Atnaujintas 2004 rugpjūčio 13 d.
Nr.60
(1263)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Vietoje susiprieŠinimo – darna
ir bendradarbiavimas

Naujas Vatikano dokumentas
apie vyro ir moters santykius

Mindaugas BUIKA

Praėjusio XX a. septintojo dešimtmečio kultūrinių permainų pagimdyto ir vis dar populiaraus, nors ideologiškai atgyvenusio, karingojo feminizmo akivaizdoje, kuris gerokai sudarkė visuomenės ir ypač šeimos gyvenimą, Vatikane paskelbtas naujas dokumentas apie tikrą krikščioniškąjį moters orumo supratimą. Liepos pabaigoje pristatytas Tikėjimo mokslo kongregacijos parengtas „Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams apie vyro ir moters bendradarbiavimą Bažnyčioje ir pasaulyje“ yra datuotas 2004 m. gegužės 31 d., kai liturgijoje prisimenamas savo įsčiose Dievo Sūnaus besilaukiančios Švč. Mergelės Marijos apsilankymas pas taip pat nėščią giminaitę Elzbietą, tuo iškeliant didįjį motinystės vaidmenį.

Dokumente, kurį audiencijoje priėmęs Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektą kardinolą Jozefą Ratcingerį patvirtino ir nurodė publikuoti popiežius Jonas Paulius II, išsamiai aptariamas Biblijos požiūris į žmonių lytiškumo klausimus. Jame taip pat paaiškinama, kad dėl savo prigimties visuomenėje ir Bažnyčioje vyras bei moteris atlieka skirtingus vaidmenis, tačiau vienodai reikšmingus ir papildančius vienas kitą. „Laiške vyskupams“ pabrėžiama, kad yra neatidėliotinai svarbu iš naujo atrasti teisingą ir atitinkantį vaidmenis supratimą, kad būtų išvengta ideologinių stereotipų, kurie menkina moteriškumą ir kelia pavojų šeimai. Dokumentą galima laikyti pratęsimu Šventojo Tėvo mokymo, kuris šiuo klausimu yra išdėstytas jo apaštaliniame laiške „Mulieris dignitatem“ (1998 m. rugpjūčio 15 d.) ir „Laiške moterims“ (1995 m. birželio 29 d.).

Pavojingos radikaliojo feminizmo tendencijos

Plačiame interviu Vatikano radijui pristatydamas „Laišką vyskupams“ jį rengusios Tikėjimo mokslo kongregacijos sekretorius arkivyskupas Andželas Amatas pažymėjo, kad dokumente pateikiamas atsakas į šiuolaikinėje kultūroje išryškėjusias feminizmo sąlygotas dvi naujas tendencijas moters padėties klausimo atžvilgiu. Pirmoji tendencija perdėtai sutelkia dėmesį į moters pavaldumo būklę ir iškelia idėją, jog, norint moteriai įsitvirtinti visuomenėje ir tapti „pačiai savimi“, ji turi tapti vyro priešininke ir užsiimti „radikaliomis varžybomis tarp lyčių“. Tokia lyčių konfrontacija, grindžiama moteriškos galios siekimo strategija, suprantama kaip identiteto bei visaverčio vaidmens užsitikrinimas, galimas tik kaip kitos lyties, tai yra vyro, vaidmens sumenkinimu, jo vietos užėmimu ar nuskriaudimu.

Tokia „lyčių kovos“ ideologija iš esmės savo metodologija primena marksistinę prievartinės „klasių kovos“ teoriją, pagal kurią darbo žmonės gali išsivaduoti iš kapitalo savininkų išnaudojimo tik pasiekę visišką pergalę prieš pastaruosius ir įvedę „proletariato diktatūrą“. Radikalusis feminizmas pateikia panašią varžybų strategiją, kai tariamas moters išsivadavimas pasiekiamas tik primetant pavaldumą kitai lyčiai, tai yra pastarosios nenaudai ir „požiūryje į žmogaus asmenį sukelia žalingą painiavą, kuri betarpiškiausiai ir faktiškai paveikia šeimos struktūrą“, nurodoma naujajame dokumente.

Kita kraštutinė tendencija yra absoliučiai priešinga pirmajai, tačiau ne mažiau pavojinga. Siekiant išvengti vienos lyties dominavimo kitos atžvilgiu, bandoma paneigti bet kokius skirtumus tarp lyčių. Tiksliau sakant, fiziniai skirtumai, kuriuos apibūdina sąvoka lytis, yra minimalizuojami ir kalbama, jog vyro ir moters nevienodą padėtį sąlygoja vien tik istoriniai arba kultūriniai padariniai. Šiuo atveju lyties sąvoką stengiamasi pakeisti gramatikoje vartojamu formaliu giminės apibūdinimu. (Tiesa, kol kas vis dėlto kalbama apie „vyriškąją“ ir „moteriškąją“ gimines, bet gal kada nors abstrakčiai apibūdinant žmogaus asmenį bus vartojama jau ir „bendroji“ giminė.)

„Laiške vyskupams“ pastebima, kad toks lyčių skirtingumo sumaišymas turi didžiulių neigiamų pasekmių visose gyvenimo srityse, tačiau labiausiai dėl to nukenčia šeima. Minėtos ideologijos „kursto abejingumą pačia šeima, jos prigimtine struktūra, sudaryta iš tėvo ir motinos“, keliamos idėjos, kad „šeimą“ gali sukurti ir vienos lyties asmenys, kad beveik nėra skirtumo tarp homoseksualumo ir heteroseksualumo, atsirado naujas „polimorfinio seksualumo“ modelis. Anot arkivyskupo A.Amato, tokios idėjos kilo iš klaidingos prielaidos, „kad žmogiškoji prigimtis neturi savyje charakteringų bruožų, kurie absoliučiai apibrėžtų ją kaip vyrą arba moterį“. Dėl tokio svarstymo teigiama, kad „kiekvienas asmuo yra laisvas nuo viso biologinio apibrėžtinumo“ ir gali save formuoti pagal užgaidas, netgi keisti savo lytį.

Šios kraštutinės feminizmo nuostatos turi neigiamų padarinių ir Bažnyčios gyvenimui, nes pirmoji tendencija, pabrėžianti „moters išsivadavimą“ iš istorijos sąlygoto pavaldumo, skatina kritikuoti apreikštąjį Šventojo Rašto mokymą, perteikiantį neva „pasenusią“ patriarchalinę Dievo koncepciją, kuri iš esmės buvo grindžiama vyrų dominuotos kultūros. Antroji tendencija, kai linkstama nutrinti skirtumus tarp lyčių, sumenkina reikšmingumą to fakto, kad Dievo Sūnus žmogaus prigimtį prisiėmė būtent vyro pavidalu. „Tų klaidingų idėjų akivaizdoje Bažnyčia iš naujo įvertina esminius krikščioniškosios ideologijos aspektus, kurie remiasi Šventojo Rašto apreikštąja tiesa“, - sakė arkivyskupas A.Amatas, aiškindamas naujojo dokumento skelbimo aplinkybes ir tikslus.

Pagrindiniai biblinės antropologijos elementai

„Laiške vyskupams“ aptariant pagrindinius biblinės antropologijos elementus, pirmiausia primenami Pradžios knygos tekstai, kuriuose labai aiškiai išdėstoma apreikštoji tiesa apie žmogaus sukūrimą kaip vyrą ir moterį: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Kitame Pradžios knygos pasakojime apie kūrimą taip pat patvirtinama (plg. Pr 2, 4 – 25) lytinio skirtingumo reikšmė. Sukurtasis pirmasis žmogus Adomas pajunta vienatvę, jam reikalinga lygiavertė pagalba. Nenorint, kad Adomas liktų „bergždžiame ir galiausiai pražūtingame santykyje vien su savimi“, iš to paties „kūno“ sukuriama moteris, „to paties lygio būtybė“, kuri „dovanoja vyro gyvenimui ateitį“.

Arkivyskupas A.Amatas paaiškino, kad šie Biblijos genezės tekstai leidžia įžvelgti tris svarbius Dievo pirmapradžio plano aspektus. Pirma, žmonės sukurti kaip asmenys, tarpusavyje lygūs vyras ir moteris, tarp kurių egzistuoja abipusiai tarpasmeniniai santykiai. Antra, žmogaus kūnas, paženklintas vyriškumu arba moteriškumu, taip pat yra pašauktas būti bendrystėje ir abipusiame atsidavime. Dėl šios priežasties santuoka, kaip vyro ir moters meilės sąjunga, yra pirmasis ir pagrindinis šios egzistencijos dėmuo. Pagaliau trečia, šie pradiniai Dievo Kūrėjo patvarkymai, „nors gali nuodėmės būti iškreipti ir užtemdyti – niekada nėra panaikinami“. Todėl, sprendžiant problemas, susijusias dėl lyčių skirtingumo, tiek viešuoju, tiek ir privačiu lygmeniu biblinė antropologija siūlo vadovautis ne konkurencija ar kerštu, bet tarpusavio ryšį pabrėžiančiu požiūriu.

Tai tuo labiau svarbu, nes vyro ir moters lytiniai skirtumai peržengia biologinę plotmę ir pasireiškia psichologiniame bei dvasiniame lygmenyse. „Žmogaus lytiškumo nevalia sumenkinti iki paprasto, nereikšmingo biologinio elemento; priešingai, tai vienas svarbiausių asmenybės komponentų, vienas jos buvimo, saviraiškos, bendravimo su kitais, žmogiškosios meilės jautimo, išreiškimo bei išgyvenimo būdų“, - pastebima naujajame „Laiške vyskupams“, remiantis 1983 metų Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos dokumentu „Žmogiškosios meilės ugdymo gairės“. Teologiniu požiūriu Dievo sukurta žmogiškoji būtybė dėl savo sielos ir kūno vienybės iš pat pradžių charakterizuojama santykyje su kitu asmeniu, kurį gali iškreipti nuodėmė per darnos tarp Dievo ir žmogaus praradimą.

Be to, naujajame dokumente pateikiami teologiniai svarstymai, liečiantys išganymo simbolinę santuokinę plotmę. Senajame Testamente toks simbolizmas atrodo neišvengiamas norint suprasti, kaip Dievas myli savo tautą: Dievas „leidžia pažinti save kaip Sužadėtinį, mylintį Izraelį kaip savo nuotaką“. Sužadėtinių santykių ir sandoros metaforomis Senajame Testamente išdėstoma išrinktosios tautos gelbėjimo istorija. „Greta Dievo veiksmų slėpinio per kenčiančio Tarno vyrišką figūrą pranašo Izaijo knygoje išnyra moteriška Siono figūra, papuošta antgamtiškumu ir šventumu, kuri skelbia Izraeliui skirto išganymo dovaną“, – rašoma „Laiške vyskupams“.

Šie išankstiniai numatymai randa savąjį išsipildymą Naujajame Testamente, kur Marija, kaip pasirinktoji Siono dukra, savuoju moteriškumu apibendrina ir perkeičia Izraelio – sužadėtinės sąlygas, kuris laukia savojo išganymo. Taip pat ir Dievo Sūnaus vyriškumas „parodo, kaip Jėzus savajame asmenyje prisiima visa tai, ką Senojo Testamento simbolizmas taikė Dievo meilei savajai tautai, kuri buvo apibrėžta kaip sužadėtinio meilė savajai sužadėtinei“. Todėl nereikia stebėtis, jog kada Jonas Krikštytojas buvo paklaustas, kas esąs, apibūdino save kaip „Sužadėtinio bičiulis“.

Tautų apaštalas šv. Paulius, aiškindamas apie išganymą, vartojo vedybinius terminus, pavyzdžiui, Korinto tikintiesiems sakė, jog „jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę“ (2 Kor 11, 2). Taip pat ir prasminguose paraginimuose efeziečiams apaštalas šv. Paulius prilygino Kristaus ir Bažnyčios santykius idealiai santuokinei meilei, kurios pavyzdžiu turi sekti krikščionys vyrai ir moterys. Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, „kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą“ (Ef 5, 25).

Iškeliamas specifinis moters vaidmuo Bažnyčioje ir visuomenėje

Po šios Šventojo Rašto apžvalgos, pabrėžiančios vyro ir moters prigimties skirtumus, kurie, atsiradę nuo sukūrimo momento, liks ir amžinybėje ir kurie skirti ne supriešinti ir varžytis, bet darnai, papildyti ir bendradarbiauti, Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumente sutelkiamas dėmesys į specifinį moters ir moteriškumo vaidmenį visuomenėje ir Bažnyčioje. Jeigu feminizmo retorika iškelia moterims egoistinį poreikį būti „pačioms savimi“, tuo sužadinant protesto arba priešingumo vyro dominavimui laikyseną, tai „Laiške vyskupams“ moters vaidmuo ir įnašas nagrinėjamas vadovaujantis Šventajame Rašte pateiktu moters pašaukimo egzistencijai „kitam“ arba „tinkamumo kitam“ apibūdinimu.

Dokumente pabrėžiama, kad šis prigimtinis pašaukimas įgalina jos spartesnę nei vyro brandą, o taip pat atsakomybės gyvenime pojūtį. Moteriai būdingas konkretumas ir vengimas abstraktumo, „kuris taip dažnai tampa fatališku individų ir visuomenės būtyje“, įgalina ją ištverti netgi sunkiausias situacijas gelbstint gyvybę ir užtikrinant jos ateitį. Be abejonės, labiausiai aiški ir išskirtinė moters prigimties savybė yra gebėjimas priimti ir auginti naująją gyvybę. Tačiau, nepaisant to, kad motinystė yra esminė moters tapatumo savybė, gimdymas nėra vienintelis būdas realizuoti būdingą moteriškąjį pašaukimą. Vatikano dokumente perspėjama dėl galimų „rimtų iškraipymų“, kai pabrėžiamas tik biologinis vaisingumas su jo kokybiniu apibūdinimu, kas dažnai sukelia „pavojingą nepagarbą moteriai“.

Juk dalis moterų realizuoja savo moteriškąjį pašaukimą gyvenimą paskirdamos radikaliai nekaltybei, taip vertinamai tiek krikščioniškoje, tiek ir Senojo Testamento tradicijoje, tuo būdu atsidėdamos Bažnyčios ir visuomenės tarnystei savuoju gebėjimu gyventi „dėl kitų“. Tokiu būdu nekaltybė paneigia bandymus užsklęsti moterį tik biologinėje paskirtyje ir motinystė jos dvasiniu supratimu gali būti realizuota kitomis formomis, skirtingomis nuo „fizinės prokreacijos“. Kiekvienu atveju – šeimos ar visuomenės gyvenime – turi būti pripažintos, įvertintos ir įprasmintos specifinės moteriškos savybės, kurias popiežius Jonas Paulius II apibrėžia kaip „moters genijus“.

Šiuo požiūriu yra privalu atkreipti dėmesį į moters specifinį ryšį tarp jos darbinės veiklos ir misijos šeimai. „Šis klausimas nėra tik teisinis, ekonominis ir organizacinis, bet pirmiausia susijęs su mentalitetu, kultūra ir pagarba“, - pabrėžiama naujajame Vatikano dokumente. Bažnyčia dar kartą primena, kad reikia sudaryti moteriai sąlygas pasirinkti, ar norėtų dalyvauti profesinėje veikloje, ar visiškai atsidėti darbui šeimoje, vaikų auginimui, ir kad, pastaruoju atveju, ji „nebūtų visuomenės žeidžiama ar finansiškai baudžiama“. Kitais žodžiais tariant, atsidėjimas šeimai turi būti vertinamas kaip ne mažiau garbinga veikla negu kitas darbas su atitinkamu valstybės skiriamu materialiniu atlyginimu už rūpinimąsi vaikais ir jų auklėjimą.

Dokumente dar kartą pabrėžiama, kad dėl ypatingo moteriško gebėjimo „gyventi dėl kitų ir kitiems“ moterų palaikymas ir skatinimas visuomenėje turi būti suprastas kaip pačios visuomenės humanizacija. Ir priešingai, kiekvienas požiūris, kuris visuomenės gyvenimą apibūdina kaip „konfliktą tarp lyčių“, yra apgaulingas ir pavojingas, nes veda į segregaciją bei varžymąsi tarp vyrų ir moterų su klaidingu laisvės koncepcijos priėmimu. Į moterų teisių šeimoje ir visuomenėje užtikrinimą negali būti žiūrima iš radikalių feministinių perspektyvų, kai vyrai laikomi „priešais, kuriuos reikia įveikti“. Teisinguose vyro ir moters santykiuose neturėtų vyrauti nepasitikėjimas ar defenzyvinis priešiškumas, bet santarvė ir tarpusavio meilė, kaip tikrosios laimės garantija.

Paskutiniame trumpame dokumento skyriuje apžvelgiama moteriškų vertybių reikšmė Bažnyčios gyvenime. Čia Tikėjimo mokslo kongregacija primena, kad Bažnyčiai tikrasis sektinas pavyzdys yra Švč. Mergelė Marija, kuri savo gyvenime visiškai išpildo moteriškąjį pašaukimą tobula ištikimybe Jėzui. „Bažnyčia, kaip Kristaus sužadėtinė, visada į Mariją žvelgia kaip į savo Motiną ir modelį, - aiškino interviu Vatikano radijui arkiv. A.Amatas. – Iš Marijos Bažnyčia mokosi tikrai esminių veikimo būdų, tikėjime ir patyrime priimdama Dievo Žodį, gilioje artumoje Jėzui ir Jo gailestingajai meilei“. Pasiremdama Marija su jos tobulai išreikštomis moteriškomis išklausymo, priėmimo, nuolankumo, ištikimybės, šlovinimo ir laukimo savybėmis, Bažnyčia savotišku būdu pratęsia Izraelio dvasinę istoriją, tapdama Kristaus sužadėtine ir tikinčiųjų motina.

Skyriaus pabaigoje vienu sakiniu primenamas radikaliosioms feministėms kažkodėl labiausiai rūpimas katalikų sakramentinės kunigystės išlaikymas tik vyrams, pažymint, jog tai jokiu būdu netrukdo moterims būti krikščioniškojo gyvenimo centre. „Moterys yra pašauktos būti unikaliais pavyzdžiais ir liudytojomis visiems krikščionims, kaip sužadėtinė turi meile atsiliepti į sužadėtinio meilę“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija