Atnaujintas 2004 liepos 23 d.
Nr.56
(1259)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Baliai geruoju nesibaigia

Petras KATINAS

Tokį dalyką, kai po įvairiausių balių ir šėlimų, kurie pastaruoju metu Lietuvoje vyksta vos ne kasdien, ateina sunkios pagirios, pastebėjo ne tik mūsų literatūros klasikė Žemaitė. Netgi kai kurie istorikai teigia, kad net Romos imperijos žlugimas priartėjo tada, kai prasidėjo neregėtas aukštuomenės lėbavimas, buvo paniekintos elementaraus padorumo normos, o plebėjams apraminti – gladiatorių kautynės, kartais ir duonos ar smulkių monetų pamėtėjant. Visi prisimename iš mokyklos laikų tą garsųjį senovės romėnų šūkį: „Duonos ir reginių!“. Kažkas panašaus dabar vyksta ir Lietuvoje. Įvairiausios baikerių šventės, „bulių kautynės“, agurkų karaliaus rinkimai, pusnuogių „gražuolių“ voliojimasis po medaus vonias tęsiasi po kelias dienas, o fejerverkai pokši ir žybčioja kone kasnakt. Neleidžia užmigti žmonėms, o gyvulius varantys į neviltį. Net nesinori galvoti, kas prasidės netrukus, kai kandidatai į Seimą pradės masinius „ėjimus į liaudį“, rengti nemokamus koncertus ir pūsti miglą į ir taip pasimetusių žmonių galvas. O kas dėsis žiniasklaidoje, kuri jau ir dabar perpildyta Seimo narių, įtariamų ėmusių kyšius, telefoninių pokalbių su netikėtai iškilusiu geradariu ir rėmėju suvestinėmis. Protarpiais tarp skandalų bulvarinėje (ir ne tik) spaudoje ištisi puslapiai skiriami įvairiausių nuogų užpakalių bei panašių konkursų aprašymams. Čia tai pasitaikė proga – nušalintojo prezidento R.Pakso dukters vestuvės. Kai kurie laikraščiai to „istorinio įvykio“ aprašymui skyrė net po du puslapius. Ir apie nuotakos suknelę, atsiųsdintą net iš Niujorko, kainavusią keliolika tūkstančių dolerių, ir apie tūkstančius rožių žiedlapių, barstytų po jaunavedžių kojomis, bei apie vestuvių puotą. Visa tai „bedarbiui“ ir „vargšui“ R.Paksui kainavo kelias dešimtis tūkstančių litų. Iš kitos pusės, gal ir gerai, kad taip plačiai buvo aprašytos šios karališkos vestuvės. Gal pagaliau atsivers akys daugeliui tų, kurie tikėjo savo dievuku kaip didžiausiu paprastų žmonių gynėju bei užtarėju ir aukojo jam po penkis litus sušelpiant jį paskutiniuoju duonos kąsniu. Pasidalijo…

Dabar kone visi R.Pakso gerbėjai ir mylėtojai savo žvilgsnius nukreipė į naują stabą – rusų oligarchą. Tą rodo ir paskutinieji liepos 8-11 dienomis surengtos visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ apklausos duomenys. Jie teigia, kad jei Seimo rinkimai vyktų dabar, už Darbo partiją balsuotų daugiau nei 29 proc. Lietuvos žmonių. Už antroje vietoje esančius socialdemokratus – vos 11,5 proc. Vis labiau, ypač jo korupcinio skandalo, krinta pasitikėjimas Lietuvos Seimu. Ir kaip nekris, jeigu vien įtariamųjų telefoniniuose pokalbiuose pilna tiek rusiškų keiksmažodžių ir kitos bjaurasties, kad net R.Pakso rėmėjo J.Borisovo žargone jų yra tikriausiai mažiau. Tik kas iš to. Visuomenė labai greitai pamiršta ir ne tokius skandalus. Prisiminkime, kai dar 1994 metais, po ilgo ir atkaklaus Tėvynės sąjungos frakcijos reikalavimo, LDDP kontroliuojamame Seime buvo išklausyta Valstybės kontrolieriaus ataskaita apie atliktus privatizavimo eigos tyrimus. Tada Valstybės kontrolierius patvirtino, jog privatizavimas virto „prichvatizavimu“, arba, aiškiau kalbant – nomenklatūriniu privatizavimu. Kai valstybės įmonės, apeinant Pirminio privatizavimo įstatymą, kapitalizuojant pelną tapo privačiomis. Valstybės kontrolierius tada nurodė, kad, ekspertams patikrinus tiktai dalį tokio neteisėto privatizavimo būdu pasisavinto valstybės turto, paaiškėjo, jog jo neindeksuota vertė yra maždaug 250 mln. litų, o indeksuota (tuometinėmis kainomis) – siektų 2,5 mlrd. litų. Tai milžiniška suma, kurios būtų užtekę ir gyventojų nuvertėjusiems indėliams indeksuoti. Nepaisant to, Tėvynės sąjungai nepavyko įtikinti LDDP ir jų prielipų daugumos priimti įstatymą, kuriuo Vyriausybė būtų buvusi priversta indeksuoti ir valstybės turto vertę. Tokių dalykų buvo ne vienas. Tačiau viskas buvo pamiršta. Užtat iki šiol ta pati partija be paliovos eskaluoja „Mažeikių naftos“, padariusios nepalyginti mažesnės žalos nei nomenklatūrinė privatizacija, bylą, o nemaža visuomenės dalis tiki Premjero ir jo partinių bendražygių pasakėlėmis. O apskritai eilinis skandalas Seime dar kartą parodė, kad aukščiausioji valstybės institucija virto savotiška akcine bendrove. Ir jai vadovauja, aišku, ne vien tik „Rubicon group“ valdybos pirmininkas Andrius Janukonis.

Publicistas Rimantas Vanagas neseniai rašė, kad jam jau ne juokinga, o labai liūdna, kai suaugę žmonės, užvertę galvas, žiūri dangun ir rimtais veidais lūkuriuoja „gero karaliaus“ ar „išganingos“ partijos, žodžiu, krintančios iš dangaus manos. R.Vanagas, ir ne jis vienas, nesutinka, jog mūsų šalis susiskaldžiusi į „elito“ ir „runkelių“ Lietuvą, o mato šiandienos lietuvius susiskirsčiusius į mąstančius, dirbančius ir lengvatikius. Pastarųjų balsais ir ateina valdžion vien skandalais ir pažadais kitus maitinantys politiniai rėksniai. R.Vanagas atkreipia dėmesį į tai, kuo gi skiriasi Vakarų pasaulio žmonės nuo mūsų brolių lietuvių. Pirmiausia tuo, kad Vakarų žmogus nesitiki jokių valdžios malonių, o bando spręsti savo problemas pats. Kad išgyventų griebiasi bet kokio darbo. Tuo tarpu didelė dalis mūsų žmonių vis žvalgosi tos dangiškos manos, kurią papils tai A.Brazauskas, tai V.Uspaskich ar dar kas nors.

Prieš keletą metų pirmą kartą atvykęs į savo tėvų gimtinę mūsų tautietis, gyvenantis Švedijoje, negalėjo atsistebėti, kad Vilniaus ir Kauno centrinės gatvės pilnos žmonių bet kuriuo dienos metu. „O tai visai kaip Romoje! Negi čia irgi tiek daug turistų?“ - klausė svečias. Iš tiesų reikia tik stebėtis, kad tiek daug „laisvo oro direktorių“ mūsų Lietuvoje. Beveik kaip sovietiniais laikais, kai galėjai truputį dirbti, truputį pasivogti ir gauti truputį atlyginimo. Įdomu būtų, kad kokie nors „Baltijos tyrimai“ ar „Vilmorus“ padarytų tokią apklausą, kodėl šventomis darbo valandomis tokia gausybė žmonių slampinėja gatvėmis, šmižinėja po parduotuves, sėdi kavinėse. Bet ir be apklausų galima padaryti kai kurias išvadas…

Vienas nedirba todėl, kad nepatinka viršininkas ir mažai moka.

Antras – rengia apklausą ir renka parašus už vieną ar kitą tautos gelbėtoją. Šitoks užsiėmimas gana paklausus ir pelningas, nes gelbėtojų netrūksta.

Trečias nedirba, nes priklauso iš karto kelioms visuomeninėms organizacijoms, trims partijoms ir kelioms taryboms. Taigi visas jo darbo laikas ir skiriamas visokių susirinkimų ir akcijų organizavimui.

Ketvirtas nedirba, nes keliauja po egzotiškus kraštus. Daro biznį.

Penktas nedirba, nes jis bendrovės direktorius. O, žinia, direktorius – tai toks žmogus, kurio profesija yra vadovauti žmonėms. Bet tie žmonės šiandien labai nenoriai leidžiasi vadovaujami. Tiesiog vargas, daugiau nieko.

Šeštas nedirba, nes kalba. Nuo ryto iki vakaro kalba apie tai, kaip Lietuvoje turi būti gerai ir tvarkingai kaip Švedijoje. Dabar daugėja tokių, kurie gero ir tvarkingo gyvenimo pavyzdžiu reklamuoja Rusiją. Kalba ne tik žmonių susibūrimuose, bet ir per radiją bei televiziją.

Septintas nedirba, nes lošia įvairiausiose loterijose. Laukia aukso puodo.

Aštuntas – neturi laiko dirbti, nes ieško teisybės. Nors puikiai žino, jog dabar tokie laikai, kai teisybės ieškojimas – beviltiškas užsiėmimas.

Devinta nedirba todėl, kad jos ir jos kirpėjos darbo valandos sutampa. Juk visi žino, jog pagrindinis moters darbas – visada gražiai atrodyti.

Dešimtas viešai pasakė, kad Lietuvoje turi būti socialinė lygybė ir teisingumas. Kaip moko paksininkai. O koks čia teisingumas, jei visi rūko, politikuoja, aptarinėja politikų skandalus ir nedirba. Jis irgi vienas nedirbs.

Vienuoliktas nedirba todėl, jog nėra kvailių. Vadovaujasi patarle, kad „durnius myli darbą, o darbas durnių“. Ir nedirbs iki tol, kol koks nors V.Uspaskich ar K.Prunskienė pakels algas, padidins pensijas, V.Landsbergis bus pasodintas į kalėjimą, policijos komisaras V.Grigaravičius susodins į kalėjimą visus vagis, plėšikus ir chuliganus. Kitaip tas vienuoliktas nedirbs. Jam tiesiog rankos nekyla.

Aišku, jokiu būdu negalima niekinti tų žmonių, kurie dėl nepakeliamų komunalinių mokesčių priversti parduoti savo butus, kuriuose gimė ir augo, ir išeiti į vadinamuosiuose kolektyviniuose soduose suręstus namelius (jeigu juos turi).

Taip ir gyvenam vadindami save Europos centro žmonėmis, bet tikėdami įvairiais beraščiais aiškiaregiais ir būrėjais, politiniais rojų žemėje žadančiais šarlatanais. Keičiame partijas tarsi pirštines, kad tik atsidurtume prie valdžios lovio ar bent jau mažo lovelio. Ką jau kalbėti apie paprastus žmones, jeigu net politikos „grandai“, vos tik pakvipus sotesniam kąsniui, išduoda buvusius savo geradarius, pasodinusius juos į šiltas kėdes, ir persimeta pas kitą. Paskutinis to pavyzdys – buvęs finansų ministras skrajojančio Rolando Vyriausybėje Jonas Lionginas, paskubomis įstojęs į V.Uspaskich partiją, jau prieš tai pakeitęs porą partijų. Dar juokingiau atrodo, kai liberalcentristų vadas sostinės meras Artūras Zuokas tapo oligarcho advokatu Europarlamente. Apie kokią ideologiją galima kalbėti panašiais atvejais? Tai jau net oportunizmu vadinti negalima. Paprasčiausias aferizmas…

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija