Atnaujintas 2004 rugpjūčio 25 d.
Nr.63
(1266)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Vatikane aptartas skurdo
ir globalizacijos santykis

Mindaugas BUIKA

Dėl ligų ir maisto stygiaus
Sudane labiausiai kenčia vaikai
EPA-ELTA nuotraukos

Sudane, vakariniame Darfūro
regione, šiaudinėje trobelėje
pabėgėlių stovykloje Nijaloje,
su nerimu į ateitį žvelgia
išvargusi moteris

Sudano vakaruose
yra kilusi didžiausia pasaulyje
humanitarinė krizė.
JT generalinis sekretorius
Kofis Ananas apsilankė krizės
regione ir paragino Sudano
valdžią apginti gyventojus
nuo arabų marodierių,
privertusių pasitraukti
iš gimtųjų vietų apie milijoną
žmonių. Nuotraukoje dešinėje –
JT generalinis sekretorius
Kofis Ananas
kalbasi su moterų grupele
EPA-ELTA nuotraukos

Žvilgsnis iš oro į pabėgėlių
iš Sudano Darfūro
provincijos stovyklą Čade

Brazilijos priemiesčių
lūšnynuose – didžiausias
kontrastas prabangiam gyvenimui

Italijoje, Porto Empedoklėje
(prie Sicilijos), 37 afrikiečiams,
kuriuos iš prakiurusios valties
išgelbėjo vienas vokiečių laivas,
leido išlipti Sicilijos uoste Porto
Empedoklėje. Visi laivo
„Cap Anamur“ išgelbėti vyrai,
daugiausiai pabėgėliai
iš Sudano. Nuotraukoje -
minėtieji afrikiečiai
laukia išlaipinimo

Industrinės valstybės turi įvykdyti duotą pažadą

Šventasis Sostas, tradiciškai rodydamas susirūpinimą dėl vykstančios ekonominės globalizacijos neigiamų pasekmių besivystančioms šalims, yra iškėlęs iniciatyvą sukurti „Koaliciją vystymosi finansavimui paremti ir paskatinti“ ir kreipėsi į pasaulio finansų ekspertus bei kitus atsakingus asmenis prašydamas patarti, kaip tai būtų galima geriau padaryti. Šiuo tikslu Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba liepos pirmoje pusėje Romoje buvo suorganizavusi tarptautinę konferenciją, kurioje dalyvavo Jungtinių Tautų Organizacijos, Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo pareigūnai, vyriausybių, katalikiškų ir kitų paramos organizacijų bei Bažnyčios hierarchų atstovai.

Interviu Vatikano radijui pranešdamas apie susitikimo rengimą, kurio tema „Skurdas ir globalizacija: vystymosi finansavimas siekiant įgyvendinti tūkstantmečiui iškeltus pažangos tikslus“, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martinas sakė, kad industrinės valstybės turi įvykdyti prieš 30 metų duotą pažadą skirti 0,7 proc. bendrojo nacionalinio produkto neturtingoms šalims paremti. Konferencijoje buvo aptarta susidariusi dabartinė tarptautinio įsiskolinimo situacija ir pateikti nauji pasiūlymai bei nagrinėtos jų įgyvendinimo galimybės finansiškai paremti besivystančių šalių pažangą, kad būtų pasiektas 2000 metais Jungtinių Tautų Organizacijos iškeltas uždavinys iki 2015-ųjų skurdą pasaulyje sumažinti bent du kartus.

Reikalingos socialinės investicijos ir jų paskirstymo išlyginimas

Ekspertai vieningai sutaria, kad vykstanti globalizacija daro poveikį visoms pasaulio šalims ir visoms gyvenimo sferoms – socialinei, kultūrinei, ekonominei ir politinei, kurios patiria teigiamų arba neigiamų šio proceso aspektų įtaką. Taigi globalizacija tampa esminiu iššūkiu politikos ir valdymo struktūroms, kurios turi būti atitinkamai pertvarkytos ir pritaikytos efektyviam funkcionavimui naujoje globalinėje aplinkoje.

Ypač tai svarbu neturtingoms ir nepakankamai išsivysčiusioms šalims, kurių gyventojai pirmieji pajunta neigiamus globalizacijos efektus, nes nėra stabilių ir patikimų socialinių tarnybų, kurios apsaugotų pažeidžiamus gyventojus nuo iškylančio neteisingumo bei diskriminacijos ypač ekonominėje ir socialinėje sferose.

To rezultatas – skurdas pasaulyje, nepaisant bendrosios technologinės bei gamybinio efektyvumo pažangos, nemažėja. Iš šešių milijardų pasaulio gyventojų 2,8 mlrd. – beveik pusė – gyvena iš pajamų, nesiekiančių ir dviejų dolerių vienai dienai, ir penktadalis gyventojų – 1,2 mlrd. – turi pajamas, mažesnes nei vienas doleris dienai. Iš pastarųjų dauguma yra susitelkę pietinėse Afrikos ir Azijos žemynų dalyse, kurie yra laikomi skurdžiausiais planetos regionais. Jeigu turtingose šalyse mažiau nei vienas vaikas iš 100 nesulaukia savo penktojo gimtadienio, tai labiausiai neturtingose minėtų regionų valstybėse miršta 20 proc. vaikų iki penkerių metų amžiaus. Jeigu turtingose šalyse tik 5 proc. penkiamečių ir jaunesnių vaikų neturi pakankamai valgyti, tai vargingiausiose badauja beveik pusė tokio amžiaus vaikų.

Ši padėtis tęsiasi, nepaisant to, kad iš esmės žmonių gyvenimo sąlygos praėjusiame XX amžiuje pagerėjo labiau nei per visą ankstesnę istoriją. Tačiau gerovės ir kitų pasiekimų paskirstymas bei naudojimasis jais liko labai nevienodas ir kartais pasiekia iki šiol neregėtų kraštutinumų. Pastebima, kad nacionalinės valstybės, iki šiol vaidinusios svarbiausią vaidmenį palengvinant gerovės išlyginimą tarp skirtingų gyventojų sluoksnių per iš biudžeto finansuojamas socialines programas, tapo nepajėgios kovoti su naujuoju skurdu ir nelygybe. Įdomu pastebėti, kad tarptautinės monetarinės institucijos, iki šiol skatinusios tautines valstybes mažinti socialines išlaidas ir sukaupti dėmesį į ekonomikos augimą, dabar pačios pripažįsta, kad ši strategija netapo pakankamai efektyvi kovojant su skurdu.

Pastaruoju metu stiprėja įsitikinimas, - ir Bažnyčia tam visiškai pritaria, - kad vien tik ekonomikos augimas ir technologijų pasiekimai nėra pakankami siekiant įveikti išplitusį skurdą. Teigiama, kad atitinkamas dėmesys, o kartu ir lėšos turi būti sutelktos stiprinti taikią politiką, stabilumą, teisingumą, efektyvų įstatymų veikimą, pagarbą žmogaus teisėms, tinkamą infrastruktūros išvystymą, gerą bei nekorumpuotą administravimą, kad būtų sukurta aplinka augti tikrajam žmogiškumui. Kalbama apie kapitalo socialines investicijas, kurios pagerintų sveikatos apsaugą, švietimą ir ekologinę aplinką bei visų gyventojų efektyvų ir atsakingą dalyvavimą nuolatiniame ekonomikos vystymesi naujomis globalizacijos sąlygomis.

Kaip tik tokiomis idėjomis vadovaudamasi 2000 metų spalį jubiliejiniame viršūnių susitikime Jungtinių Tautų Organizacija iškėlė „Tūkstantmečio pažangos tikslų“ programą, kurios esminis punktas – iki 2015 metų pagerinti žmonių gyvenimą, kad skurde gyvenančių pasaulio gyventojų, kurių pajamos mažesnės nei vienas doleris dienai, skaičius būtų sumažintas daugiau nei per pusę. „Mūsų įsitikinimu, pagrindinis iššūkis, su kuriuo esame susidūrę, yra užtikrinti, kad globalizacija taptų pozityvia jėga visiems pasaulio žmonėms, - teigiama Jungtinių Tautų „Tūkstantmečio deklaracijoje“. – Nors globalizacijos siūlo dideles galimybes, dabar jos pasiekimai yra labai netolygiai padalyti, kaip ir jos kaina“. Pripažinus, kad su dideliais sunkumais susiduria pirmiausia besivystančios šalys ir šalys su transformuojama ekonomika, nurodoma, jog turi būti sutelktos bendros pastangos šioms valstybėms padėti užtikrinant jų pačių visavertį dalyvavimą.

Popiežius dalijasi tarptautinės bendruomenės rūpesčiais

Vatikane surengtos konferencijos „Skurdas ir globalizacija“ dalyviams nusiųstame laiške popiežius Jonas Paulius II užtikrino jiems paramą „maldomis ir paskatinimu šiame ypač svarbiame darbe“ ir pažymėjo, jog visiškas skurdas yra paveikęs milijonus žmonių, tuo sukeldamas susirūpinimą visai tarptautinei bendruomenei. Bažnyčia, rodydama tradicinį palankumą neturtingiesiems, dalijasi šiuo rūpesčiu ir visiškai pritaria Jungtinių Tautų iškeltam „tūkstantmečio tikslui“ iki 2015 metų per pusę sumažinti ekstremaliame skurde gyvenančių žmonių skaičių, pabrėžė laiške Šventasis Tėvas.

„Bažnyčia per katalikiškas labdaros ir socialines organizacijas taip pat prisideda prie šių pastangų, tuo tęsdama paties Kristaus, kuris atėjo skelbti Gerosios Naujienos vargšams, darbą – pamaitinti alkstančiuosius ir tarnauti, o ne kad Jam būtų tarnaujama“, - tvirtino Jonas Paulius II. Jis priminė savo mintį, išreikštą apaštališkajame laiške „Novo millennio ineunte“, jog trečiajame tūkstantmetyje turi išryškėti naujasis „kūrybingumas meilėje“, kad būtų dar teisingiau paskirstomi pasaulio resursai.

Popiežius pripažino, jog jau nemažai padaryta, kad būtų palengvinta vargingųjų šalių tarptautinio įsiskolinimo našta, - šių priemonių buvo imtasi kaip tik po atkaklių paties Jono Pauliaus II raginimų, - tačiau dar daug reikia nuveikti siekiant stiprinti investicijas ir tuo pačiu atlikti turtingų šalių „solidarumo pareigą“. Jis taip pat pabrėžė, kad finansinė parama įpareigoja ir jos gavėjus „rodyti skaidrumą, bei atskaitomumą“ naudojant šią paramą. Kaip žinoma, besivystančių šalių valdančiuosiuose sluoksniuose yra plačiai išplitusi korupcija bei savanaudiškumas ir nemaža gautų lėšų iš užsienio dalis neretai atsiduria pareigūnų asmeninėse sąskaitose.

Konferenciją surengusios Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas italas kardinolas R.Martinas savo ruožtu pastebėjo, kad „neturtingų šalių įsiskolinimo panaikinimas nėra pakankama sąlyga išspręsti realią jų vystymosi problemą“, Tačiau tarptautinių skolų palengvinimas gali būti gera proga stiprinti bendradarbiavimą tarp šalių kreditorių ir skolininkių išsiaiškinant abipuses galimybes bei įsipareigojimus. Kardinolas R.Martinas, birželį apsilankęs Ugandoje, savo kalboje daugiausia dėmesio skyrė labiausiai prasiskolinusių Afrikos šalių skurdo krizei.

Jis sakė, kad šiame kontinente „skurdo spiralę“ stiprina kariniai konfliktai ir pilietiniai neramumai, AIDS bei kitos aštrios sveikatos problemos, dar trapios ekonominės struktūros ir beveik visiška priklausomybė nuo nedaugelio pirminės produkcijos, - gamtinių iškasenų ir žemės ūkio produktų, - kurių kaina nuolat krenta. Štai kodėl neatidėliotinai reikalinga rasti sprendimą Afrikos šalių ekonomikos augimo tarptautiniam finansavimui. Kardinolas priminė 2002 metais Meksikos mieste Monterėjuje vykusią pasaulinę konferenciją, skirtą vystymuisi ir bendradarbiavimui, kur buvo pasiektas tam tikras konsensusas tarp pramoninių ir besivystančių šalių dėl bendros atsakomybės ir konsolidavimo pastangų galimybių.

Vatikano dikasterijos vadovas taip pat apgailestavo, kad pastarųjų metų duomenys vėl rodo, jog pramoninės valstybės neskuba vykdyti savo įsipareigojimo skirti apibrėžtą dalį bendrojo nacionalinio produkto paramai besivystančioms šalims. (Minėtą 0,7 proc. BNP kol kas skiria tik Skandinavijos šalys, tuo tarpu JAV ir kitų stambiųjų valstybių procentinė dalis yra žymiai mažesnė.) Kardinolas R.Martinas pažymėjo, kad iškyla ne tik paramai skirtų finansinių resursų kiekybės, bet ir kokybės problemos, nes šį bendradarbiavimą smarkiai trikdo įvairios biurokratinės kliūtys bei donorų kontrolės reikalavimai.

Remiamos iniciatyvos atsilikimui mažinti

Dėl tarptautinės paramos besivystančioms šalims kardinolas R.Martinas kaip pavyzdį nurodė Didžiosios Britanijos vyriausybės iškeltą iniciatyvą, pavadintą „Tarptautinis finansinis palengvinimas“ („International Finance Facility), kuriai Šventojo Sosto moralinį palaikymą yra pažadėjęs ir popiežius Jonas Paulius II. Pagal šį projektą per ateinančius dešimt metų bus siekiama kasmet iš turtingų šalių surinkti iki 50 mlrd. dolerių paramai socialinėms programoms neturtingiausiose pasaulio šalyse. Lėšos bus skirtos sveikatos apsaugos ir švietimo sistemoms vystyti, naujoms ligoninėms ir mokykloms statyti.

Vatikano konferencijoje dalyvavęs Didžiosios Britanijos finansų ministras Gordonas Braunas pranešė, kad šiai jo vyriausybės iniciatyvai pritarė ir pažadėjo suteikti finansinį įnašą mažiausiai 50 šalių. Tarp kitų aptartų galimų sprendimų sukurti fondus neturtingų šalių vystymuisi finansiškai remti, buvo minima iniciatyva įvesti specialų tarptautinį mokestį ginklų ir aukštosios technologijos produkcijos prekybai. Šią iniciatyvą, tarp kitų, parėmė Vokietijos, Japonijos ir JAV vyriausybės.

Taigi industrinės valstybės sukruto, tačiau laiko iki 2015 metų liko nedaug, todėl daugelis abejoja, ar bus pasiekti „tūkstantmečio tikslai“ sumažinti skurdą pasaulyje du kartus bei kitos socialinės programos – sumažinti badaujančiųjų ar švaraus geriamo vandens neturinčiųjų bei negalinčiųjų mokytis skaičių per pusę. Konferencijoje kalbėjusio Londono arkivyskupo kardinolo Kormako Merfio O’Konoro nuomone, skurdą per pusę Afrikoje bus galima sumažinti ne per penkiolika, bet geriausiu atveju per šimtą metų. Jis priminė, kad visos Afrikos, turinčios 700 mln. gyventojų, ekonomikos vertė yra mažesnė nei Olandijos, kurios gyventojų skaičius nesiekia ir 20 mln.

Ragindamas turtingas valstybes didinti paramą besivystančioms šalims Anglijos primas taip pat iškėlė svarbą didesnių galimybių patekti į Vakarų pasaulio rinkas, kad neturtingos šalys galėtų gauti daugiau pajamų iš eksporto. „Jeigu mūsų sąžinė neskatina mūsų taip veikti, tai turi daryti vien tik mūsų interesai, - kalbėjo kardinolas K.Merfis O’Konoras. – Juk negali būti didesnės grėsmės ilgalaikei globalinei taikai ir stabilumui kaip masinis skurdas“.

Pritardamas Londono kardinolo mintims dėl geresnių sąlygų besivystančių šalių eksportui sudarymo, Tarptautinio valiutos fondo konsultantas Džekas Bormanas konferencijoje pateikė Pasaulio banko vertinimus, jog tokia eksporto gerinimo politika leistų iki 2015 metų išsivaduoti iš skurdo 140 milijonų trečiojo pasaulio šalių gyventojų. Ypač svarbu Vakarų valstybėms sumažinti muitais ir subsidijomis paremtą savosios žemės ūkio produkcijos protegavimą, kad į rinką galėtų patekti besivystančių šalių gaminiai. Kaip tik šiuo klausimu Pasaulio prekybos organizacijoje vyksta atkaklios derybos, kuriose pastaruoju metu pasiekta nemaža pažanga ieškant konsensuso dėl subsidijų ir kitų barjerų žemės ūkio produkcijos prekybai sumažinti.

Dž.Bormanas taip pat pažymėjo, kad besivystančioms šalims irgi reikia daug padaryti gerinant savo ekonomikos funkcionavimą ir stiprinant konkurencingumą prekyboje. Reikia ir toliau vykdyti institucines reformas, stiprinti įstatymų veikimą, užtikrinti nuosavybės teisių bei tinkamą visuomeninio sektoriaus funkcionavimą. Šios reformos ypač turėtų stiprinti privatų ekonomikos sektorių, kuris visuomet pasižymi didesniu efektyvumu, gamybos plėtra ir reikiamų kapitalo investicijų šaltinių suradimu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija