Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Darbai
Atmintis
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Kuo galėjau, visiems padėjau“

Mons. Eduardui Simaškai – 95

Prof. Romualdas Baltrušis,

Ukmergės gimnazijos absolventas,
buvęs VII b klasės seniūnas

Kun. Eduardas Simaška 1936 metais

Mons. E.Simaška su buvusiais (1939-1945) Ukmergės auklėtiniais 2003 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje. Iš kairės: inž.-arch. R.Pakštienė, habil. dr. Jonas Balžekas, mokyt. Milda Vaškevičienė, prof. R.Baltrušis, gyd. Marija Dzierožinskienė, mons. E.Simaška, inž. V.Narkevičius, gyd. I.Baltrušienė, Lituanistinės mokyklos dėstytoja, skautė Sofija Jelionienė (JAV), prof. Z.Zinkevičius, rezistentė J.Kluonienė, gyd. R.Putnienė, chirurgas V.Putna

Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos VII b klasės gimnazistai, vokiečių okupantų iškeldinti iš savo gimnazijos rūmų į Amatų mokyklą, su savo klasės auklėtoju buvusiu kapelionu kun. E.Simaška (pirmoje eilėje viduryje). Gimnazistai: 1. Leonas Keblas, 2. Neatpažinta, 3. Irena Panokaitė, 4. Emilija Liškaitė, 5. Valerija Karalevičiūtė, 6. Romualdas Baltrušis (klasės seniūnas), 7. Kun. Eduardas Simaška, 8. Melanija Petkevičiūtė, 9. Janina Jalinskaitė, 10. Marija Bružaitė, 11. Bronė Aučiūnaitė, 12. Janina Vyšniauskaitė, 13. Petras Barčinskas, 14. Jonas Balžekas, 15. Petras Ivanovas, 16. Petras Bugenis, 17. Bronius Tamošiūnas, 18. Neatpažintas, 19. Benediktas Valaika, 20. Jonas Boguševičius, 21. Marijonas Tamošiūnas, 22. Algirdas Ciumys, 23. Povilas Plevokas, 24. Neatpažinta, 25. (?) Kancerevičius, 26. (?) Lukoševičius, 27. Leonas Karalevičius, 28. Romualdas Markauskas, 29. (?) Dabrovolskas, 30. Vaclovas Pauliukonis, 31. Zigmas Zinkevičius, 32. (?) Šimelis, 33. Vilius Čepukėnas, 34. Janina Barzdaitė, 35. Povilas Žlioba, 36. Marija Svilainytė, 37. Veronika Briaunytė (be nr. tarp 36 ir 38), 38. Veronika Meilūnaitė, 39. Neatpažinta, 40. (?) Griganavičiūtė (?), 41. Neatpažinta, 42. Neatpažinta, 43. Henrikas Danielius (?), 44. Henrikas Jovaiša, 45. Alfonsas Putna, 46. Mykolas Katinas, 47. Vytautas Narkevičius, 48. Balys Dūda, 49. Vincas Putna, 50. Juozas Šablevičius, 51. Feliksas Gumbaragis (už Šablevičiaus). Fotografavo bendraklasis Juozas Stankevičius

Aukštaitijos sūnus monsinjoras Eduardas Simaška sutinka savo 95-uosius gimimo ir švenčia 68-uosius kunigavimo metus. Jis, dešimt metų sovietinės katorgos atkentėjęs Sibire, šiandien kupinas gyvybinių jėgų, džiaugiasi savo numylėtos tėvynės Lietuvos atgauta nepriklausomybe. Mons. E.Simaška gyvena kasdieninėje tikinčiųjų apsuptyje, globojamas giminių bei artimųjų, lankomas konfratrų, draugų ir savo buvusių gimnazijos mokinių - auklėtinių. Jį kasdien galima rasti Šiluvos Švenčiausiosios Dievo Motinos Mergelės Marijos koplyčioje aukojantį šv.Mišias, besimeldžiantį ar klausantį išpažinčių.

Mons. E.Simaška gimė 1909 m. liepos 22 d. Ukmergės apskrityje, Kavarsko vals., Pasusienio kaime, medinėje gryčioje šiaudiniu stogu. Jo tėvai Jurgis ir Antanina (Linartaitė) Simaškos, giliai tikintys katalikai, Lietuvos ūkininkai, užaugino dvi dukteris – Liudą ir Kamilę ir keturis sūnus – Vladą, Matą, Leoną ir Eduardą. Eduardas jų šeimoje buvo jauniausias vaikas. Be šių vaikų, du sūnūs mirė kūdikystėje, o vienas, jau užaugęs vaikinas (16 m.), nuskendo Susienos upelyje. Senatvės sulaukė abi seserys ir du broliai, abu kunigai – Vladas ir Eduardas.

Monsinjoras Eduardas pradžios mokyklą baigė gretimame Vaišviliškių kaime 1921 metais. Nors jis buvo kupinas noro siekti mokslo, bet dėl susidariusių sąlygų toliau mokytis negalėjo - reikėjo tėvams padėti dirbti ūkyje, nes vyresnysis brolis Vladas mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, o Matas tarnavo kariuomenėje. 1923 metais, broliui grįžus iš kariuomenės, Eduardas įstojo į antrą Anykščių progimnazijos klasę. 1926 metais baigęs progimnaziją, tais pačiais metais buvo priimtas į penktą Ukmergės gimnazijos klasę. Gimnazijoje greitai įsitraukė į moksleivių ateitininkų veiklą. Deja, Eduardui mokantis aštuntoje (baigiamojoje) klasėje, ateitininkų organizacijos veikla buvo valdžios uždrausta. Toliau teko veikti slaptai. Besimokydamas Ukmergės gimnazijoje, Eduardas apsisprendė, ją baigęs, stoti į Kauno kunigų seminariją, kurią jau buvo baigęs jo brolis kun. Vladas Simaška (1896-1986). 1930 metais baigęs Ukmergės gimnaziją ir tų pačių metų rudenį gavęs rekomendaciją, jis įstojo į Kauno kunigų seminariją, o vėliau – į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, kurį baigė 1936 metais. Tų pačių metų rudenį, išlaikęs egzaminus, kun. E.Simaška parašė darbą „Dievo karalystė pagal sinoptines Evangelijas” ir gavo teologijos licenciato laipsnį.

E.Simaška kunigu buvo įšventintas 1936 m. birželio 1 d. ir pirmas savo šv. Mišias aukojo Kavarsko bažnyčioje. Tais pačiais metais jis paskiriamas į Kauno Prisikėlimo bažnyčią vikaru ir kartu dirba J.Jablonskio pradžios mokykloje tikybos mokytoju. Mons. E.Simaška iš tų laikų prisimena, kad jo mokiniais buvo Voldemaras Adamkavičius (Valdas Adamkus), Laima Griciūtė, Nijolė Dariūtė.

1938 metais mons. E.Simaška buvo paskirtas Kauno IV gimnazijos kapelionu, kurio direktoriumi dirbo labai malonus ir kilnus žmogus Stasys Čiurlionis (didžiojo mūsų menininko M.K.Čiurlionio brolis). Būdamas kapelionu, mons. E.Simaška dar veikė ir nelegalioje moksleivių ateitininkų centro valdyboje. Ji buvo Lietuvos vyskupų žinioje. Šią valdybą sudarė vienas kunigas, trys studentai ir trys studentės. Monsinjoras valdyboje pareigas perėmė iš kun. K.Barausko. Tuo metu gimnazijose veikiančias ateitininkų kuopeles globodavo kapelionai.

1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, kun. E.Simaška, kaip aktyvus ateitininkų veikėjas, okupantų tuojau buvo įtrauktas į suimamųjų žmonių sąrašą ir buvo milicijos ieškomas, todėl jis slapta pasitraukė iš Kauno ir taip išvengė arešto. 1940 metų rudenį jis paskirtas Kavarsko Šv.Jono bažnyčios vikaru. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Vokietijai okupavus Lietuvą, kun. E.Simaška paskiriamas Ukmergės gimnazijos kapelionu ir Šalkavos (7 km nuo Ukmergės) koplyčios kunigu. 1943-1944 metais kun. E.Simaška Ukmergės gimnazijoje dėstė tikybą ir buvo VII b klasės (mišrios mergaičių ir berniukų) auklėtojas. Jis buvo visų gerbiamas ir mylimas. Jo įgimta inteligencija, visada lydintis taktiškumas, optimistiškas žvilgsnis į gyvenimo reiškinius, meilė ir atsidavimas žmogui, į jį besikreipiančiam, patraukdavo kiekvieną jaunuolį. Jau vien tik su monsinjoru kalbėdamas apie kasdieniškas problemas, pajunti jo nuolatinį gėrio siekimą. Visa tai mes, gimnazistai, jautėme būdami jo auklėtiniais, tą jaučiame ir dabar, po 60 metų susiburdami monsinjoro E.Simaškos nedidelėje, į žemę smengančioje, bet be galo malonioje trobelėje su priešais ją stovinčiu ir laiminančiu atvykstančiuosius kryžiumi. Čia susirenkame savo mokytojo gimtadienio ar Šilinių atlaidų proga. Monsinjoro išugdyti doros, ištikimybės tikėjimui jausmai lydėjo ir saugojo žiaurios komunistinės okupacijos metais nuo jos siekių pavergti žmogaus dvasią, atimti tikėjimą Dievu ir laisvos nepriklausomos tėvynės šviesia ateitimi.

Jo buvę auklėtiniai, kovodami už tėvynės laisvę ginkluotos rezistencijos gretose, – P.Pociūnas, Č.Isiūnas, B.Eglinskas, V.Pauliukonis, Smetona, B.Morkūnas, – savo krauju aplaistė tėvynės žemę. Jie kovėsi su šimtą kartų gausesniu priešu vienui vieni, be poilsio, pamainos, paramos ar atjautos. Tų žuvusių gimnazistų rezistentų kraujas yra sutekėjęs į tą pačią kupiną kraujo taurę – už Lietuvos laisvę, kuria šiandien mes džiaugiamės.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, kun. E.Simaška susirūpino savo auklėtinių klasės žurnalu, kuriame prie išėjusių savanoriais į Vietinę rinktinę (vadas gen. Povilas Plechavičius) pavardžių buvo prierašas: „Išėjo į Vietinę rinktinę“. Sovietų valdžia ir komunistų partija buvusius VR karius suiminėjo, baudė ir kalino Sibiro konclageriuose. Todėl klasės žurnalas galėjo būti dokumentas, įrodantis, kas tarnavo VR. Susitaręs su Ukmergės gimnazijos direktoriaus sekretore Vaitkevičiūte, kun. E.Simaška paėmė savo buvusios klasės žurnalą ir visą perrašė, jau nebepažymėdamas apie išėjimą į VR. Perrašytą perdavė į archyvą, senąjį sunaikino. Taip kun. E.Simaška gelbėjo savo buvusius auklėtinius, VR karius, nuo galimų okupantų represijų.

Einant per penkiasdešimtmetį trukusį nuožmaus okupacinio komunizmo grįstą gyvenimo kelią – per konclagerius, kalėjimus, tremtis, kankinimus, persekiojimus – teko gyventi giliai užsisklendus savyje. Išaušus tėvynės laisvės rytui, atsiremdami į jaunystėje sukauptas dvasios vertybes, galime gyventi ir kurti taip, kaip mokė mūsų auklėtojas mons. E.Simaška.

1944 metų pavasarį vokiečių kariuomenei traukiantis iš Lietuvos ir artėjant antrai sovietų okupacijai, atsitiktinai sutiktas vokiečių katalikų karo kapelionas primygtinai kvietė kun. E.Simašką kartu trauktis į Vokietiją. Monsinjoras situaciją nusakė taip: „Nesutikau, nes mano koplytėlėje kasdien buvo pilna žmonių, kurių aš negalėjau palikti. Gyvenant prie koplytėlės, į kurią persikėliau iš Ukmergės priartėjus frontui, pas mane daug kas užeidavo – besislapstantieji, įvairios ryšininkės. Kuo galėjau, visiems padėjau, tad, žinoma, gandai pasiekė ir tuos, kuriems to nereikėjo žinoti“. Tuo metu Kauno vyskupijos kurija buvo įpareigojusi kun. E.Simašką (pagal susidariusias galimybes) Ukmergės bažnyčioje moksleivius mokyti tikybos. Tačiau klebonas kun. J.Dagilis nutarė to neleisti daryti motyvuodamas tuo, kad mokymuose lankysis tik geriausi moksleiviai, o paskui vis tiek juos sovietų saugumas areštuos. „Tai pagal šių dienų mąstymą buvo tikrai protingas sprendimas, nors tuo metu atrodė kitaip“, – yra įsitikinęs monsinjoras. Tada kun. E.Simaška pasijuto Ukmergėje nelabai reikalingas ir 1945 metais kurijos buvo iškeltas į Lygumus. Metus padirbęs Lygumuose, jis buvo suimtas ir išvežtas į KGB būstinės rūsius Vilniuje, kur jau buvo surinkti ir susegti į bylas jo „nusikaltimai“ sovietų komunistinei valdžiai. Prasidėjo kelis mėnesius trukę ilgi naktiniai tardymai, kankinimai, psichologiniai poveikiai. Po kelis mėnesius užtrukusių kvotų iškankintam kun. E.Simaškai tardytojas pasiūlė bendradarbiauti su KGB arba važiuoti ten, „kur ir gyventi nenorėsi, ir mirti negalėsi“. Nesutikęs būti KGB agentu, jis buvo nuteistas dešimt metų kalėti Sibiro konclageriuose.

Po teismo nuosprendžio kun. E.Simaška buvo išgabentas už Šiaurės Uralo ir ten amžino įšalo zonoje tiesė geležinkelį. Buvo kalbama, kad ten po kiekvienu geležinkelio pabėgiu guli žmonių kaulai. Monsinjoras sako: „Tai buvo sunkiausi mano buvimo lageryje metai, o 1948 metais mane nuvežė į Intos anglių kasyklos šachtas, kur ir atlikau visą likusią bausmės dalį“.

1956 metais kun. E.Simaška iš konclagerio grįžo į Lietuvą. Sugrįžusį kunigą Lietuvoje sovietinė valdžia sutiko labai nepalankiai, šnairavo, vadino net banditu ir neleido eiti atsakingesnių pareigų.

Monsinjoras pasakoja apie visas po sugrįžimo į Lietuvą jo darbo vietas: „Pargrįžęs vienuolika metų vikaravau: 1956-1958 metais Šiaulių Šv.Jurgio, 1958-1965 metais Gruzdžių Švč.Trejybės ir 1965-1967 metais Viduklės Šv.Kryžiaus bažnyčiose; paskui klebonavau: 1967-1970 metais – Šimkaičių Šv. vysk. Martyno, 1970-1977 metais – Skarulių Šv.Onos, 1977-1986 metais – Deltuvos Švč. Trejybės bažnyčiose. 1986 metais, eidamas 77-uosius metus, atšvenčiau kunigystės 50-ies metų jubiliejų ir tada pagal Bažnyčios nuostatus reikėjo man atsisakyti vadovaujamų pareigų ir vyskupo buvau paskirtas Šiluvos Švč. M.Marijos Gimimo bazilikos altaristu. Į Šiluvą atvažiavau 1986 m. liepos 3 d.“. Šiluvoje kun. E.Simaška gyvena iki šiol, nenuilstamai melsdamas Šiluvos Švenčiausiąją Dievo Motiną Mergelę Mariją suteikti taip mūsų visų trokštamos taikos ir ramybės pasaulio žmonijai ir savo tėvynei Lietuvai.

© 2004 "XXI amžius"