Atnaujintas 2004 liepos 2 d.
Nr.50
(1253)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Išsivadavimo kaina

K.Prunskienės dovana
ambasadoriui į JAV neiškeliavo

Prieš dešimt metų teko lankytis kadenciją baigusio JAV ambasadoriaus D.Džonsono bute Vilniuje, Kaštonų gatvėje. Kambariuose vyravo netvarka, ant grindų mėtėsi lagaminai, paketai, dar kažkas. Chaoso įspūdį stiprino tuščių butelių baterijos ir gausios puokštės gėlių. Jų buvo visur: ant palangių, ant stalelių, rikiavosi pasieniais. Ambasadorius rengėsi palikti Lietuvą, o gėlės priminė vakarykštį atsisveikinimo vakarėlį. Kazimiera Prunskienė pobūvio metu ambasadoriui įteikė atsisveikinimo dovaną – savos kūrybos rašinį „Išsivadavimo kaina“. Dovana į JAV neiškeliavo. Ambasadorius ją nunešė į tam tikrą intymumu pasižyminčią vietelę ir ten ją paliko tarp kitokio popieriaus rulonų. Tai buvo vienintelė palikta dovanėlė, ir D.Džonsono poelgis parodė jo asmeninį, ne diplomatinį, požiūrį į K.Prunskienę bei jos kūrybą, kuri mažai kuo skiriasi nuo V.Petkevičiaus „Durnių laivo“. Bet jei kalbame apie diplomatą, tai jo asmeninį požiūrį galima vertinti kaip Jungtinių Amerikos Valstijų neoficialų požiūrį į jau minėtą asmenį. Be jokios abejonės, kad ambasadorius D.Džonsonas savo šalies tam tikrų tarnybų buvo puikiai ir išsamiai informuotas apie K.Prunskienės veiklą. Jungtinių valstijų požiūris į šią moterį per dešimt metų nepasikeitė. Todėl visai nenuostabu, kad JAV ir ne tik ten, su didžiausiu nerimu buvo laukiama Prezidento rinkimų rezultatų Lietuvoje. NATO šalių vadovai, susirinkę Turkijoje, lengviau atsikvėpė, kai sužinojo, kas išrinktas Prezidentu.

Kodėl vakarai baidosi Prunskienės, o Lietuvoje ji turi visą armiją savo gerbėjų? Į tai iš dalies atsakė buvęs kandidatas į prezidentus Č.Juršėnas, – K.Prunskienė buvusiems komunistams ideologiškai artima. Už K.Prunskienę yra didžioji dalis Rytų Lietuvos, kuri nuo pat nepriklausomybės paskelbimo laikėsi prosovietinės orientacijos ir jos laikosi iki šiol. Tiems, kuriuos sovietinė okupacija atpratino matyti, girdėti ir mąstyti, tikintis, kad kažkas kitas už juos tai padarys, ir vis su nostalgija besidairant praeities, – K.Prunskienė savas žmogus.

Tikriausiai yra šventa tiesa, kad esminiai dalykai pašaliniams žmonėms matomi žymiai geriau. Situacija vertinama be emocijų, be meilės, be neapykantos. Toks žvilgsnis leidžia atskirti grūdus nuo pelų. Vakaruose iš pelų pyrago niekas nekepa. Bet Lietuva – paradoksų šalis. 47 proc. prie balsadėžių atėjusių rinkėjų balsavo už K.Prunskienę, kuri rinkiminę naktį, dar skaičiuojant balsus, ciniškai melavo ir paistė sunkiai suvokiamas nesąmones. Ką tai reiškia? Paniekos vertas požiūris į rinkėją? Be jokios abejonės. K.Prunskienė – lyg koks visagalis kolūkio pirmininkas, o jos rinkėjai – paklusnūs, nuolankūs ir nusižeminę vergai, kuriems, kad ir ką numesi, jie viską priims už gryną pinigą. Koks save gerbiantis žmogus gali pasikliauti kandidatu, kuris bijo, išsisukinėja ir negali atsakyti į paprastą klausimą: jei jūs atiduodate rašiklį kitam asmeniui, tai ar jūs turite rašiklį rankoje, ar jau neturite? Tik aklas, kurčias ir neprotaujantis rinkėjas gali pasikliauti tokiu politiku. K.Prunskienė nuo Seimo komisijos neslepia, kad branduolinėmis machinacijomis pagarsėjusi firma – jos nuosavybė, o rinkėjams ir žurnalistams teigiama, kad firma ne jos, bet dukters nuosavybė, ir į jos reikalus ji nesikiša. Ką mulkina K.Prunskienė? Ekonomikos mokslų profesorė lyg ir turėtų žinoti apie jos srities dalykus rašančius neabejotinos reputacijos, jau seniau turinčius neginčijamą autoritetą, leidinius –„Financial Time“ ir „Wall Street Journal“. Bet kandidatei į prezidentus šie leidiniai – bulvarinė spauda, skleidžianti paskalas apie tariamą krikščioniškų vertybių puoselėtoją K.Prunskienę.

O kas įnirtingai kovojo už Lietuvos nepriklausomybės atšaukimą, pavadintą ne visiems suprantamu moratoriumo vardu? Kas 1991 m. sausio 7 d. kelis kartus pabrangino kasdienio sumuštinio kainą ir tuo poelgiu davė jedinstvininkams ženklą pulti Aukščiausiąją Tarybą? Kas prieš pat sausio 13-ąją lakstė į Maskvą pas Gorbačiovą tiesioginių nurodymų, kaip elgtis pučo metu?

„Mano „išdavystei“ fabrikuoti buvo pasinaudota ir sausio 12-13 nakties sąmyšiu...“, – rašo K.Prunskienė. Pasirodo, sausio 13-oji, Lietuvos piliečiams tapusi šventa data, K.Prunskienei tėra tik „sąmyšio naktis“. Kur pati K.Prunskienė buvo per tos nakties įvykius, ji paaiškina gan trumpai: „Sausio 12 dieną, išbuvusi Parlamente nežinia kiek laiko, apie 22 val. su vyru išvykau pas mamą, nors trumpam pasimatyti, nuraminti“.

Man asmeniškai tas „nežinia kiek laiko“ skamba idiotiškai. Toliau ji aiškina: „Atsigulėm jau po pusiaunakčio. Paryčiui, apie 5 valandą, mama atėjo mūsų kelti...“ Taigi, „išbuvus nežinia kiek laiko Parlamente“, „sąmyšio“ naktį galima ir pamiegoti. Tankai traiškė televizijos bokšto gynėjus, prie parlamento stovėjo savanoriai, – vyrai ir moterys – minia, kad ir obuoliui nebuvo kur nukristi, laukdama per Žvėryno artėjančių tiltą tankų ir pasirengusi savo kūnais užtverti kelią okupantams, o kai kurie valstybininkai ir Lietuvos gelbėtojai ramiai miegojo. Miegojo Vytautas Petkevičius, miegojo Rolandas Paulauskas, miegojo Kazimiera Prunskienė... Miegančiųjų buvo pakankamai daug. O gal nemiegojo? Gal sėdėjo prie langelio ir žiūrėjo į rytų šalelę laukdami raudonai brėkštančio ryto...

Dar viena K.Prunskienės citata: „Taip naktį į sausio 13-ąją prasidėjo ultradešiniosios politikos forsavimas, buvo „įteisinta“ krauju aplaistyta reakcinių komunistinių ir ultradešiniųjų jėgų santuoka“. Demagogai jau seniai naudojasi paprastu ir efektingu fašistų ideologo Gebelso metodu, kuris genialiai paprastas: jei žmonėms pastoviai ir nepaliaujamai teigi, jog balta yra juoda, vieną dieną jie tuo patikės.

Vieni rinkimai baigėsi. Artėja rinkimai į Seimą. Melagiai ir demagogai, švelniai pavadinti populistais, remsis tais pačiais K.Prunskiene ir R.Paksu besižavinčiais rinkėjais. Gal kai kurie iš jų sugebės išsivaduoti iš savo pačių sukurtos vergijos pančių ir atsimerks, išgirs, pagalvos... Išsivadavimo kaina! Kokia ji?

Gintautas GENYS

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija