Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Darbai
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Paroda
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Mėgėjų kūrybos puslapiai

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Skuodo kultūros centro kaimo kapela

Sedos kultūros namų etnografinis ansamblis „Rėmolee“

1. Šių dienų vyksmas. Kultūra – pati gražiausia ir gyvybingiausia žemė. Jos vaisiai – tai žmogaus kūrybingumas, gėrio ir grožio paieškos, dvasinio pasaulio kūrėjo atskleistis. Lietuvos kultūros centrų darbuotojai – beveik tritūkstantinis būrys, pakviestas įprasminti žmonių laisvalaikį, sudaryti sąlygas mėgėjiškumui ugdyti. Nuo Dainų švenčių, į kurias suguža per 35 tūkst. dalyvių, nuo įvairių tarptautinių festivalių, nuo kraštotyrininkų ekspedicijų, nuo literatų sambūrių, nuo tautodailės svetainių ir muzikinių popiečių iki vakaronių, sueigų, susiėjimų – ilgas kūrybingo darbo kelias. Žemaičiuose gražiau šokama, suvalkuose skambiau kankliuojama, dzūkuose senoviškiau padainuojama, o aukštaičiuose, regis, linksmiau muzikuojama. Be kultūrinės veiklos perspektyvos, be kultūros prioritetų – tai lyg kelionė be kompaso. 882 šalies kultūros centrai – tai universalios paskirties ar specifinės veiklos įstaigos. Jų darbas įvairuoja, nelygu, kokios tradicijos susiformavo, kokių rajono ar miesto užmojų siekia vietos kultūros skyriai ar kiti administraciniai padaliniai. Vargu ar rasime kultūros centrą, kuriame nebūtų dainuojama, šokama, vaidinama, muzikuojama, kuriame nebūtų surengtas minėjimas, atidaryta paroda. Aišku, intensyvesnė veikla vyksta didmiesčiuose, rajonų centruose, vasaros metu – kurortuose. Čia erdviau, čia daugiau kultūros specialistų, čia gausesnės bendruomenės ir savaimingesni renginiai. Kaimų ir miestelių kultūros įstaigos, nuolat bendraujančios su mokyklomis, bibliotekomis, religinėmis bendruomenėmis, seniūnijomis, taip pat pasiekia svaresnių rezultatų. Tačiau nuo teorinių samprotavimų dera pereiti prie konkrečių duomenų.

Savo gražiais kultūros darbais galima minėti Baisogalą, ir Kintus, Nevarėnus ir Skapiškį, Dusetas ir Naujamiestį, Veisiejus ir Kazlų Rūdą, Kuršėnus ir Rokus, Kybartus ir Svėdasus. Tai vietovės, kuriose esama iškilių, darbščių ir kūrybingų darbuotojų, daug prasmingų ir gražių renginių, šiuolaikinių programų. Išsirikiuotų ilgas sąrašas, jeigu tektų išvardyti geriausiai Lietuvoje dirbančius kultūros centrus. Ir darbuotojų sąrašas būtų pakankamai ilgas. Tai „Aukso paukštę“ laimėjusiųjų kolektyvai ir jų vadovai (jų per šimtas), tai Pasaulio lietuvių dainų švenčių kolektyvų vadovai. Čia jau rikiuotųsi kelių šimtų pavardžių pynė. Dar tektų pridurti tarptautinius ir respublikinius renginius: festivalius, šventes, konkursus. Ir regioninių (apskričių) susibūrimų esama pakankamai gausiai (per 150). Tai įrodo mėgėjų kūrybos populiarumą ir gyvybingumą. Nors pagal išsilavinimo lygį Lietuvos kultūrininkai gerokai atsilieka nuo gydytojų ir mokytojų išsilavinimo vidurkio, bet jų vaidmuo visuomenėje nėra mažas. Juolab kad kultūros darbo apimtys vis nemąžta. Gausėja įvairaus masto renginių; nenuslopsta apžiūrų ir konkursų rengimo tempas, apstėja parodų ir susitikimų, gastrolių ir jubiliejinių iškilmių, proginių popiečių, susiėjimų („Graži mūsų šeimynėlė“), vakarotuvių. Buriasi pensininkai, bažnytiniai chorai, giesmininkai, literatai.

Etniniuose dzūkų, žemaičių, sūduvių ir aukštaičių kraštuose globojamas etninis paveldas, rengiamos instrumentologinės ekspedicijos, leidžiamos dainininkų ir folkloro ansamblių kasetės ir kompaktiniai diskai. Pastaraisiais metais ypač pagausėjo kraštotyrinių monografijų („Obeliai“, „Širvintos“, „Žiobiškis“, „Žagarė“, „Kuršėnai“, „Tverečius“, „Plateliai“), rajoninius žurnalus leidžia Anykščių, Ukmergės ir Radviliškio rajonų kultūros žmonės. Parodų katalogai, turistinių maršrutų lankstukai, koncertinės programos, netgi enciklopediniai žinynai (Utenos, Šilutės r.) liudija nemažą informacinę kultūros sklaidą.

Visais laikais kultūros centruose, ypač kaimuose ir miesteliuose, yra stokojama kultūros darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu. Per ilgą laiką taip susiklostė, nors specialistų rengimo mastai nesumažėjo. Tačiau nepakankamas atlyginimas, prastos darbo sąlygos, atsainus kai kurių savivaldybių požiūris į mėgėjų kūrybą (Skuodas, Šalčininkai, Lazdijai, Pagėgiai, Tauragė, Ignalina) nulemia tai, kad jaunieji specialistai nenori vykti dirbti į kultūros centrus, nors jų parengimas yra pakankamai geras.

2. Spręstinos problemos. Šiandieninių kultūros centrų gyvavimo istorija – tai pokario metų, sovietinės stagnacijos ir nepriklausomos Lietuvos mėgėjų meno plėtotės, etninės kultūros išsiskleisties istoriją. Laikas keitė šios kultūros įstaigos statusą, veiklos turinį ir darbo formas. Noromis nenoromis teko taikytis prie ideologinės prievartos, tačiau, laimei, per šiuos dešimtmečius išsaugotas svarbiausias uždavinys – burti žmones pagal pomėgius, tenkinti jų kultūrinius poreikius, plėsti profesionalaus meno sklaidą, dirbti su vaikais ir jaunimu, tęsti šlovingas Dainų švenčių tradicijas. Per šiuos ilgmečius ne vieną kartą keitėsi netgi kultūros centrų pavadinimai, administracinė kultūros centrų priklausomybė, kito darbuotojų skaičius ir veiklos nuostatos.

Jeigu muziejai ir bibliotekos jau keletą metų dirba pagal Seime priimtus atitinkamus šios srities įstatymus, tai kultūros centrai vis dar buvo laikomi užmarštyje. Rodosi, kad šią vasarą šios kadencijos Seimo nariai kultūros centrų įstatymą patvirtins. Tačiau tenka atvirai pripažinti, kad joks įstatymas akimoju nepanaikina visų problemų, kurios daugelį metų kaupėsi tiek kaimuose ir miesteliuose, tiek rajonų centruose ir didmiesčiuose bei kurortuose. Niekam ne paslaptis, jog kultūros finansavimas beveik nedidėja (buvo ilgas mažinimo laikotarpis), nors kultūros centrų pastatų susidėvėjimas yra akivaizdžiausias. Didesnė pusė šių įstaigų žiemomis yra nešildomos, tad ir visuomenės narių trauka negali būti didelė. Ir profesionalūs kolektyvai į tokias patalpas nevyksta gastrolių. Tiktai dera pasakyti, kad kultūrininko prestižas pamažėliais auga. Šito pasekmė – Lietuvos liaudies kultūros centro įsteigtos dvi nominacijos (įvertinimas). Tai žymuo „Aukso paukštė“ už geriausiai dirbančius mėgėjų meno kolektyvus ir naujasis įvardijimas „Geriausias Respublikos kultūros centras“ – aktyviai dirbančioms, kūrybingiausiai triūsiančioms įstaigoms. Šios akcijos atkreipia bendruomenių dėmesį, skatina perspektyvesnei veiklai ir kitas įstaigas, savaimingesnėms darbo programoms. Kultūrininko darbas, kaip žinoma, niekuomet dar nebuvo pervertinamas. Vyriausybė jiems turi jausti nuolatinę skolą.

Dar vis stokojama mokslinių mėgėjų kūrybos raidos tyrimų, dar nėra racionaliai sutvarkytas kultūros centrų juridinis statusas, nepaprastai rajonuose (ypač) įvairuoja valdymas ir finansavimas. Esama neracionalių, nepagrįstų modelių. Štai Anykščių, Molėtų, Pasvalio, Zarasų rajonuose netgi panaikintas kultūros skyrius, kaip savivaldos padalinys. Tiktai pastaruoju metu pradėtas rengti kultūros centrų renovavimo ir modernizavimo planas – programa. Tai bus ateinančio dešimtmečio užduotis. Kaip minėta, prastuoliškai atrodantys kultūros centrai negali patraukti žmonių. Tai paliudijo ir atliktas respublikinis kultūros poreikių sociologinis tyrimas. Šiose įstaigose nėra modernesnės įgarsinimo ir apšvietimo įrangos, trūksta muzikos instrumentų, koncertinių drabužių, pagrindinio inventoriaus, baldų, netgi kompiuterių. Kaimo kultūros centrų išsidėstymas yra labai netolygus. 15-20 proc. rajonų kultūros centrų tinklas yra itin retas. Kol kas nesukurta ir oficialiai neįteisinta kultūros centrų steigimo metodika, pagrįsta tam tikrais kriterijais: gyventojų tankumas, tradicijų saugojimas, atstumai iki šių įstaigų. Neapibrėžtos ir darbo apimtys, viršvalandžių mokėjimo tvarka. Sovietmečiu statytiems labai stambiems kultūros namams, senoviškai tariant, šiandien reikalingos itin didelės eksploatavimo išlaidos. Vis kaupiasi kapitalinio remonto apimtys. O menkas darbo užmokestis atbaido kūrybingesnius žmones. Per menkas bendradarbiavimas su profesionalaus meno kolektyvais, neplečiamos įvairesnės kultūros paslaugos (nuoma, leidyba, mokami kursai ir būreliai). Dar silpna apskrities viršininkų administracijos įtaka regionų kultūros plėtotei. Tegul neišgąsdina šis kultūros centrų veiklos problemų išvardijimas. Derėtų minėti ir pažangą žyminčius poslinkius, kurie sparčiau pradėjo reikštis prieš penketą šešetą metų. Atsinaujino folkloro ansambliai, įvairėja vaidybos veikla, pagausėjo tarptautinių renginių, radosi nemažai berniukų chorų, kuriasi naujos šokėjų grupės.

3. Po Lietuvą pasižvalgius. Kiekvieno rajono kultūros tradicijos – tai ilgalaikio triūso rezultatas, tai kultūrininkų išmonės, kūrybingumo laidas. Štai Akmenės rajone vyksta seniūnijų kultūros ir meno dienos, dainų konkursas „Lietuva, visatos gyva širdie“, vokalinių ansamblių festivalis Papilėje. Alytaus rajone išpopuliarėjo „Dzūkučio teatras“, kaimo muzikantų šventės, kaimo dienos, dvynių šventės „Mes gimėm du“, vokalinių ansamblių ir solistų koncertai „Dainuojam Motinai“. Anykštėnai pagarsėjo Niūronyse vykstančiu renginiu „Bėk bėk, žirgeli“, pasauliniais anykštėnų suvažiavimais, vargonų ir chorinės muzikos valandomis Šv. Mato bažnyčioje, kasmete meno, mokslo, verslo ir derliaus švente, kaimo kapelų varžytuvėmis. Biržėnai seniai susidomėjo armonikininkų susiėjimais, vietovių jubiliejinėmis sukaktimis, kaimo muzikantų ir kapelijų festivaliu „Ant rubežiaus“. Šie keli pavyzdžiai rodo, kas populiaru, bendruomenės narių laukiama. Praėjusiųjų metų statistikos duomenimis, kultūros centruose populiariausia yra vokalinė muzika (27 proc.), vaidybos menas (23 proc.), šokio menas (19 proc.). 2847 Lietuvos kultūros centrų darbuotojai surengė per 35 tūkst. įvairaus turinio renginių (neskaitant diskotekų ir šokių vakarų). 4803 mėgėjų meno kolektyvai – tai metinis derlius, laisvalaikio kultūros fenomenas ir svarbus žmonių užimtumo rodiklis. 58 tūkst. dainininkų, šokėjų, muzikantų, vaidybininkų, folkloro entuziastų laiką leidžia repeticijose, koncertuose, gastrolėse, apžiūrose, konkursuose. Nemaža dalis – vaikai ir jaunimas. Pasak tos pačios statistikos, vienas kaimo ir miestelio kultūros centras vidutiniškai aptarnauja 1437 gyventojus. Su aukštuoju išsilavinimu kultūros centruose triūsia 41 proc. visų darbuotojų, o su specialiuoju viduriniu išsilavinimu – beveik 50 proc. Ir bendrąjį vidurinį mokslą turintieji suranda savo veiklos „nišą“, rengdami vakarones, susitikimus, įvairius pasižmonėjimus, rinkdami paprotinę medžiagą, užrašinėdami tautosaką.

Lietuvos gyventojai pamėgo folkloro ansamblius (jų šalyje – 506), liaudiškos muzikos kapelas (jų yra 443), liaudies muzikos ansamblius (51), klojimo teatrus (10), kaimo teatrus (167), vyresniojo amžiaus žmonių šokių kolektyvus (96). Nors Lietuva ir pavadinama dainų šalimi, bet chorai vis neįgyja didesnio populiarumo kasdienybėje. Didžioji dalis kultūros centrų atlieka daug funkcijų: paveldo išsaugojimas, profesionalaus meno propagavimas, sąlygų sudarymas vaikams, moksleiviams ir jaunimui tenkinti jų estetinius ir meninius poreikius, įvairų žanrų mėgėjų meno kolektyvų telkimas, švenčių festivalių rengimas, jubiliejinių datų minėjimas, klubų, bendrijų ir draugijų steigimas, mokamų ir nemokamų paslaugų teikimas, specialiųjų lėšų kaupimas, etninės veiklos skatinimas. Esama ir tokių kultūros centrų (priklausomai nuo vietos, specialistų, tradicijų, bendruomenės poreikių), kuriuose labiau apsiribojama viena ir kita menine veikla. Tai dailės, muzikos propagavimas, kraštotyrinė ir paminklosauginė veikla, chorinės kultūros ugdymas. Ir etninės kultūros centrų esama per dešimt, kurie renka, kaupia, sistemina ir skleidžia dvasinį praeities kartų palikimą. Gražia puokšte išsiskleidė bažnytiniai, tremtinių chorai, kurie buriasi į savas šventes ar regioninius sambūrius.

Mėgėjiškumas – tai šių dienų rūpestis, tai rytdienos sklaida, perspektyvos jausena. Kultūros centras – vis platesnį užmojį įgyjanti kultūros įstaiga.

© 2004 "XXI amžius"