Atnaujintas 2004 rugpjūčio 6 d.
Nr.58
(1261)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Pasipriešinimo bangos pokario Lietuvoje

Dažnai tenka nagrinėti vieną opiausių ir skaudžiausių pokario dilemų: ar nebuvo galima išvengti Lietuvoje aukų, ar būtinai reikėjo ginkluoto pasipriešinimo? Pabandykime bent glaustai žvilgtelėti į šią politinę anomaliją moraliniu požiūriu, pasitelkdami istorinius faktus. Tendencingai nusiteikę istorikai (J.Jermalavičius, L.Truska ir kt.) akivaizdžiai iškraipo netolimos praeities faktus, stengdamiesi apginti didžiosios kaimynės, buvusios SSRS, prestižą ir sumenkinti ginkluotą Lietuvos piliečių pasipriešinimą.


Kur dingo mūsų savigarba?

Žinau, kad šiandien nelengva bedarbiams, gausioms šeimoms, pensininkams, ypač gyvenantiems mieste. Bet yra ir tokių, kuriems tūkstantis litų – ne pinigas. Pasitaiko ir tokių, kurie neblogai gyvena, bet aimanuoja, skundžiasi be jokio reikalo, kad nepriklausomoje Lietuvoje labai sunku, „prie ruso buvo geriau“. Jie net vagia, reketuoja, o nusikaltimus pateisina sunkiu gyvenimu. Manau, kad daugiausia nusikalsta ne vargšai, o apsimetėliai, valdininkai... Kur dingo tokių žmonių savigarba, savo vertės pajautimas? Kas pagimdė nusikaltimų kompleksą? Gal pinigų buteliui stygius? Nenoras dirbti dorą darbą, o turtingai gyventi? Aš pritariu tikriems vargšams, jų piketams, reikalavimams Vyriausybei pagerinti žmonių gyvenimą, vykdyti prieš rinkimus duotus pažadus, bet negaliu suprasti apsimetėlių rėksnių, jų norų bet kokiomis priemonėmis praturtėti, o į vargšus nekreipti dėmesio.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija