|
Dalija meilę kitiems
Aleksoto vaikai, ypač tie, kurie gyvena arčiau bažnyčios ir kuriems gyvenimas rečiau šypsosi, žino, kad kiekvieną sekmadienį gali ateiti į senąją Aleksoto parapijos bažnytėlę. Ir jie ateina. Nemažas būrys. Nuo trisdešimties iki šešiasdešimties. Nuo ketverių iki penkiolikos metų. Daugiausia ateina patys. Tik keletą, toliau gyvenančių ar vyresnių brolių ir sesių neturinčių, atveda mama ar močiutė.
Smagu, kai turi, kur ateiti. Kai žinai, kad tavęs laukia. Visada eini ten, kur žinai myli tave. Besąlygiškai. Ne už tai, ką sugebi, ką padarei, ne už tėvų nuopelnus ar galimybes. Gal dėl to ir eini, kad tavo tėvų nuopelnai, socialinis statusas, materialinė gerovė ignoruojami. Esi lygus tarp lygių, toks, koks esi. Ir toks, koks esi, esi priimamas.
Stebuklas, kai yra žmonių, garbaus amžiaus sulaukusių, kurie ateina į senąją Aleksoto bažnytėlę ir laukia vaikų, kuriems reikia meilės, šilumos, paguodos. Skaudančiom ištinusiom kojom, visą sekmadienį, nuo ryto iki vakaro sukasi kuklioje patalpėlėje tepa sumuštinius, pjausto bandeles, verda dešreles, atitempia dešimtis kilogramų sveriančius puodus iš namų su parengtu šiltu maistu. Sopa rankos, nugara, kojos. Savo namuose apstu darbų, kurie patys nepasidaro, jiems irgi laiko teks rasti. Bet ateina. Marytė Janulaitienė, Albina Matusevičienė, Elena Levinienė. Ir ne tik tai
Reikia pasirūpinti, kad patalpa būtų šilta, maistas nupirktas, patalpos švarios, šventiniam renginiui drabužėliai pasiūti. Ir naktį negali užmigti, nes mintys plaukia ir plaukia, vis apie tą patį, nes skausmingai rūpi, kad keletas vyresniųjų rodo negerą pavyzdį jaunesniems, nes pinigų maistui gali pristigti, nes
Bet negali be to gyventi. Elžbieta Kunigėnienė.
Stebuklas, kai yra moterų, turinčių savo šeimas, mažus vaikus, kaip bitutės besisukančių keliuose darbuose, kad jas aprūpintų, besistengiančių, kad būtų šilta ir jauku jų namuose, nemigusių, nuvargusių, bet surandančių laiko ateiti ir priimti vaikus, stokojančius tokios šeimos ir tokių namų. Na, televizoriaus pažiūrėti ar laikraštį paskaityti joms netenka
Ką čia televizorių pasirgti nėra kada
Ateina čia. Savo talentą, kompetenciją, išsilavinimą, jėgas teikia ne karjerai ar socialiniam statusui formuoti, o atiduoda dovanai. Nes myli. Nes jei galėtų, visus varguolėlius apglėbtų, į savo namus priimtų, apglostytų, priglaustų, pamaitintų, nupraustų, į švarų patalą paguldytų ir galvelę mingančiam glostytų. Bet tų jėgų per maža. Tai bent ateina čia. Jolanta Kunigėnienė, Joana Tarasevičienė, kitos.
Stebuklas, kai yra jaunų žmonių studentų, kurie greta studijų, jaunystės svajų ir gaivalo, randa savyje poreikį tarnystei, randa jai laiko ir jėgų. Ir ateina čia. Po to, deja, referatus rašyti ar atsiskaitymams ruoštis tenka pernakt. Dėl to tenka paaukoti kelionę į namus, kurių kartais taip ilgu. Pagaliau to poilsio išties taip trūksta
Bet ateina čia. Simonas Streikus, Vitalija Vaišnoraitė, Vilma Dubravaitė, Vilma Gylytė, Aušra Gylytė, Virginija Vaičiulytė, Jovita Labukaitė, Vaida Domarkaitė, Jovita Antanavičiūtė, Martyna Juškaitė, Vaida Beresnevičiūtė, Miglė Balčiūnaitė, Kristina Juozapavičiūtė, Agnė Škulevičiūtė, Edita Asipauskaitė, Jurgita Jurkšaitė, Viktorija Dumkevičiūtė, Živilė Zapolskytė. Vaikų džiaugsmas jaunų žmonių buvimu akivaizdus, jo niekaip nepaslėpsi. Sugalvoja jie visko
Taip įdomu, linksma. Tik laikas pernelyg greit prabėga. Eiti namo niekaip nesinori.
Nuostabu, kad atsiranda žmonių, kurie aukoja dalį savo lėšų, kad šis meilės darbas vyktų. Ir ne vieną sykį. Nuolat. Danutė Tamoliūnienė, Edita Kuogienė, Eglė Tomkevičienė, Ina Ražanskienė, Violeta Kimantienė, Roma Geležiūnienė, Sigita Molienė.
Matytumėt, kokie visų jų tiek vaikų, tiek suaugusių veidai
Kokios jų akys
Ir kokios jų širdys
Doc.dr. Lina ŠULCIENĖ
Kaunas
© 2004 "XXI amžius"
|