Atnaujintas 2004 rugpjūčio 6 d.
Nr.58
(1261)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Jis liudijo Evangeliją savo gyvenimu

Griškabūdis. Liepos 31 dieną buvo pažymėtos įžymaus kraštiečio, saleziečių vienuolijos pradininko ir patriarcho Lietuvoje kunigo Antano Skelčio ženklesnės autobiografijos sukaktys: 120-osios gimimo metinės (gimė 1884 01 08), kunigystės 90 metų (1914 m. rugpjūčio 15 d. buvo įšventintas į kunigus), 70 metų, kai saleziečiai įsikūrė Lietuvoje (1934 10 24), 50 metų nuo tremtinio dalios nešimo (1954 m. rugpjūtis) ir 44-osios iškeliavimo į Amžinybę metinės (1960 07 28). Šv. Mišias Kristaus Atsimainymo bažnyčioje aukojo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, SJ, Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis, MIC, Kauno Švč. M.Marijos, Rožančiaus Karalienės (Palemono) bažnyčios altaristas kun. Stasys Šileika, SDB. Po šv. Mišių susikaupta prie kun. A.Skelčio kapo.

Griškabūdžio kultūros namuose vyko mokslinė konferencija, kurioje apžvelgtas kun. A.Skelčio gyvenimo ir veiklos kelias. Po to surengta išvyka į jo gimtinę Žalvėderių kaime, apžiūrėta muziejinė ekspozicija, sodelyje vyko broliška agapė.

Paminėjimo iškilmėse dalyvavo Šakių dekanas prelatas Antanas Maskeliūnas, Garliavos Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Kęstutis Vosylius, kun. A.Skelčio artimieji, kraštiečiai, svečiai iš Dzūkijos, kurie globojo ir slėpė kun. A.Skeltį nuo sovietinio teroro. Meninę kompoziciją atliko Griškabūdžio kultūros namų moterų ansamblis, veikė literatūrinė paroda apie kun. A.Skeltį ir saleziečių draugiją.

Arkiv. S.Tamkevičius, kultūros istorikas, Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininkas Albinas Vaičiūnas, kun. S.Šileika, knygos „Gerumo šviesa“ autorė Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė atskleidė kun. A.Skelčio asmenybės bruožus. Jis buvęs aktyvus Kristaus liudytojas, kuris savo pavyzdžiu, veikla vykdė evangelizacijos darbą. 1934 metais Marijos Krikščionių Pagalbos paminėjimo dieną grįžo į Lietuvą, į Zamkų – vėliau pavadintą Vytėnų vardu, ir įkūrė saleziečių centrą.

A.Vaičiūnas, kalbėdamas apie kun. A.Skelčio vaikystę, jaunystę, jo šeimą, mokslą Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, pabrėžė, kad Griškabūdžio parapija nuo senų laikų buvo Sūduvos kunigų aruodas. Zanavykijos kunigai žavėjosi šv. Jono Bosko asmenybe. A.Vaičiūnas priminė, kad saleziečiai pradėjo savo veiklą nuo vargšų, apleistų vaikų globos.

Dar besimokantį Marijampolės gimnazijoje A.Skeltį pastebėjo vienas kunigas ir patarė vykti į Italiją pas saleziečius. Bet kaip vykti, jei nėra pinigų? Neturėdamas lėšų, nemokėdamas kalbos, jaunuolis pėsčiomis, pakeleivingu transportu pasiekė Italiją ir buvo priimtas saleziečių būrin. Apie kun. A.Skelčio gyvenimą ir veiklą Italijoje pasakojo kun. S.Šileika. Jis teigė, kad su kun. A.Skelčiu bendravo kaip su mylimu tėvu, kai šis 1934 metais grįžo į Lietuvą. Kun. S.Šileikos pažintis su šiuo didžiadvasiu kunigu užsimezgė, kai 1935 metais jis tapo kun. A.Skelčio sekretoriumi Vytėnuose. Tada ten buvo dešimt jaunuolių. Kunigas prisiminė, kaip saleziečiai kūrėsi Vytėnuose, turėjo savo ūkį ir jame dirbo. Čia dirbo vienuoliai, gyveno iš Zanavykijos kilę kunigai Bronius Paukštys, Jonas Žemaitis, lankėsi Juozas Gustas.

Kun. S.Šileika atkreipė dėmesį, jog nė viena vienuolija Lietuvoje neišgelbėjo tiek daug žydų iš nacių gniaužtų kiek saleziečiai. Vienuolija leido savo žurnalą „Saleziečių žinios“, stengėsi siekti asmeninio tobulumo. Tam tikslui naudojosi Bažnyčios teikiamais sakramentais, maldingumo praktikomis, broliškai bendradarbiaudami tarpusavyje ir su visa saleziečių šeima.

Antrosios bolševikų okupacijos metais vienuolija buvo uždaryta, vienuoliai ir kunigai išblaškyti: vieni atsidūrė Sibire, kiti slapstėsi Lietuvoje. Už kun. A.Skelčio galvą buvo paskirta 20 tūkstančių rublių premija. Bolševikų ideologijos skleidėjams ypač pavojingi atrodė vienuoliai.

Kun. A.Skeltys pasitraukė į Dzūkiją, tapo tremtiniu savo tėvynėje. Jį slėpė Krikštonių, Mikabalių, Degėsių kaimų žmonės, ilgą laiką jis slapstėsi Bagdonyse pas Edvardą Jurčiukonį, kunigo Viktoro Jurčiukonio, tragiškai išėjusio Amžinybėn, tėvus. Kun. A.Skeltį globojo kun. J.Reitelaitis. „Jis liudijo Evangeliją savo gyvenimu. Dėkoju Dievui, kad gyvenimo kelyje sutikau kun. A.Skeltį. Kaip šiandien reikia tokių kunigų, kurie suprastų dvasinio gyvenimo svarbą“, - teigė arkiv. S.Tamkevičius. Jis prisiminė bendravimo momentus Krikštonyse su besislapstančiu kun. A.Skelčiu, pasakojo, kaip šis bendravimas jį, jaunuolį, stiprino dvasia. Slapstydamasis Dzūkijoje, gerų žmonių apsuptyje, kun. A.Skeltys jautė sovietinės okupacijos slegiamų dzūkų vargus, kiek galėdamas vasaromis, vatinuką apsijuosęs pančiu, ganė gyvulius, kitur sviestą sumušdavo ir džiaugėsi, kad pasukų su bulvėmis galės sočiai pavalgyti. Vaikai jį vadino „poterių dėde“.

1954 metais vis dėlto buvo vienam mėnesiui saugumo suimtas, bet po Stalino mirties politinė situacija buvo švelnesnė ir kun. A.Skeltį paleido. Jis tapo altaristu Leipalingyje. Vysk. emeritas J.Žemaitis, kuris jaunystėje žavėjosi kun. J.Bosko idėjomis, prisiminė, kaip, klebonaujant Simne, jau silpnos sveikatos kun. A.Skeltys jam talkino. 1960 metais Lazdijų ligoninėje sunkiai sergantį kun. A.Skeltį aplankė iš sovietinės armijos grįžęs Sigitas Tamkevičius. Jam ligonis tarė: „Išeisiu namo, Sigitėli“. 1960 m. liepos 28 d. A.Skeltys išėjo Amžinybėn.

Stanislovas Eugenijus Poniškaitis, jauniausias kun. A.Skelčio sūnėnas, organizavo šį iškilmingą Lietuvos saleziečių pradininko, iškilaus dvasininko paminėjimą. Jis rūpinosi, kad Lietuvoje būtų deramai įamžintas kun. A.Skelčio atminimas, kad šios asmenybės darbai Bažnyčiai ir tėvynei būtų priminti, kad ateities kartos semtųsi iš jo stiprybės ir siektų dvasinio tobulumo.

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija