių sovietinį terorą, esą jis buvęs dėl pasipriešinimo kovos. Bet iš tikrųjų teroras ir represijos sukėlė būtent žūtbūtinį pasipriešinimą, o ne atvirkščiai. Koks pasipriešinimas galėjo sąlygoti 1940–1941 metų terorą ir birželio 14 dienos trėmimus? Tada juk nebuvo pasipriešinimo. Tačiau iki šios datos okupantai uždarė į kalėjimus apie 6,5 tūkst. asmenų. Kolaborantas Antanas Sniečkus patvirtino pagal Maskvos instrukcijas sudarytą arti 30 tūkst. asmenų, pavadintų „liaudies priešais“, sąrašą. Šiame sąraše daugiausia mokytojų. Po jų eina nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnautojai, inteligentai, ūkininkai. Kiekvienam protingam žmogui turėtų kilti klausimas: kas gi yra toji „liaudis“, jeigu mokytojai yra jos priešai? Dauguma iš šio sąrašo birželio 14 dieną 1200 gyvulinių vagonų buvo ištremti tiesiai į mirtį. Ir ištremti su šeimomis, mat rauta su šaknimis. Nėščios moterys, kūdikiai, vaikai, seneliai, ligoniai – visi jie buvo tos baisiosios „liaudies“ priešai. Pusė pirmųjų tremtinių negrįžo. Tokį nusikaltimą žmoniškumui demokratinis pasaulis seniai įvertino – tai genocidas, tautinės ir socialinės grupės naikinimas. Tačiau tas pats demokratinis pasaulis nėra nešališkas, jis kaip genocidą pripažįsta tik vienos tautos naikinimą.

Buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai nerimauja, girdėdami ketinimus Lietuvoje vėl atkurti kruvinąją Komunistų partiją. Sielvartauja dėl to, kad už milijoną galima nusipirkti Respublikos Prezidentą arba įsteigti savo privačią politinę partiją, kad Lietuvoje yra ir teisėsauga, ir teisėtvarka, betrūksta teisingumo ir teisybės. Žmonės, kurie visą savo sąmoningą gyvenimą kovojo ir kentėjo dėl teisybės ir laisvės, yra nusivylę matydami tik pinigų galią. Mes pasigendame savo valstybės dėmesio ir rūpesčio. Ji dažnai palieka mus vienišus kovoti dėl duonos kąsnio, dėl būsto ar dėl sveikatos, kuri liko Sibire. Štai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija palieka patiems tremtiniams išsireikalauti iš Rusijos įmonių kompensacijas už ten sužalotą sveikatą. Valstybės saugumo departamento Liustracijos komisija dangsto ir slepia neprisipažinusius slaptuosius KGB agentus. Antrojo pasaulinio karo veteranams, po karo atsukusiems ginklus prieš savo tautą, mokamos tos pačios valstybinės nukentėjusiųjų asmenų pensijos be jokio jų veiklos patikrinimo, nors visi politiniai kaliniai turėjo pereiti žeminančias „reabilitacijos“ procedūras. Aukščiausiajame Teisme įsibėgėja „dereabilitavimo“ procesai, kur vėlgi be aplinkybių tyrimo skaitomi tik seni KGB „troikų“ kaltinimai, o vykdę represijas asmenys nebaudžiami. Ar visa tai tinka NATO ir Europos Sąjungos narei?

Per dešimt metų nukentėjusių asmenų pensiją infliacija sugraužė perpus. Ji, deja, nedidinama. Grįžtantiems iš Sibiro tremtiniams kasmet suteikiama 20–30 butų, o jų laukia per 800 šeimų. Stovintieji eilės gale butą galbūt gaus po 40 metų. Ar tai galima pavadinti valstybės rūpesčiu?

Okupacijos padarytos žalos atlyginimas, žinoma, palengvintų represuotų asmenų dalią, bet Vyriausybė jos iš Rusijos menkai tereikalauja. Visko čia neišvardysi.

Ir vis dėlto norėčiau padėkoti Seimo valdybai už šį iškilmingą tautos tragedijos metinių paminėjimą. Kartu dar kartą mes visi, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, primename, kad laukiame minėtų problemų pozityvaus sprendimo, kad tragiškų datų minėjimai netaptų vien negyjančių žaizdų draskymu, bet būtų ir gydomasis balzamas.

Linkiu mums visiems, kad gėlos ir gedulo skausmas vis mažėtų, o vilties ugnelė vis skaisčiau šviestų. Ir tam tereikia tik teisingumo.

Jaunoji karta – už gyvąją istoriją

Dr. Arvydas ANUŠAUSKAS,

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius

Prisiminimai ir atmintis susilieja šią dieną. Galinčių prisiminti daugiau nei prieš 60 metų buvusius įvykius lieka vis mažiau, bet mūsų tautos atmintyje ši data simbolizuoja vaikų ir tėvų, vyrų ir žmonų atskyrimą ir išsiskyrimą. Kai 1941 metų pavasarį pasirengimas trėmimams buvo baigtas, tūkstančiai Lietuvos piliečių nė nenutuokė, kad jiems ateityje jau numatyta mirtis. Iš 320 tūkst. Lietuvos piliečių, kurie jau buvo pakliuvę į nepatikimų asmenų sąrašus, turėjo būti išskirti ir ištirpti Sibiro platybėse du dešimtmečius ugdyti karininkai, policininkai, mokytojai, žurnalistai, ūkininkai. Buvo numatyta sunaikinti žmones, kurie kadaise kūrė Lietuvos valstybę, buvo jaunos valstybės politinio ir ūkinio elito dalis. Ko gero, tai aiškiausias pirmojo trėmimo tikslas. Naikinimo organizatoriai nebuvo nusiteikę laukti jų mirties nuo išsekimo, ligų, bado. Šimtus buvo numatyta sunaikinti nedelsiant. Tai, ko gero, labiausiai ir ilgiausiai slėpta trėmimų istorijos dalis. Iš dešimties tūkstančių žmonių, kuriuos 1941-1944 metų gulago lageriuose buvo pasmerkę mirčiai, net 618 buvo lietuviai. Beveik visi – 568 – už ištikimą darbą Lietuvos valstybei buvo sušaudyti. Likusieji žuvo lageriuose, nesulaukę savo nuosprendžių vykdymo. Ypatingojo pasitarimo nuosprendžiai buvo galutiniai. Siekiant nuslėpti tokią padėtį, buvo pradėtas mirties aplinkybių ir datų falsifikavimas. Iki 1955 metų rugsėjo sušaudytųjų artimiesiems buvo pranešama, kad tie asmenys nuteisti dešimt metų laisvės atėmimo bausme be teisės susirašinėti, o jų buvimo vieta nežinoma. Nuo 1955 metų rudens iki 1990 metų pavasario sušaudytų žmonių artimiesiems KGB sprendimu buvo pranešama, kad kaliniai buvo nubausti dešimt metų laisvės atėmimo bausme ir mirė įkalinimo vietose. Remiantis šiuo sprendimu, mirties datos ir aplinkybės buvo falsifikuojamos. Visa tai, ką mes žinome apie trėmimus ir jų aukas, be abejo, yra svarbu visai Lietuvai.

Tai svarbu ir dabartinių septyniolikmečių aštuoniolikmečių kartai, kuri visą savo sąmoningą gyvenimą jau praleido nepriklausomoje Lietuvoje. Ką gi iš tikrųjų mano šie jaunuoliai apie tuos įvykius, ar, jų nuomone, jaunajai kartai reikėtų rūpintis šiais sovietinio palikimo klausimais, pagaliau ar juos domina stalininio teroro istorija ir kuo ši istorija svarbi ir reikalinga šiai kartai?

Atlikus tyrimus paaiškėjo, jog daugiau kaip trys ketvirtadaliai moksleivių mano, kad to meto įvykius reikia minėti, ir kaip priimtiniausią minėjimo formą renkasi muziejų ir atminimo ženklų kūrimą kalinimo, žudynių vietose, t.y. ten, kur viskas gali alsuoti istorija. Jiems nepriimtini sausi minėjimai, paminklai, kuriais tik pabrėžiamas oficialumas. Jie labiau linkę praplėsti savo autentišką patirtį. Kaip priimtiniausią ir labiausiai dominančią informacijos formą moksleiviai renkasi gyvą istoriją, t.y. žmogaus prisiminimus, dokumentinius filmus, nuotraukas, išvykas į muziejus ir su tremties bei teroro istorija susijusias vietas, nors, ko gero, beveik niekas arba tik pavieniai moksleiviai gali pasakyti, kad turėjo galimybių aplankyti tas vietas, kur buvo kalinami, kentėjo, o gal ir žuvo jų proseneliai. Kol kas nėra tokios galimybės, kokią turi kitų šalių moksleiviai, o juk pasirodė, kad daugiau kaip pusės moksleivių šeimose buvo nukentėjusiųjų nuo teroro ir apie tai pasakojo jų šeimos nariai ir giminaičiai. Atkreipčiau dėmesį, kad dabar pusė arba šiek tiek daugiau moksleivių žinias apie sovietinį terorą gauna iš televizijos, iš šeimos, iš knygų ir iš spaudos. Galima būtų paklausti, ar tai domina moksleivius, kai ir nemažai daliai vyresniosios kartos tai atrodo nieko bendra su dabartimi neturintys istoriniai įvykiai. Pasirodo, jog daugiau nei du trečdaliai mano, kad tai, nors buvo seniai, yra susiję su dabartiniu gyvenimu. Tuos pačius du trečdalius tai domina ir jie norėtų apie tai sužinoti daugiau. Paradoksalu, bet dalies tautos ir žmonių likimai tremtyje, lageriuose domina kur kas labiau negu pats Lietuvos okupacijos faktas, nors, atvirai sakant, pasirodė, kad ketvirtadalio moksleivių apskritai nedomina šie įvykiai ir jokios informacijos apie tai jie nenorėtų sužinoti. Bet vis dėlto daugiau kaip pusė, kaip jaunoji, dabartinė karta, linkę prisiimti aktyvesnę atsakomybę už šią istorinę atmintį ir deklaruoja reikalingumą pastangų įvertinant komunizmo ideologiją, teroro vykdytojų atsakomybę, sprendžiant atlyginimo nukentėjusiesiems problemas. Dauguma jaunosios kartos mano, kad ši istorijos dalis, kuri susijusi su totalitarinio režimo nusikaltimais, yra svarbi ne tik todėl, kad labiau vertintume taiką, laisvę ir demokratiją, bet ir kad pasipriešintume bet kokiam terorui ir žudynėms.

Taigi per nepriklausomybės metus susiformavo atitinkamos septyniolikmečių aštuoniolikmečių kartos nuostatos tragiškų įvykių atžvilgiu, bet dar reikia jas papildyti konkrečia medžiaga. Dauguma jaunosios kartos pasisako už tai, jog praeities teroro atminties ženklai visų pirma turėtų skatinti žmones dėti pastangas, kad tokie dalykai nepasikartotų. Jeigu kartojasi, net jeigu tai ir nesusiję tiesiogiai su Lietuva, – tam turi būti pasipriešinta.

Kviesčiau politikus atsižvelgti į šias kol kas dar nebalsavusios kartos nuostatas, kai projektuojame Lietuvos ateitį ir prioritetus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija