Atnaujintas 2004 rugpjūčio 25 d.
Nr.63
(1266)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Prisimenu įžymų architektą

Noriu su skaitytojais pasidalyti prisiminimais apie savo buvusį bendradarbį, palikusį man neišdildomą įspūdį.

Dėl daugybės priežasčių atsisakiau pedagoginio darbo, kurį dirbau daugiau nei dvidešimt metų, trejus metus dirbau Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje, o 1973 metais perėjau dirbti į Vilniaus paminklų konservavimo (vėliau restauravimo) institutą.

Čia dirbau istorike, Lietuvos paveldo – įvairių architektūrinių, istorinių, kultūrinių paminklų tyrinėtoja. Gana nemažame bendradarbių, ypač architektų kolektyve greitai pastebėjau išvaizdų, simpatišką, geraširdiško veido, pagyvenusį, solidų poną (tada „draugą“). Pasidomėjau, kas yra tas bendradarbis. Pasirodo, tai gerai žinomas architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Čia nesirengiu dėstyti buvusio mano garbaus bendradarbio daugeliui žinomos biografijos, noriu tik aprašyti keletą epizodų. Šiame institute kartu dirbome dešimt metų.

Dirbdama institute, gana greitai susipažinau su architektu V.Žemkalniu, aptardavome reikalus. Labai maloniai mane nustebino, kad tokį gyvenimo kelią praėjęs, nemažas profesionalumo aukštumas pasiekęs žmogus yra toks kuklus ir paprastas, be galo paslaugus, geranoriškas bendradarbiams. Sutikęs instituto koridoriuose, bendradarbius užkalbindavo, pakalbėdavo ne tik darbo, bet ir asmeniniais reikalais, visada būdavo nuoširdus ir atviras.

Nepaprastai žavėjo jo darbštumas, pareigingumas, nuoširdus susirūpinimas Lietuvos paveldo reikalais. Architektas, būdamas jau daugiau nei 80 metų, niekada neatsisakydavo ir paprasčiausių jam skiriamų darbų, taip pat ir komandiruočių į tolimas Lietuvos vietoves. Jis net ir sirgdamas važiuodavo, kur tik būdavo siunčiamas, ir puikiai atlikdavo užduotis. Reikia pasakyti, kad instituto vadovybė nepaisė nei jo amžiaus, nei garbios, didelės darbo praeities. Pasigailėjimo ar palengvinimo, išimčių jokių nebuvo. Mūsų įstaigos komandiruotės buvo sunkios, tai man gerai žinoma. Mūsų, instituto darbuotojų, įstaiga neaprūpindavo nei transportu, nei iš anksto neužsakydavo vietų viešbutyje. Gavai komandiruotę - ir žinokis. Taip buvo elgiamasi ir su architektu V.Žemkalniu. Jis neturėjo savo automobilio, todėl į komandiruotes važiuodavo tarpmiestiniu transportu, toli gražu ne visada patogiu. O provincijoje rasti kur pernakvoti bei pavalgyti irgi būdavo keblu.

Atmintin įstrigo epizodas, kurio liudytoja buvau. Architektas, grįžęs iš Žemaitijos, referavo instituto vyriausiajam architektui V.Dvariškiui savo komandiruotės įspūdžius. Architektas V.Žemkalnis nuoširdžiai jaudinosi, kad rajonų vadovybei ir užsakovams menkai rūpi paveldo reikalai, kad pastatai apleisti, griūva, kad netinkamai parenkama buvusiems paminklams jų dabartinė paskirtis ir t.t. Tokio susijaudinusio architekto dar nebuvau mačiusi. Be to, architektas pasakė, kad dėl transporto rajonuose iškyla sunkumų. Keleiviniai autobusai labai prasti, kursuoja nereguliariai, retai. Ir šį kartą jis dėl to turėjo didelio vargo, tuo labiau kad važiavo sirgdamas. Sutvarkęs reikalus, nerado galimybės grįžti, o nakvynės negalėjo gauti. Miegojo kažkokiame sandėlyje, šiaip taip įsiprašęs pas žmones. Sandėlis buvo mažas, teko miegoti ant kažkokio patiesalo ant žemės, iškišus kojas pro duris. Gerai, kad tada buvo vasara, bet nesveikuojančiam dėl pūlinio, nejaunam žmogui, pavargusiam tvarkant reikalus, tokia nakvynė, reikia manyti, nebuvo tinkama. Juk architektas galėjo pristatyti nedarbingumo lapelį ir nevažiuoti.

Išėjus iš kabineto architektui V.Žemkalniui, vyriausiasis architektas kreipėsi į mane džiaugdamasis, kad tokio amžiaus žmogus važinėja,vargsta, išgyvena dėl objektų, dėl reikalų. Tada jo paklausiau: ar toks žmogus turėjo būti siuntinėjamas, kai institute dirbo daug jaunų, sveikų žmonių, kuriuos toks garbus architektas turėtų tik konsultuoti? Po mano pastabos vyriausiasis architektas susimąstė… Rodos, padėtis pasikeitė. Kitą kartą V.Žemkalnį sutikau šlubuojantį, dėl ataugos kulnyje lazdele pasiramsčiuodamas ėjo pareigingas, sąžiningas darbininkas į darbą, kai galėjo pristatyti nedarbingumo lapelį.

Kartą man prireikė architekto patarimo vienu mano tyrinėto objekto klausimu (apie vietoves prie Šiaulių, kur XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vykdavo Lietuvoje atostogaujančių lietuvių studentų suvažiavimai, vadinami gegužinėmis. Čia dalyvaudavo žymiausi to laiko pažangūs jaunuoliai, o tarp jų V.Žemkalnio tėvas Gabrielius Landsbergis). Architektas maloniai su manimi apie tai pasikalbėjo net savo namuose, o po to dar perskaitė mano tirto objekto ataskaitą – aprašymą.

Prisimenu, kaip jis nuoširdžiai bendradarbiavo su kitais ir net namuose aptardavo instituto architekto Sigito Lasavicko projektų fragmentus ir kita. Be to, architektas buvo labai atviras, daug ir nuoširdžiai pasakodavo apie save ir savo išgyvenimus. Dažnai man pasiguosdavo, kad jam vis dar kenkia jo buvusi išvyka į Australiją.

Su didele pagarba miniu šį žmogų. Tai buvo nepaprastas, garbingas, doras, aukštos kultūros ir inteligencijos žmogus.

Elvyra RAŽANAUSKAITĖ,
istorikė

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija