Atnaujintas 2004 rugpjūčio 18 d.
Nr.61
(1264)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Garbė – vėliava ar šaukštas?

Lilijana MIŠKINIENĖ

Kiek daug gražių priežodžių ir patarlių apie garbę yra pasakyta: „Garbę saugok nuo jaunumės“, „Be reikalo kalavijo nepakelk, be garbės nenuleisk“, „Garbė kaip ir sąžinė – arba ji yra, arba nėra jos“. Beje, įsimintinos ir tokios sentencijos: „Dėl savigarbos stokos atsiranda tiek pat ydų, kiek ir dėl per didelės pagarbos sau“ (M. de Montenis); „Didelis garbės troškimas net protinguosius paverčia bepročiais“ (I.Kantas) ir t.t.

Daugybė protingų žmonių mąstė ir kalbėjo apie savigarbą, pagarbą, garbę ir šlovę, gerus dalykus ir blogus. Todėl D.Kuolio laida apie garbę Lietuvai per radiją sulaukė minčių ir iš klausytojų, ne tik iš prelegentų. Manau, kad tai yra labai svarbu žmogaus gyvenime, kad ir kas jis būtų – garbingas žmogus ar ne itin. Kas yra garbė – vidinis poreikis garbingai gyventi ar tik tikslas pasiekti pripažinimą, sulaukti šlovės valandos? Sakoma: „Blogas kareivis, kuris nenori generolu būti“. Galima būtų tokį kareivį pavadinti garbėtroška. Gerai tai ar blogai? Kaip pastebi viena Henrio Rodžerso knygos veikėja, dauguma žmonių nėra garbėtroškos – jie ramiai ir patenkinti atlieka savo pareigas ir nesiveržia aukštyn. Yra ir tokių, kurie visokiais būdais kopia aukštyn – vieni stumdydamiesi ir alkūnėmis skindamiesi kelią, kiti gudrumu ir veidmainiaudami ieško plyšelio, per kurį galėtų įlįsti aukščiau, treti įnirtingai mokosi, lavinasi, tobulinasi ir pasiekia pripažinimo savo pastangomis ir darbu. Visuomenei, aišku, ne tas pats, kas užkopia ant pjedestalo. Ypač jei į rankas jam įduodamos vadžios. Todėl reikia ypatingą reikšmę skirti to „alpinizmo“ motyvams. Vienas ten kopia, kad uždirbtų daugiau pinigų, kitas – kad išgarsėtų, trečias – kad iškeltų savo valstybės vėliavą. Net ant visų pasaulio viršukalnių. Ir nieko, nuo to neapsvaigo, tėvynė per daug jo nešlovina, kaip ir kitų kuklių mūsų, drįstu sakyti, didvyrių – Jurgio Kairio, to paties Vlado Vitkausko, jau baigiamo užmiršti R.Stankevičiaus (lakūno-bandytojo). Nekalbant jau apie pokario metų garsiuosius partizanų vadus – Vanagą, Žemaitį, Daumantą ir daugybę kitų. O kur kiti prieškario žymūs žmonės – mokslininkai, kariškiai, diplomatai, filosofai, garsinę Lietuvą pasaulyje? (Šiek tiek labiau žinomi rašytojai, vienas kitas dailininkas.) Dabartinės žvaigždės virtusios putojančiu vandeniu, kurio purslai akimirkai žybteli saulėje ir čia pat užgęsta. Bet spėja pagarsėti žurnalų viršeliuose kaip žvaigždės. Kur mūsų tikrosios kultūros žvaigždės? Kokie viršeliai jais puošiasi? Ačiū Dievui, LTV rodo įdomias kultūrines laidas – tiesa, kai kurios vėlokai vakare – su Roku Zubovu, su Vytautu Juozapavičiumi, naktimis per radiją – su Vanda Juknaite, Sauliumi Macaičiu, R.Aleksandravičiumi ir kitais. Bet tai – pusvalandis, ir neliko. Žurnalai, kita spauda turi išliekamąją vertę. Ar pakankamai buvo skirta dėmesio mūsų garsiajai Violetai Urmanavičiūtei? Kiek žurnalų viršelių puošėsi mūsų primadonos I.Milkevičiūtės, Eglės Špokaitės portretais ar interviu? Juk tai nepalyginami dydžiai su tomis infantiliškomis, bebalsėmis žvaigždėmis, apie kurių net žagtelėjimą spėja ištrimituoti žiniasklaida. O visa kita plejada mūsų garsių operos žvaigždžių (tokia mokykla!) – juk turim kuo didžiuotis!

