Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kryžkelės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Darbai
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Televizijos laidų barškalai

Pastaraisiais mėnesiais televizijos debatų laidas stebintiesiems turi atrodyti, jog „kažkas ne taip”, jei jose nepasirodo du, lyg etatiniai, triukšmingi TV artistai – Rolandas Pavilionis ir Julius Veselka. Šalia ar už jų dažniausiai pasodinamas ir koks nors savo kruvinu komunistinio režimo paveldu besididžiuojantis senbolševikis. Na, ir prasideda agitpropinis barškėjimas, skirtas tiesai, faktams ir logikai nuslopinti.

Nestebina, žinoma, tokių laidų vedėjų „lygybės principo” nepaisymas, jei laidos tikslas – triukšmas ir kalbos akrobatika. Tačiau stebina kitų debatų dalyvių abejingumas tam, kad didžiąją laidos laiko dalį užgrobia J.Veselka ar R.Pavilionis, kitiems dalyviams palikdami tik statistų vaidmenį.

Sunku suvokti, ar toks savos kalbos nesuvaldymas ir net nuolatinis įsiterpimas į bandančių irgi kalbėti oponentų pasisakymus (lyg tiesa tarsi yla baksnotų į kurią nors kūno dalį) yra liguista būsena ar geros treniruotės pasekmė. Tai ypač išryškėjo dviejose laidose: „Koridoje” J.Veselka paskaitė litaniją gėrybių, gautų raudonajame „rojuje”, o prof. R.Pavilionis nesugebėjo užsičiaupti net civilizuotame „Spaudos klube”.

Tai priminė kažkur girdėtą dviejų ligų palyginimą: kai skrandis apnuodijamas sušvinkusiu maistu, kai kas negali sutvardyti savo vidurių, o kai smegenys apnuodijamos sušvinkusiomis idėjomis, kai kas negali sutvardyti savo burnos. Nejaugi todėl ir laidos oponentai, ir TV žiūrovai taip dažnai yra verčiami klausytis žodinių barškalų barškėjimo.

Mano vaikystės metais kaime nebuvo parduotuvių su stulbinančia gausybe žaislų. „Nuostabūs” žaislai būdavo tai, ką sugebėjo padaryti adata, yla ar peiliukas. Berniukai ypač didžiavosi barškalu. Tai buvo aplink išraižytą medinį būgnelį sukamas rėmelis su per būgnelio rėžius barškančiu mediniu liežuvėliu. Nesitikėjau, kad senatvėje teks susidurti su didelį triukšmą keliančiais intelektualiniais barškalais.

Kaip prof. Edvardas Gudavičius teisingai nurodė, Lietuvoje buvo net į okupacijos metus nusitęsusi J.Veselkos kartos tėvų Lietuvos Pirmojoje Respublikoje sukurta gerovė. Nepamirština ir tai, kad tėvynėje paliktieji – teisėtai ar ne – gyveno išvežtųjų ir nužudytųjų statytuose namuose ir butuose, naudojosi jų manta ir kitokiu palikimu. Ar ilgai galėjo to pakakti, kai buvo užsiiminėjama daugiausia tik „socializmo statyba”?

Nekalbama ir apie tai, kad okupuotos Lietuvos gerovę pakėlė ir antplūdis siuntinių iš tautiečių išeivių JAV, Kanadoje, Australijoje, Vakarų Europoje. Mano žmonos jauna giminaitė, gavusi porą suknelių, turėjo kuo apsirengti, kad galėtų važiuoti mokytis į Maskvą. Apsukri ir taupi žmonos motina, net grįžusi iš tremties Komi Respublikoje, įsigijo Kretingoje namelį. Tačiau kiauram stogui užlopyti prireikė, pagal komisaro žmonos užsakymą, iš Amerikos atsiųstos išeiginės juodos suknelės. O ar buvo „laisvas gydymas” be „blato”? Tai komisarienei, ko gero, dabar „blogiau gyventi”. O gal taip pat gerai dabartinių pensininkų ir skurdžių sąskaita?

Savo archyve užtikau įdomią sovietinės „gerovės” statistiką. JAV armijos žvalgybos specialistas Terry Van Vynckt 1985 metais paskelbė palyginimą tarp „ruso” ir amerikiečio darbo laiko kai kuriems pirkiniams (lentelę pridedu).

Pagaliau įvairūs veselkos, pavilioniai turėtų žinoti, kad visišką aprūpinimą ir dabar Lietuvos Antrojoje Respublikoje gauna kalėjimų gyventojai, kaip ir SSRS „pažangiausioje demokratijoje” gaudavo sovietinio didžiojo kalėjimo už geležinės uždangos kaliniai – sovietiniai piliečiai. Tačiau negirdėti, kad būtų daug savanorių tapti viskuo aprūpintais kaliniais.

Tad būtų gera, jei vyrautų TV diskusinės laidos be intelektualinių barškalų triukšmo.

Vilius BRAŽĖNAS

© 2004 "XXI amžius"