|
|
Būkime
tikri katalikai
Dabartinė karta jaunimas ir jų tėveliai yra
sovietinio ateizmo auklėtiniai. Mokykloje ir per masines informacijos
priemones buvo kalbama, kad Dievo nėra, kad Bažnyčia ir kunigai
tik žmonių išnaudotojai. Tikėti ir eiti į bažnyčią buvo didžiausias
nusikaltimas. Taigi nieko stebėtina, kad daug parapijiečių neina
į bažnyčią, nors sakosi esą tikintys. Dešimtmečius klestėjęs ateizmas
daugelį išmušė iš tiesos kelio, suluošino žmones dvasiškai, išmokė
meluoti, vogti. Iš to kyla ir girtuokliavimas, sutuoktinių neištikimybė,
jaunimo palaidumas. Apsispręskime vėl eiti tik Tiesos keliu, o tai
yra Kristaus kelias. Dabar jau niekas nebevaržo, niekas nebegąsdina.
Uždekime tikėjimo laužą ir neleiskime jam užgesti. O kad jis neužgestų
nuolat jį kurstykime, t.y. sekmadieniais eikime į bažnyčią. Ateikite
su savo atžalomis ir stokite šalia kitų tikinčiųjų.
|
|
|
Kryžius
mūsų viltis
Mano tėveliai ir seneliai papasakojo, kad anksčiau
kiekvienoje sodyboje buvo pastatytas kryžius. Namas dar nebūdavo
baigtas statyti, o kryžius jau stovėdavo. Tai nebuvo kokia nors
mada, kaip dabar, žmonės iš tikrųjų mylėjo Dievą, prašė Jo malonių,
už viską Jam dėkojo. O pažiūrėkim dabar, kas puošia mūsų sodybas
briedžiai, gandrai, nykštukai, nulipdyti iš molio. Teko matyti
ir dar gražesnių lipdinių nuogų moterų! Kokia turėtų būti žmogaus
siela, jei tokiais šedevrais puošia savo kiemą. Kam mums reikia
kažkokių netikrų gandrų, briedžių? Būkime geri šeimininkai, padėkime
įrengti gandrams lizdus, ir mūsų sodybą jie tikrai pamėgs, džiugins
aplinkinius.
|
|
|
Emocijos
ar blaivus vertinimas
Neseniai XXI amžiuje perskaičiau apie memorialinės
lentos atidengimą Kaune, Laisvės alėjoje, prie namo, kur 1993-1998
metais gyveno kunigas ir poetas Ričardas Mikutavičius. Apie jo asmenybę
ir visuomeninės veiklos įamžinimą rašo ir Viktoras Rudžianskas vadinamuosiuose
etiuduose Gyvenęs ir mūsų gyvenimus. Su įdomumu ėmiau skaityti
šią knygą. Juo labiau kad ne kartą buvau R.Mikutavičiaus kūrybos
vakaruose, Vytauto bažnyčioje klausiausi šio kunigo pamokslų. Domėjausi
ir paskutiniųjų R.Mikutavičiaus gyvenimo metų veikla. Taigi turiu
ir savo nuomonę apie šią spalvingą, kartu ir šakotą asmenybę.
|
|
|
Kryžiai
kviečia
Lazdijų dekanato dekanas, Metelių parapijos klebonas
kan. Vytautas Prajara, padedamas vyskupo Juozo Žemaičio, daugumos
parapijiečių, Lietuvos žmonių, verslininkų ir rėmėjų iš svetur,
prieš ketverius metus atstatė legendinę Dzūkijos šventovę Kryžių
koplyčią. Prie gražiausio šio krašto ežero Dusios ji grakšti,
tarsi gulbė, palypėjusi ant kalnelio, vasarą į čia švenčiamus Sekminių
ir Šv. Petro ir Povilo atlaidus sukviečia būrius maldininkų. Įgyvendintas
sumanymas bažnyčios teritorijoje, prie ežero, įkurti katalikiško
jaunimo stovyklą. Kasmet stovyklautojų susirenka vis daugiau. Šią
vasarą, liepos mėnesį, atostogavo 350 Marijampolės krašto skautų.
Prie jų buvo prisijungęs ir Dzūkijos krašto Rudaminos bei Lazdijų
jaunimas. Kitais metais planuojama visos Vilkaviškio vyskupijos
skautų stovykla.
|
|
|
Alkoholis
žudo meilę
Mušama, bet niekam nesiskundžianti moteris jau
tapo mūsų gyvenimo norma. 40-metė V.M. kenčia girtaujančio vyro
smurtą. Viską pragėręs jis savaitėmis negrįžta namo, o sugrįžęs
žmoną terorizuoja, keikia paskutiniais žodžiais, žemina žmonių akyse.
O kiek kartų vos spėjo pabėgti nuo smūgio kirviu, šakėmis ar sviesta
stikline. Kai parvažiavusi iš miesto dukra randa mamą mėlynėmis
nusėtu kūnu, moteris sako, kad ją sužalojo arklys arba kad ji nukrito
nuo kopėčių.
|
|