Ar tai ne garbė valstybei ir kiekvienam iš mūsų? Bet apie tai nėra atitinkamai garsinama. Ar supranta žmonės, o ypač jaunimas, kas tikrai nusipelnė garbės, o kas – tik smilkstanti žarijėlė, vienadienė plaštakė? Kiek mūsų garsenybių jau užsienyje?

Bėda ne tik ta, kad nesugebame pasididžiuoti savo valstybės didžiavyriais, pagarsinti juos ne tik savo valstybėje, o ir pasaulyje, kad kiekvienas vaikas žinotų ne tik Sabonį, bet ir daugybę kitų, vertų pagarbos Lietuvos milžinų-mokslininkų, menininkų, filosofų.

Štai ką padaro nekontroliuojama demokratija, laisvė ir nepriklausoma žiniasklaida – ji formuoja opiniją, visuomenės interesus ir net orientacijas. Be abejo, reikia atiduoti duoklę ir švietimui – manau, kad anksčiau švietusios Iljičiaus ideologijos lemputės – kultūros namai dabar daug kur pavirto vos rusenančiomis liktarnomis. Ir didžiulė bėda – susitaikymas su tokia situacija. Tolerancija! Tolerancija ne kitai nuomonei, dėl kurios būtų itin naudinga ir pasiginčyti, bet tolerancija tuštybei, tuščiagarbiškumui ar net chamizmui. Kai girdi nieko valstybei naudingo ir gero nepadariusį pienburnį (atsiprašau, gal jau ir ūsuotą), besityčiojantį iš žmonių, kurie kovojo dėl tos Lietuvos, kurioje jis dabar parazituoja, kai dergiamos istorinės relikvijos ar kapai ir net iškankinti, nužudyti, krauju paplūdę gatvėse gulėję partizanai bei savanoriai – apie kokią savigarbą galime kalbėti? Ir kur įvertinti, kas yra kas. Ir ne tik kas. Dalai Lama yra pasakęs: Nesvarbu, kas tu esi. Svarbu koks. Ir nuo to reikėtų pradėti žmogaus formavimą, kad jis skirtų blogį nuo gėrio, kad netrokštų berniukai būti kontrabandininkais ar gangsteriais, o mergaitės – prostitutėmis. Nes taip atsitinka tada, kai nutrinama riba tarp to, kas gera, sąžininga, garbinga, ir to, kas juoda. Kai dienraščiuose puikuojasi „vaikinai“ (ne vagys, plėšikai, banditai, recidyvistai) arba „autoritetai“ (!), kai vagilės, žmogžudės, recidyvistės tolygiai pašlovinamos kaip „Mis nelaisvė“ (kaip žavingai skamba – juk „nelaisvė“, o ne kalėjimas, ne bausmė, ne recidyvistės). Juk taip ir nutrinama riba tarp vagies, žmogžudžio ir darbininko, mokytojo, gydytojo ar net prokuroro. Juk visai neblogai skamba – rungtynės tarp prokurorų ir nusikaltėlių. O ar pagalvojame, kad nebelieka kalėjimo tvoros, tos ribos, kartais baisios ribos, nubrėžtos krauju, žmonių kančiom, nepraeinančiais stresais, baisiom netektim? Be abejo, gali atsirasti humanistų, verkšlenančių ant recidyvisto peties – juk jis irgi žmogus… Ne, kategoriškai teigiu, ne! Ir tuo įsitikinau dešimt metų globojusi šį kontingentą. Tai baisus ir nepataisomas (su retomis išimtimis) brokas. Ir rūpinimasis jų pramogomis, kai jis varžybų metu gali apstumdyti prokurorą ir tuo paskiau didžiuotis, jam nesuteikia nė lašelio humanizmo. Ir garbės nedaro niekam. Neužmirškim – kalėjimas yra bausmės vieta, o ne pataisos ar auklėjimo mokykla. Kas nori mokytis, tegu mokosi. Tegu skaito, keičia gyvenimo būdą. Tam reikia sudaryti sąlygas – bet apie tai atskira kalba. Daugelis jų net nenori keisti savo gyvenimo būdo. Net pasiūlius darbą sako: tik neprasitarkit niekam, kad dirbom, mums bus gėda.

Negarbinga vagiui ir recidyvistui dirbti. Taigi dar kartą apie garbę. Vagies ir normalaus žmogaus garbės supratimas – skirtingi. Ir prasideda takoskyra iš labai toli. Nuo ko? Kur garbės, savigarbos, pagarbos pradžia? Sau, kitam, valstybei? Savo istorijai, savo vėliavai, savo himnui? Savo tėvams, savo artimui – žmonai, vaikui? Gamtai ir jos Kūrėjui? Kodėl tai yra svarbu? Manau, kad Lietuvos radijo laidų ciklai – D.Kuolio, V.Žuko, L.Pociūnienės ir naktiniai pokalbiai bei TVR kultūros laidos yra labai svarbios gaivinant prarastas tautines vertybes. Bėda ta, kad yra dvi Lietuvos tiek ekonominiu, tiek ir ideologiniu požiūriu.

Štai neseniai vykusioje D.Kuolio laidoje – ar Lietuva išliks kaip valstybė – buvo keliami labai aktualūs valstybės egzistencijos klausimai. Tik prelegentai, atrodo, šiek tiek neturėjo savo aiškios pozicijos, nesuformulavo savo teiginių taip, kad besiklausančiam žmogui taptų aišku – kur esam, kas esam ir ką reikia daryti, kad išliktų mūsų valstybė. Įdomi filosofo A.Šliogerio pozicija – tokia prieštaringa, pilna prieštaravimų pačiam sau, kad net nebegali suprasti, apie ką jis kalba ir ką jis gina. Kažkada kalbėjo apie globalizmą ir nacionaliniai jausmai buvo laikomi vos ne atavizmu (įdomu, kieno „autorystė“ „patriotas-idiotas“), dabar lyg ir susirūpinęs mūsų valstybės likimu. Todėl reikėjo paieškoti priežasčių, kodėl turim, ką turim.

Mano nuomone, užsiminus apie homo sovieticus reikėjo pripažinti, kad jis niekur nedingo. Ir jie patys liko, ir jų vaikai daugiausia tokie patys likę. Ir jie spėjo sulįsti į naujas valdžios struktūras. Net pretenduoja būti švyturiais. Tai – viena Lietuva. Ir jie suinteresuoti, kad tie „patriotai ir liktų idiotais“ – tai yra palaidoti užmaršties ar neapykantos dulkėse. Antroji Lietuva – tai buvę ir likę ištikimi Lietuvai ir nepriklausomybei žmonės, išlaikę savo identitetą, tautinę savigarbą, ištikimybę savo vėliavai. Jie nežiaumoja kramtomos gumos skambant valstybės himnui, nes tai jiems – šventa giesmė. Štai šito ir trūksta daugumai jaunų žmonių. Jei vieni atsineša požiūrį į valstybę iš šeimos, tai mokykla turėtų tinkamai koreguoti ir auklėti valstybinį požiūrį visoje mokymo sistemoje. Bet, deja, daugelyje mokyklų dar likę „homo sovieticus“ pedagogų, kurie nacionalines vertybes vertina konkrečiais dalykais – litais ar eurais. Ir dar su nostalgiškais pasižvalgymais atgal.

Geriausia Lietuvos dalis – ir dvasingiausia, ir intelektualiausia bei ryžtingiausia guli po samanomis miškuose ir tundroje. Reabilituotieji – jau be sveikatos, kai kurie su baimės kompleksais, nesulaukę iš savo valstybės tinkamos paramos. Tuo tarpu jų budeliai ir dabar neskursta.

Taigi tas pasidalijimas ir ekonominiu, ir ideologiniu atžvilgiais ryškus ir ne veltui kalbama apie pavojų valstybei. Neturint tvirto stuburo, lankstantis bet kokiam populistiniam vėjeliui, nesant kryptingo auklėjimo mokykloje ugdant pilietinę visuomenę, gresia liūdna perspektyva – tapti beforme mase svetimose rankose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija