|
Dėlionės
Petras KATINAS
Premjeras A.Brazauskas, neseniai pareiškęs nežinąs , kas valdo Lietuvą, aiškiai sakė netiesą. Kas ne kas, o jis puikiai žino, kas ją valdo. Pirmiausia jis pats, jau beveik įsivaizduojantis save lietuvių tautos tėvu kaip koks nors turkmėnbaši ar kitas NVS šalies prezidentu apsiskelbęs pirmasis ar antrasis sekretorius. Toks jau visų buvusių komunistinių vadų sąmonės lygis ir tokia reali stituacija. Ir nieko čia nepadarysi. Tai ypač išryškėjo praėjusią savaitę, kai Prezidentas surengė pasitarimą su Premjeru, Vyriausybės ministrais ir kitais pareigūnais dėl lyg ir specialiai sukelto skandalo dėl Kazokiškių sąvartyno netoli Kernavės. Prezidentas, iškart pažadėjęs kautis už Kazokiškių gyventojų, nenorinčių sąvartyno, interesus, bemat sutiko su Premjero paaiškinimais, jog traukinys jau nuvažiavo ir iečių laužymas šiuo klausimu nebeturi prasmės. Todėl buvo aiškiai parodyta, kas valdo valstybę: valstybę vairuoja vienas mašinistas A.Brazauskas. Ir jo laikosi visi.
Kad ir ką kalbėtume, tačiau padėti tvarkyti išsiplėtusius šiukšlynus vis tiek būtina. Tuo labiau kad to reikalauja ES. Tik vargu ar sukeltas dar vienas triukšmas dėl Kazokiškių sąvartyno vertas tokio dirbtinai išpūsto dėmesio. Aišku, Lietuvoje taip nebūna, kad bet koks projektas, ypač jeigu tam projektui skiriami dideli pinigai, nesukeltų interesų grupių susidomėjimo. Tuo labiau kai į tuos objektus ateis ir ES fondų lėšos. Bet apie tai jau kita kalba. Ir Lietuvai dabar svarbiausia ne Kazokiškės bei Kariotiškės ar pagaliau Premjero bei jo antrosios pusės tapimas aktyviais sporto sirgaliais Atėnų olimpinėse žaidynėse, o kur kas svarbesni reikalai. Pirmiausia vėl prasidėjęs Kremliaus spaudimas Lietuvai. Ir ne tik siunčiant savo šnipus. Sprendžiant iš Rusijos politikos strategų S.Karaganovo, S.Belkovskio ir kitų pasisakymų bei nuolat skelbiamų pamokymų Kremliui, kaip elgtis buvusių kolonijų atžvilgiu, tie mokytojai nuolat įrodinėja, kad Rusija niekada nebuvo kolonijinė valstybė. Tačiau akcentuoja, jog būtina visada turėti galvoje, kad Rusijos meška turi nagus ir nebijo parodyti tuos nagus, jeigu to reikia. Valdančiosios partijos vadai ir ideologai visokiais būdais stengiasi nekomentuoti tokių įvykių kaip, pavyzdžiui, Rusijos šnipų veikla. Be to, mūsų politikams būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Maskva labai nevienodai žiūri į buvusias savo respublikas. Paimkime, pavyzdžiui, buvusias sovietines Vidurinės Azijos respublikas. Pirmiausia Turkmėniją, kurioje vietiniams rusams gyventi kur kas blogiau nei kitose šalyse. Tačiau Rusijos valdžia dedasi to nematanti ir negirdinti. Štai tėvynainių reikalus buvusiojoje Sovietų Sąjungoje kuruojanti Rusijos užsienio reikalų viceministrė Eleonora Mitrofanova, niekada nepraleidžianti progos grubiai užsipulti Baltijos valstybes dėl rusakalbių skriaudimo, nė žodelio nepasako apie Turkmėniją ir kitas Vidurinės Azijos šalis, kurias dar Sovietų Sąjungos subyrėjimo išvakarėse kai kurie tuometės SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatai dėl šių šalių deputatų aktyvaus priešinimosi demokratiniams procesams ir Baltijos valstybių nepriklausomybės siekiams taikliai pavadino totorių mongolų dauguma. Taigi Maskva puikiai prisimena, kas buvo aktyviausi imperijos gynėjai, dabar tapę visokiais tautų tėvais. Todėl ir požiūris į juos visai kitoks nei į Baltijos šalių vadovus.
Dėl Rusijos specialiųjų tarnybų skundimosi irgi nereikia stebėtis. Tai įprasti dalykai, galiojantys nuo senų laikų. Ir tai labai pavojingas reiškinys. Ne mažesnis nei savų žmonių, tokių kaip R.Paksas ir jo komanda, pastatymas į valdžios postus. Neseniai vienas Vakarų specialistas buvusios SSRS klausimais procesus, vykstančios buvusioje sovietinėje erdvėje, apibūdino kaip afrikanizacija. Aišku, jis neturėjo galvoje, kad tą erdvę netrukus užplūs negrai. Juk, paskelbus nepriklausomybę daugelyje Afrikos šalių, XX a. penktajame ar šeštajame dešimtmetyje ten susikūrė daugybė visokių valstybinių institucijų įvairiausiais įmantriais pavadinimais. Tačiau dažniausiai už tų institucijų iškabų nieko daugiau ir nebuvo. Panašiai atsitiko ir Lietuvoje. O paskutinieji įvykiai parodė, kad tos institucijos, pirmiausia STT, vykdo ne vien savo tiesiogines, bet ir specialias politines užduotis. Tai liečia atskirų parlamentarų ir kitų piliečių telefoninių pokalbių paviešinimą bei kratas kai kurių politinių partijų būstinėse. Taigi STT tikslas buvo ne vien išaiškinti korumpuotus seimūnus, bet ir sukompromituoti politines partijas. Ir jis buvo pasiektas. Nesvarbu, kad dabar tie trys įtariamieji Seimo nariai galbūt bus pripažinti nekaltais. Visuomenės akyse jie faktiškai išstumti iš politinės scenos. Daug buvo kalbama, jog visą šią prokurorų ir STT operaciją iš anksto suplanavo nušalintasis prezidentas R.Paksas. Vargu ar su tuo galima sutikti. Juk, sprendžiant iš vykstančio teismo proceso prieš J.Borisovo tikrą ar tariamą šantažą R.Paksui, netgi jo artimiausi bendražygiai pripažino buvusio bičiulio nesveikatą. Čia veikė kur kas gudresni žmonės. Pirmiausia turintys didelę patirtį tuose reikaluose ir atėjusieji amžinai valdyti. Atkreipkime dėmesį, kad kratos buvo daromos Tėvynės sąjungos, socialliberalų ir socialdemokratų būstinėse. (Apie pastarąją reikia kalbėti atskirai.) Neatsitiktinai dar prieš kratas Seime skubiai suaktyvėjo V.Greičiūno komisijos veikla prieš Tėvynės sąjungą dėl Mažeikių naftos atidavimo amerikiečiams. Kaip ir vykstanti byla tuo klausimu. Taigi, nepaisant to, kad socialdemokratų lyderiai niekina Tėvynės sąjungą ir teigia, kad ji jau niekada neatsigausianti, faktiškai jos bijo bei nekenčia kaip ir anksčiau. Kitas dalykas partneriai socialliberalai. Juos jau beveik atvirai stengiamasi suvirškinti, kaip tai buvo padaryta su A.Sakalo V.Andriukaičio senaisiais socialdemokratais. Todėl pats laikas dar labiau nustumti socialliberalus. Gali kilti klausimas: juk ir vienas iš socialdemokratų lyderių V.Andriukaitis buvo įpainiotas į tą skandalą. Dėl pastarojo socialdemokratai, tiksliau pasakius, buvę LDDP vadai, sulošė išties neblogą politinio bilijardo partiją. Atrodo, visiškai teisus buvęs Seimo narys Vytautas Čepas, praėjusią savaitę dienraštyje Lietuvos žinios (2004 08 12) rašęs: Lietuvoje partijų viduje ir tarp jų vyksta rimta kova, kurioje nesišykštima jokių priemonių. Pirmiausia savo vidines problemas ir akivaizdžius nesutarimus išspręs valdantieji socialdemokratai. Į Europarlamentą išrinkus Sakalą, o dabar eliminavus ir Andriukaitį, Socialdemokratų partijoje iš esmės liko tik buvusieji sovietiniai nomenklatūrininkai ir raudonoji profesūra. Visi likusieji bent kiek žinomesni socdemai ateiviai iš buvusios LDDP. Nuo šiol Socialdemokratų partijoje bus ramu vidinė opozicija susinaikino pati. Ką gi, pasakyta pakankamai aiškiai ir įtikinamai. Netolimoje ateityje neabejotinai socialdemokratų sterblėje atsidurs ir socialliberalai. Visi kiti pagados nedaro. Gal išskyrus liberalcentristus. Bet ir tai su sąlyga, jeigu sugebės išsikapstyti iš duobės, į kurią šią partiją įstūmė kai kurių jos vadovų flirtas su rusų oligarchu.
Na, o socialdemokratai paminėjo savo partijos atkūrimo Lietuvoje penkiolikos metų sukaktį. Tiktai kas iš jų liko? Kur ta vakarietiška socialdemokratija, bent jau rūpinimasis šiokiu tokiu socialiniu teisingumu? Netgi progresyvinių mokesčių įvesti naujiesiems lietuviams baiminasi. O įvesti nesiryžta tik todėl, kad patys naujaisiais lietuviais tapo. Aišku, Lietuvoje vis dar nemažai tokių, kurie vadovaujasi komunistine filosofija, besiremiančia utopine visų lygybės teorija. Juk, siūlydami sulyginti talentinguosius ir analfabetus, darbščiuosius ir tinginius, teisiuosius ir judus, kairieji nesuvokia, jog taip skelbia pačią didžiausią socialinę neteisybę, kokią tiktai galima įsivaizduoti. Bet kai dabartiniai Lietuvos socialdemokratais apsiskelbę veikėjai vaizduoja esantys vieninteliai socialinės politikos vykdytojai, jau darosi ne pikta, o juokinga.
Kad ir kaip kalbėtume apie STT veiksmus, bet aišku,kad dūmų be ugnies nebūna. Ir visai nesvarbu, ar parlamentarai V.Andriukaitis, V.Kvietkauskas ir A.Vidžiūnas ėmė kyšius iš Rubicon group ar neėmė, ėmė sau ar savo partijoms. Čia ne pagrindinis klausimas, kur panaudojo gautus tūkstančius. Esmė ta, jog paprastiems žmonėms pagrįstai susidarė įspūdis, kad ima visi, kas tik atsiduria prie valdžios. Ir tie žmonės teisūs, nes dauguma, kam teko susidurti su valdžios žmonėmis, pradedant savivaldybių klerkais, baigiant ministerijų pareigūnais, tvirtina, jog, norint sutvarkyti savo reikalus,labai dažnai teisėtus, be kyšio nė iš vietos. Tačiau vienas dalykas, kai ima niekieno nerinktas valdininkas, o visai kitas, kai kyšius mielai priima, o gal ir prievartauja tautos išrinktieji. Ir visai nesvarbu, ar jis išrinktas pagal partijų sąrašus, ar vienmandatėje apygardoje. Todėl nereikia sukti galvų įvairiems politologams ir viešųjų ryšių specialistams, kodėl už ne mažiau skaidrų V. Uspaskich ir jo komandą pasirengę balsuoti trečdalis Lietuvos rinkėjų. Iš nevilties. Ir pačių partijų, kurių nariai įsipainioję į korupcinį skandalą, vadams nederėtų ieškoti kaltų vien tik nušalintojo prezidento R.Pakso aplinkoje ar jos įtakoje esančiose STT ir Generalinėje prokuratūroje. Geriausia būtų buvę, jeigu visi trys įtariamieji būtų bemat pašalinti iš partijų. Deja, taip pasielgė tik socialliberalai. Kitas dalykas, daugelį tiesiog šokiravo, kai abu įklimpę į skandalą parlamentarai V.Andriukaitis ir A.Vidžiūnas po apklausų Generalinėje prokuratūroje pareiškė ne tik esantys nekalti ir apšmeižti, bet skubiai pradėjo rinkti parašus dėl savo kandidatūrų kėlimo vienmandatėse apygardose. Juk reikėjo bent jau palaukti, kuo baigsis jiems iškeltos bylos. Jų optimizmas visiškai suprantamas. Visi žino, kad tik nedidelės dalies netgi už rankos sugautų kontrabandininkų, reketininkų ir apsivogusių valdininkų bylos atsiduria teismuose. O iš tos nedidelės dalies pakliuvusiųjų į teisiamųjų suolą už grotų atsiduria tik vienas kitas. Tad ir korupcija kaltinamiems Seimo nariams vargu ar bus sudarytos baudžiamosios bylos, nes... pritrūks, kai visada, įrodymų. Tad tautos išrinktiesiems iš anksto džiaugtis savo nekaltumu nedera. Galima ir pamodeliuoti situaciją, kas atsitiktų, jeigu įtariamieji parlamentarai būtų išrinki į Seimą, o tuo pačiu teismas juos pripažintų kaltais... O taip atsitikti gali. Juk iki rinkimų liko beveik suskaičiuotos dienos ir vargu ar prokurorai iki to laiko perduos jų bylas teismui. Kas tada? Vėl apkaltos ?
Labai grotestiškai atrodo ir paskutinėmis kadencijos dienomis Seime kilęs triukšmas dėl partijų finansavimo skaidrumo. Kur tie skaidruoliai buvo beveik kelerius metus, taip ir nesugebėję priimti netgi etikos kodekso?
© 2004 "XXI amžius"
|