Atnaujintas 2004 birželio 30 d.
Nr.49
(1253)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Išliesiu viršum jūsų

Jonas Juškaitis

Jonas Aistis

Jonas Juškaitis su Jono Aisčio
seserimis poeto gimtinėje
Rumšiškėse 1999 metais

Jonas Juškaitis ir literatūrologas
Vytautas Kubilius prie paminklo
poetui Jonui Aisčiui Rumšiškėse.
1999

Pirmoji Lietuvių rašytojų draugijos
valdyba Amerikoje. Iš kairės:
Bernardas Brazdžionis,
Stasys Santvaras, Jonas Aistis,
Faustas Kirša, Algirdas Gustaitis

Birželio 27 dieną Rumšiškėse įvyko Jono Aisčio 100-ųjų gimimo metinių paminėjimas. Renginys prasidėjo šv. Mišiomis Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, kurias aukojo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Po šv. Mišių iškilminga eisena patraukė į kapines, į paminklo J.Aisčiui atidengimą. Po pašventinimo kalbėjęs paminklo autorius Antanas Kmieliauskas papasakojo apie paminklo projekto kūrimą, prie kurio ypač prisidėjo J.Aisčio žmona Aldona Aleksandravičienė. Ji padėkojo už puikų paminklą, atitinkantį Aisčio dvasią. Įdomu ir tai, kad renginyje – bažnyčioje, kapinėse, kultūros namuose – dalyvavo žmonės beveik iš visos Lietuvos: Pasvalio, Vilniaus, Marijampolės, Kauno, Panevėžio ir kt. Dalyvavo paprasti žmonės ir valdžios atstovai, kad dar kartą sugrįžtų prie tautos ištakų, patys ir likusiems namuose papasakotų. Rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas ir Kaišiadorių rajono meras Romualdas Urmilevičius įteikė J. Aisčio premiją šių metų laureatui Jonui Juškaičiui. Jo pasisakymą spausdiname. Vėliau visi klausėsi aktoriaus Vlado Bagdono ir Kauno valstybinio choro bei solistės Astos Krikičiukaitės atliekamų dainų. Jie susirinkusiesiems perteikė J.Aistį – gyvu, jausmingu žodžiu ir tokia pat muzika. Renginį užbaigė Lietuvos himną atlikęs Kauno valstybinis choras. O juk be jo, be himno, negalėjome vėl atsisveikinti su J.Aisčiu. Po renginio svečiai aplankė J.Aisčio muziejų. Tai didelis darbas ir didelė to darbo nauda, kurią skleidžia Kaišiadorių savivaldybė, skirdama lėšas ir dėmesį, bei muziejaus vadovė Gražina Meilutienė, savo kūrybinga ir iniciatyvia veikla skatindama kraštiečius neužsnūsti ant nūdienos laurų.

Kad man paskirta Jono Aisčio premija, netikėtai sužinojau birželio 15 d. anksti rytą, kai buvo paskambinta iš Rumšiškių. Taigi raudonojo siaubo dieną, apie kurią parašytas Aisčio eilėraštis su vienų vienu žodžiu ir vienu kraujo lašu, Lietuvą galėjusiais apginti ir nuplauti. Bent Dievo akyse. Tikrai žadėjusieji mirti už tėvynę, kovose ir mirė. O kad nereikėtų už tėvynę mirti, nereikia žadėti. Dar iki visokių suiručių darbuojasi ilgamečiai protų maišytuvai ir vadai pontijaus pilotais nusiplauna rankas prieš demonokratiškų demokratų ir sociumo krikdomus ir nusilpnintus žmones. O belaukiant premijos įteikimo dienos, kaip Lietuvai jos vakaro, iš Europos Sąjungos Konstitucijos pašalinama krikščionybė, kur mūsų Dievas. „Nestebina manęs, nejaudina manęs,/ Ką tu esi įgijus laikinai,/ Tik jaudina mane, tik gąsdina mane, Ką tu esi praradus amžinai... „Nesitikėkime pagalbos nei iš Rytų, nei iš Vakarų, bet gelbėkimės patys. Pasirašau po šitais Jono Aisčio žodžiais. Dabar, kai esame suskaldyti ir iš Rytų, ir iš Vakarų, kad negalėtume gelbėtis patys. Ačiū už premiją. Kalbėjusiems, pagerbusiems Joną Aistį. Sumaniusiems apdovanojimą iškiliausio – nepriklausomos valstybės lyriko, pirmo 1937 metais už lyriką laurais vainikuoto poeto, kurio keturios anuometinės knygos priklauso prie gražiausio, kas tada sukurta, o geriausi eilėraščiai, daug eilėraščių, patekę į visų laikų lietuvių poezijos auksinę klasiką. Šioje vietoje, kuo arčiau prie J.Aisčio kapo, kuo netoliau nuo J.Aisčio lopšio praeities, pirmiausia norėčiau tarti, kad jo poezijos dvasia taip apėmusi žmogaus gyvenimą, kaip Šventojo Rašto Dievas, sakantis „išliesiu viršum jūsų užuojautos ir graudulio dvasią“.

Perskaitysiu du Jono Aisčio eilėraščius: „Peizažas“ (1929 m.) ir „Mano gimtinė“ (1941 m. rašytas svetur). Juodu susilieję. „Peizažo“ šviesiuose vaizduose netikėti du žodžiai „gera vargt“, o „Mano gimtinės“ skurdi kieta žemė su dvasingų akių ilgesiu pro langus. Praregėjusių, kokia tų dviejų žodžių prasmė, nes vargsime visada, ramiai pažindami visa, ką reikia taisyti. Tikroje tėvynėje su tikrais pažadais. Aistis mirė dvejais metais jaunesnis už mane, dabar tariantį žodį iškilmingame minėjime. Anos nepriklausomos Lietuvos Aistį ir šitos mane jungia ne tai, kad, pasak jo, „dirbtinį linksmumą rodo džazas“, o liūdnas džiaugsmas ir viltingas darbas.

Jeigu būtų buvę kiti laikai, Joną Kossu-Aleksandravičių ar Joną Kuosą Aleksandriškį galėjau pamatyti ir gyvą. Jo jaunystės draugas Antanas Miškinis mane klausinėjo, ar žinau tą vietą Rotulių kaime, kur jam su Kaziu Binkiu ir Jonu Kossu-Aleksandravičiumi 1934 metų vasarą pas Kazimierą Ambrozaitį (beje, komunistų sulaužytą daug žiauriau už Miškinį) „liejos vynas, dužo taurės“, sugulusiems lankoje. Iš gimtojo Kuturių kaimo aš kojomis gilindavau takelį prie Nemuno kaip tik pro tą vietą per savo kaimyno Ambrozaičio lauką. Gal ten supleveno Aisčio eilėraščio „Fėdra“ vaizdai: „tą vakarą ištvino upės, tą vakarą krantuos netilpo“, „saulė užmarin be rūpesčio nuėjo aukso tiltu“, „linksminos alei medelio lapas“. Tačiau 1946 metais iš mano kartos rankų buvo atimti vadovėliai, kad mokiniai nė neaptiktų Jono Kossu-Aleksandravičiaus. Pradedant Jurbarko gimnazija, 1945 metais pavadinta vidurine mokykla, baigiant Vilniaus universiteto diplomu 1958 metais, viešai nuo mūsų buvo slepiamas šis poetas, tik vienas kitas dėstytojas, neminėdamas pavardės, primindavo kokią eilutę. Viską susiradau pats vienas, ir 1940 metais išleistą Jono Kuosos-Aleksandriškio „Poeziją“ taip atmintinai išmokau tuojau po karo, jog ir dabar mano atmintyje nei pirminiams rinkinių tekstams, nei vėlesniems pataisymams nenori užleisti vietos 1940 metų variantai.

Pirmoji mano perskaityta šio didelio talento knyga buvo „Užgesę chimeros akys“. Jurbarko gimnazijoje 1948 metais, o iš vieno mokinio, pamačiusio mane, tada ir gavau dovanų nuo skaitymo suirusią 1940 metų „Poeziją“, kurią, atsivežtą į universitetą, draugai tiek suskaitė, jog iš Juozo Tumelio į Mikalojaus Vorobjovo apie Čiurlionį 1957 metais išsimainiau kitą (turėjome po dvi). Suardė skaitantieji ir tą, teko įrišti, o įrištoji, su įsiklijuotu poeto atvaizdu, iškirptu iš „Naujosios Romuvos“, ir dar gimnazijoje mano pradėta sudarinėti autoriaus knygų kortele, nuo skaitytojų rankų pasidarė štai kokia. Joje išlikusi 1957 metų rūta iš sesers darželio Kuturiuose prie eilėraščio „Šilainė“ žodžių „užpustys daržely žalią rūtą“. Rašytų mūsų seserims...

Kaišiadorių kapinėse ilsisis 1974 metais ramybės miegu užmigęs mano geriausias jaunystės draugas Benjaminas Uždravis. Jurbarko gimnazijon įstojome abudu 1945 metais. Jis atvyko iš Šakių rajono. Kartu viename kurse 1958 metais Vilniaus universitete baigėme ir lituanistikos studijas. 1948 metais abudu, eidami per Jurbarką paskui plentu nudardantį vežimą, mėginome išvogti „Užgesusias chimeros akis“, „Antruosius vainikus“ ir kitas tokias knygas, kai gimnazijos biblioteka buvo vežama sunaikinti į partijos komiteto kiemą. Bus plačiau pasirodysiančiuose atsiminimuose. 1938 metų „Dienovidyje“ su dviem Jono Kossu-Aleksandravičiaus ir AntanoVaičiulaičio laiškais „Poezija, tikrovė ir autorius“ 1949 metais perskaičiau iš kronikos, kad 1937 metų laureatas „gimęs 1904 m. liepos m. Kampiškių dvaro kumetinėj“. Netoli Rumšiškių. Tai buvo tikras stebuklas einančiam šešioliktus metus ir vienų vienam pasodintam saugoti 1949 metais išvežto kaimyno Izidoriaus Greičiaus sodybą. Kai tas kaimynas buvo pasislėpęs rugiuose nuo 1948 m. išvežimo, aš rytais, eidamas iš kaimo į gimnaziją parugėm, jo šeimai nunešdavau maisto. Regėdamas bulvių lauke 1941 metais prie kaupimo žagrelės kaimyną iš Rotulių Kazimierą Bastį, išvežtą 1941 metais Jį negyvą užpustė šalia Laptevų jūros. Neatlaikydavau prieblandų baimės svetimoje tuščioje sodyboje ir užrakinęs bėgdavau namo. Gelbėdamasis Jono Kuosos Aleksandriškio posmais: „O buvo vaiskus baltas mėnuo... /O buvo debesys balti... /Aidėjo pamirštu refrenu/Pasikartojusi naktis.“, „Praeitis kaip uodas zyzia — /Nekantraut imi, /O naktis, kaip Mona Liza,/Šypsanti, rami“, „Ko jūs, atminimai, šitą naktį keliatės?/Ko jūs, pakaruokliai, kylat iš kapų? Truputis ilgesio, senų žodžių keletas... /Praeitis pakvipus jazminų kvapu“. Enkavėdistai, šlamėdami po langais patamsiuose, žadindavo mano jaunai galvai tokias eilutes. Save drąsindami su broliu susėdę toje sodyboje išdainavome beveik visą 1940 metais išleistą Kuosos Aleksandriškio „Poeziją“, pritardami lūpinėmis armonikėlėmis.

Stalino laikais, 1952 metais, mokytoja Angelė Matulionytė, gimnazijoje dėstydama lietuvių tarmes, aiškindavo, kad aukštaičiai vakariečiai prasideda prie Jurbarko, paskui nueina abipus Nemuno, aplenkia Kauną ir pasibaigia prie Rumšiškių. Koks ilgis, koks ilgesys! Kaip tas vieškelis, kuriuo nuo 1953 metų važinėdavau į Vilnių: iš Kauno nusileisdavo pro Pažaislį, paskui pro Rumšiškes, pro šalį, pro šalį žiūrėdavau, bene pamatysiu Aleksandiškio „Žydro ilgesio marias“, kol tiktai kildavo aukštyn ligi Žiežmarių. Dabar viskas nuskandinta Kauno marių dugne. „Ar tai širdy, ar marių gylyje/Ta pasaka nuskendus?/Vigilijų vigilija/Pavasarinis gandas“.

Henrikas Čigriejus, Juozas Tumelis, Juozas Girdzijauskas... Kaip Aisčiui – „pasigendu Miškinio, Binkio ir Rimydžio“. Atmintinai išmokę dalijomės savo įžvalgomis. Studentus veždavo į darbus. Sėdime kad ir atkampiausioje Lietuvos vietovėje, Varviškėse, kaip kilpa įsiterpusioje į Gudiją, arba Širvintų rajone, ieškoję paminklo 1918 metų savanorių kovoms, Porų kaime 1956 metais ant kalnelio prie pušyno su Henriku Čigriejumi, nutilę žiūrėdami vienudu, kaip nusileidžia saulė ir mėnesiena blizgina pakalnėje vėjuojamą ežero pakrantę. Aš ir pradedu „Naktys būna tokios žalios, /Požerė balsva,/Laumė pasakos karalių /Pjauna su viksva“, o jis man pritaria „Ak, taip kas vakarą vis saulė leisis/Plonyčiais spinduliais.../Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi, /Tai kas gi man atleis?“. Iki tol slėpėmės, kad Aisčio esame išmokę viską; pasakome eilėraščius kaip slaptažodžius, kad vieni kitų galime nebijoti ir neįtarinėti. Jono Aisčio žodžio „nekruvinos aukos katarsis“ veikė mus, kaip ištarta jo paties: „o ištikęs skausmas greit tave apleis“. Matau, kaip Tumelis su Čigriejumi ar ne 1958 metais susėdę nurašo rinkinį „Sesuo buitis“, pirmą į mūsų rankas patekusį pro geležinę uždangą. Kuo skubiausiai, todėl, kad spėtų, rašo abudu kartu: vienas vieną, kitas kitą puslapį. Ar mes jautėme, kad geriausi Aisčio eilėraščiai prilygsta pasauliniams? Žinoma. Ar mes manėme, kad poezija privalo būti viena tokia? Žinoma, kad ne. Rašykite, ką tik norite. Bet įsigilindami išgyvenome, ką sukūrė nepriklausomos valstybės universitete išauklėta pirmoji karta, kuri išvaroma iš savo krašto per „svetimųjų atneštas klastas“.

Antanas Miškinis man pasakodavo apie savo jaunystės Joną Kossu- Aleksandravičių. Kai iš Prancūzijos parvažiavęs Valstybinės premijos, stotyje, lipdamas iš traukinio, juokėsi: dabar maniau, kad mane pasitiks pusė Kauno, o, kaip visada, Antaniuk, tik tu vienas...

Pirmą kartą skaitantį eilėraščius Aistį išgirdau gal 1965 metais gimtajame Kuturių kaime. Per „Amerikos balso“ radiją skaitė savo „Šilainę“ /„Vėlekos peizažą ūkana apvilko“, paskui „Karavaną“ – pirmąjį jo eilėraštį, mane užbūrusį, iš citatų vienoje gramatikoje, ką tik baigusį Klišių pradžios mokyklą. Vienam ir neturinčiam su kuo patylėti, nuostabiausia buvo patylėti su Aisčio graudulingu balsu. Kada 1973 metais Aistis mirė, Vilniuje, eidamas Trakų gatve, skubinau pasakyti Juozui Apučiui, kuris atidarytose duryse man pasakė pirmas: „Aistis mirė“. Mums betylint atėjo Albertas Zalatorius: „Aistis mirė“. O ketvirtas – dailininkas Petras Repšys: „Aistis mirė“. Buvome jauni, visai nerūpėjo, kad mirsime patys. Kad tik neišmirtų nepriklausomoji Lietuva.

Kadaise Aistis stebėjosi, kodėl žmonės dainuoti pasirenka pačius kvailiausius žodžius. O aš ir dabar stebiuosi, kodėl muzikalūs žmonės aplenkė jo eilėraštį „Bernelis“, kuriame girdžiu tiek balsų ir instrumentų. Jis neišverčiamas ir kitoms tautoms nesuprantamas, gal tik muzika galėtų pasakyti, kad iš tobulų žodžių paprastumo gilumos aidi „išliesiu viršum jūsų užuojautos ir graudulio dvasią“. Kiek visko per dešimtmetį renginiuose trankė smegenis žmonėms, kol galų gale buvo prisimintas Ravelio „Bolero“ ir – „Ten miškai snaudė, ten meškas gaudė/Kasdien lietuviai iš seno,/Ūžė, braškėjo medžiai nuo vėjo/Ten, kur lietuviai gyveno“. Vyskupas Antanas Baranauskas! Beje, 1853 metais baigęs raštininkų mokyklą Rumšiškėse.

Jonas Kossu-Aleksandravičius, dar prieš išvykdamas iš Lietuvos, „Dievuose ir smūtkeliuose“ išrašė mums Šekspyro žodžius, kad kvailumas kaip saulė eina aplink žemę ir šviečia žmonėms. Jam ir lyrikoje skaudėjo: „O tėviške, o tėviške, kur einame“, „einu raudot už tą raudot negalintį“, „Tėviškė paplūdus buvo dar kraujuos,/Bet nūn ją aptraukė Švento Rašto raugės“, „Kažin kas ten sunkiai žemės naštą neša,/Puikus limuzinas aplenkia tave./Ir džiaugies sutikęs į save panašų,/Eidams visą amžių ta pačia gatve“, „pasmaugs tave čia, žmogų, smulkūs žemės reikalai“. Vienas žmogus, labai doras ir šviesus, dar „smulkių žemės reikalų“ nepasmaugtas ir niekinančiai tau nesišypsantis į akis „Neieškokim kaip išminčiai/Tikslo ir prasmės,/Neprasmingoj karuselėj/Mudu sukamės“, nes „Kas už tikslą, kas už prasmę/Laimę atiduos?“ Vienas toks žmogus man kartą džiaugėsi, kad pas mus viskas dabar taip sava. Todėl leiskite užbaigti tikrai europietiškai nepriklausomai valstybei 1929 metais parašyta labai sava Aisčio balade „Karaliaus šuo“. Mūsų absurduose.

Kas čia apie Aisčio intymių giesmių tragizmą užsiminta kitais atžvilgiais, pirmiausia – yra vertinga estetiniu atžvilgiu. „Išliesiu viršum jūsų užuojautos ir graudulio dvasią“ – trečią kartą kartoju tau, kuris tarp visų dvariškių pasiliksi su Jono Aisčio, kalvio sūnaus, poezijos pasauliu: kaip visada – tik tu vienas.

 

Jonas Aistis

Peizažas

LAUKAS, kelias, pieva, kryžius
Šilo juosta mėlyna,
Debesėlių tankus ižas
Ir graudi graudi daina.

Bėga kelias, ir berželiai
Linksta vėjo pučiami;
Samanotas stogas žalias
Ir šuns balsas prietemy.

O toliau – paskendęs kaimas,
Tik žirgeliai tarp klevų –

Šlama liepos tokia laime,
Tokiu liūdesiu savu.

Tik sukrykš, lyg gervė, svirtis,
Sušlamės daina klevuos...
Gera čia gyvent ir mirti!
Gera vargt čia, Lietuvoj!..

                   Kaunas, 1929 10 29

 

Karaliaus šuo

NUMIRĖ karaliaus šuo – šunelis geras,
Geriausias iš šunų...
Ir sušaukė karalius visą dvarą
Ant šunio šermenų.

Markizai, freilinos, baronai, grafai,
Ir daug kareivių, daug tarnų
Karaliui meilinos pas šunio kapą,
Geriausio iš šunų...

Karaliui ašara nukrito ant to kapo,
Geriausio iš šunų –
Nukrito freilinų, markizų, grafų,
Baronų ir tarnų...

O juokdarys tik juokino karalių: –
Turi, karaliau, daug šunų,
Bet kur tu rasi kitą tokį pat šunelį,
Geriausia iš šunų?

Užsirūstino karalius ir jo visas dvaras –
Iš tiek dvariškių, tiek tarnų!..
Pakorė juokdarį, kad šmeižė šunį gerą,
Geriausią iš šunų...

                   Kaunas, 1928 05 06

 

Mano gimtinė

NENAŠŪS šalžemiai ir pustomi smėlynai,
Molienos kietos, kaip pati buitis,
Mane pagimdėt, ilgesio kartaus mokinot
Ir sielvartu nudažėte mintis...

Panemunės paversmių, graužo nederlingo
Skurdi žemele, mėlynais šilais
Aukštai iškėlusi žydrus skliautus didingus,
Į mano širdį andai prabilai,

Lyg nulyta, pilka mano gimta pastogė,
Sužiurusi ketvirtiniais langais
Į dangų, žemę ir pakeleivingą žmogų,
Sulinkusi po metais ir vargais...

Iš prieblandų žiūrėdama į šviesą,
Iš ankščio – į akiračius plačius,
Tu išvydai žygiuojančią nemarią tiesą
Prieš neteisybės smūgius ir kirčius.

O nenaši žemele ir skurdi pastoge,
Iki langų sulindus į žemes,
Tu pažinai pačios smurtų viršūnės blogį
Ir sunkaus sielvarto pačias gelmes!

Nenašūs šaltžemiai ir pustomi smėlynai,
Molienos kietos, kaip pati buitis,
Mane pagimdėt, ilgesio kartaus mokinot
Ir sielvartu nudažėte mintis...

                   Grenoblis, 1941 10 04

 

Bernelis

KODĖL jūs, žodeliai,
Šitaip susidėjot,
Kad mano mergelė
Jums nepatikėjo?..

Kad mano mergelė
Su kitu nuėjo,
Kodėl jūs, žodeliai,
Šitaip susidėjot?

Kad kitaip, žodeliai,
Būtumėt skambėję,
Gal mano mergelė
Su kitu būt nėjus?

Kodėl jūs, žodeliai,
Šitaip susidėjot,
Kad mano mergelė
Jums nepatikėjo?

                   Rumšiškės, 1937 09 02

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija