Atnaujintas 2004 rugsėjo 1 d.
Nr.65
(1268)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Pro memoria

Jis buvo Žmogus!

Algimantas Žilinskas

Mano Tėtis buvo Algimantas Žilinskas. Tai pats nuostabiausias Žmogus mano gyvenime, kurio dukra man buvo lemta būti. Daug gyvenime teko sutikti žmonių: vieni buvo mokytojai, kiti – Mokytojai; vieni buvo draugai, kiti – Draugai; vieni - giminaičiai, kiti - Giminaičiai; vieni – Žmonės, kiti – paprasčiausiai geri žmonės. Mano Tėtis buvo pirmas mano gyvenimo Mokytojas. Esu dėkinga Dievui, Likimui, mano Tėvui ir Motinai už man suteiktą teisę gyventi. Žinau, kad Jam dabar labai gerai, - ir ne todėl, kad nejaučia fizinio ir dvasinio skausmo, kad nereikia matyti raudančių žmonių, - Jis dabar su Dievu.

Labiausiai mane visą gyvenimą žavėjo Tėvelio Savęs ieškojimas. Mes visi gerai žinome Kristaus istoriją, kaip Kristus atverdavo duris paklydusiesiems. Klaidų gyvenime darome visi. Tokius mus sukūrė Dievas, kad per savo klaidas, jas išgyvendami, mūsų dvasia paaugtų kuo arčiau Dievo. Juk Dievo į Žemę siųstas Sūnus Jėzus Kristus taip pat darė klaidų. Bet tik mums, žmonėms, tai atrodo klaidos (kad ir Judo priėmimas savo Mokiniu). Tačiau nedaug žmonių sugeba pripažinti savo klaidas, nes tik jas pripažindamas žmogus daugiau jų nedaro ir žengia žingsnį arčiau Dievo. Juk tik klystantys žmonės, tik ieškantys savo kelio gyvenime į Dievą, tik paragavę tai, kas kartu, gali pasakyti, kas yra saldi Dievo palaima. Labai klysta tie žmonės, kurie mano, jog Tėvelis gyvenime padarė daug klaidų. Nevadinu nė vieno Jo gyvenimo tarpsnio klaida. Visos Jam gyvenimo numestos „klaidos“ buvo dėl didesnio suvokimo. Nebuvo Tėvelio gyvenimo klaidomis nei kunigystės metimas, nei šeimos sukūrimas, nei niekas, ką Jam teko gyvenime keisti ir išgyventi. Tik visi šie išgyvenimai Jį padarė didžiu Žmogumi.

Patys didžiausi Šventieji ryšį su Dievu pasiekia tik klysdami ir išgyvendami savo klystkelių kančią. Jėzus Kristus dėl Meilės žmonėms paaukojo savo gyvybę. Tėvelio Meilė žmonėms buvo taip pat be galo didelė. Daug kas sakydavo, kad ant Jo kaktos užrašyta – Kunigas. Tai todėl, kad Jis buvo be galo šiltas, mylintis, nuoširdus, atjaučiantis, išklausantis, padedantis nelaimės ištiktiems žmonėms. Jis taip ir pradirbo visą gyvenimą dvasininku. Tik vienu gyvenimo periodu oficialiai, kitu gyvenimo tarpsniu – neoficialiai. Jis visą gyvenimą buvo žmonių Dvasios gydytojas. O ar ne tokia Kunigo paskirtis?

Visą laiką gyvenime palaikiau bet kokį Tėvelio sprendimą, nes aš jį paprasčiausiai mylėjau. Ne taip mylėjau, kaip daugelis įpratę mylėti savo tėvus, kaip kūno ir kraujo suteikėjus bei genų perdavėjus. Man tėtis buvo Dvasinis Brolis. Mes visada (pirmą kartą kuomet man buvo apie dešimt metų) sugebėjome bendrauti be žodžių ir dabar tebesugebame. Tokia Meilė rašoma iš didžiosios raidės, tai tikra, Dieviška Meilė, kuomet jokia mirtis nepajėgia nutraukti šio Meilės ryšio.

Didžiuojuosi savo Tėčiu, nes ne visi žmonės sugeba sakyti teisybę apie save. Jis buvo Žmogus, kuris niekada nemelavo, neveidmainiavo, buvo tobulos kantrybės, aukšto intelekto, itin dvasingas, nuostabus Tėtis, atradęs tikrąją Dievo Meilę ir palaimą. Mes visi gerai žinome, kad šis Žmogus buvo tyras kaip kalnų krištolas. Nedaug gyvenime teko sutikti tokių žmonių. Paskutiniuosius Jo gyvenimo metus, kuomet aš Jį slaugydavau, man atrodydavo, kad Jo jau tik kūnas likęs ant žemės, kad Jis seniai jau Dievo palaimos karalystėje, mažas dvasios siūlelis telaiko Jį prie žemės. Tai buvo Žmogus, kuris per kančią (fizinę ir dvasinę), per Savęs ieškojimus buvo pasiekęs tą ribą, kai jau žemiškas skausmas neegzistavo. Tokia palaima Dievas nedaug ką Žemėje apdovanoja. Su kaupu Jis save atidavė Žmonijai. Padarė darbus, prie kurių galbūt niekas niekada nebūtų prisilietę, narpliojo sovietmečiu užguitos Bažnyčios gijas, surinko informaciją apie praeitį. Jo pagarba praeičiai buvo labai didelė, o juk visa gyvenimo išmintis eina iš praeities klodų.

Kai buvau dar visai maža, dar nėjau į mokyklą, kuomet verkdavau patirdama vaikiškas skriaudas, bandydavau pykti, kažką kaltinti, Tėtis mane ramindavo ir mokydavo: Nepyk! Gyvenime svarbiausia išlikti žmogumi!

* * *

Trumpas reziumė. Kas yra Žmogus? Ko Dievas jį siuntė į Žemę? Kokia jo Misija? Kas yra Meilė? Kas yra dvasinis gyvenimas? Kas kančia? Kodėl ji yra? Kas yra žemiška šiluma? Kas yra Dievas? Kam reikalinga Šeima? Kodėl tampama Kunigu? Kas yra Žinojimas? Kas Išmintis? Kokia Maldos Galia? Kas yra Ramybė? Kas nakties tylos skambėjimas?… Jis, mano Tėtis, atsakymus į šiuos klausimus žinojo. Ne iš knygų, o iš savo žemiško gyvenimo išgyvenimų.

Ilsėkis, Tėveli, ramybėje, Dievo dangaus karalystėje. Paprašyk Dievulio, kad daugiau tokių žmonių atsiųstų į Žemę…

Mylinti dukra Eglė

Skubu pas Jus

Skaitančiajai Lietuvos visuomenei gerai žinomas Vido Spenglos vardas. Tuo vardu išleistos kelios vertingos knygos: „Akiplėša“ (1996), „Atlikę pareigą” (1997), „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, XI tomas (1997) , „Objektas „Intrigantas“ (2002). Tuo vardu buvo spausdinama daug straipsnių „XXI amžiuje“ ir kitur. Šis vardas – tai Algimanto Žilinsko (1934–2003) slapyvardis. Mažai kas žino, kad šis autorius nuo pat jaunystės rašė eilėraščius. Šeima spaudai rengia jo poezijos rinkinį. Kol ši knyga pasieks skaitytoją, dar praeis kiek laiko. Minint pirmąsias A.Žilinsko mirties metines (rugpjūčio 30-oji), siūlome skaitytojams pluoštą jo eilėraščių,

ALGIMANTAS ŽILINSKAS

Skubu

Pažadintas vidunaktį beviltiško verkimo,
Varpų gausme – klaikios girtų dainos,
Skubu pas jus, nebodamas likimo,
Skubu pas jus, vaikai manos tautos.

 

Skubu pakelti motiną bežadę,
Išvytą iš namų girtų vaikų,
Skubu pas jus, kur, sąžinę praradę,
Išdraskėt aukurus šventų šeimų.

 

Skubu pas jus iš griaunamų bažnyčių
Su degančia širdy šventa tėvų ugnim!
Įžiebti aukurus apiplėštų seklyčių
Skubu aš, nešinas nauja viltim.

 

Skubu per gruodą, darganas, per audrą,
Skubu klaikioj vėjuotoje nakty…
Lydėdami varpai neramūs gaudžia
Kraupiai, kraupiai kaip motinos mirty…

 

Tačiau einu, nebodamas likimo.
Skubu, o Lietuva, su saule rytdienos!
Skubu pas jus per kraują atpirkimo,
Skubu, skubu, vaikai manos tautos…

                                            1959

 

Dūmai

Tu nežinai, kad kartais dūstama nuo dūmų,
O kartais dūstama be jų…
Nuo miesto triukšmo taip širdis sugrubo,
Taip pasiilgau vakarų tylių.

 

Žinau, kai sutemos apgaubs pirkelę gimtą,
Prigludusią prie upės šilo pakrašty,
Sena mama, dienos pabaigus triūsą,
Įdegs ugnelę kaitrią moliniam židiny.

 

Ir nuvingiuos virš stogo gyvačiuke dūmelis,
Įsivynios į liepas, nurausvintas rudens…

Tu nesijuok, kad aš kalbu kaip vaikas,
Tikrai, gimtinės dūmai man kvapūs iš mažens.

 

Basi žąsiganiai sustodavom tada po liepom
Ir svaigdavom nuo dūmų ir liepžiedžių medaus…
Toje pirkelėje į žemę mes atėjom,
Tame tyliam kampely išmokom daug gražaus.

 

Sakyk dabar: ar galima užmiršt pirkelę seną,
Prigludusią prie upės šilo pakrašty?…
Visai juk nejuokinga, kad dūmų pasiilgau,
Kad kartais jų įkvėpus, taip gera vėl širdy.

                                            1963

 

Gyvenimo nerimas

Vidunakčio balsas šią naktį kuždėjo:
„Negalima miegoti! Negalima šitaip eiti į nebūtį,
Kuri juodžiausia naktim apgaubs tau pasaulį,
Ir šviesą, ir pyktį, ir juoką.

 

Tau liko gyventi galbūt dešimt metų.
Galbūt du saulėtekiai, o gal jau – tik vienas.
Ir šią paskutiniąją naktį nenori tu šaukti balsu?!
Užgesti nesakęs, ką žemėj regėjai, mąstei, ko ilgėjais?!”

 

Ir aš, uždegęs paskutinį žvakigalį,
Parymau prie savo gyvenimo gaublio.
„Teisus tu, gūdusis vidurnakčio balse:
Gyvenimo pasakos dar tūno širdy paslėptos, gyvos, neišsakytos.

 

Aš kaltas! Kaltas, kad šviesiąją savo gyvenimo dieną
Atiduodu tai pilkai kasdienai:
Ir keikiu, pykstu ant tavęs, kad skruzdėlės naštą nešu.
Gerai, kad prikėlei - Tau nerimą savo atversiu“.

 

Ir krintantys žvaigždėmis metai, ir nemigos naktys,
Vis primena mano pasaulio artėjantį galą.
Šią juodo vidurnakčio valandą gūdžią šita nebūtis –
Nebaisi, bet rūsti – į širdį nerimu kalba, kad dienos praėję

 

Pradingo, negrįš, kad viskas pasauly,
Net mano mintys – tik akimirkos šios trapus judesys,
Kurio – nei žodžiais, nei rankom,
Ir net nei širdim nesuimsi.

 

Ir trupa tos dienos, ir byra skeveldrom į nebūtį juodą
Su mūsų niekšybėm, su meile – viskuo.
Ir keičiam šį judesį į pigų juoką,
Ir tartum lėbautojai švaistomės juo.

 

Aš žemę suskirdusiom rankom kasiau ir ravėjau,
Ir pirmąją meilę atidaviau jai:
Jos krūtys penėjo, svaigino, kerėjo.
- Aš begales pasakų skolingas už tai.

 

Manosios būties į nebūtį juodą kasdienis kritimas.
Ir mano svajonės, apgobiančios saulę, rūkus ir žvaigždynus,

Man suteikė laimę, kur protą ir širdį gaivina.
- Už meilę mąstyti – taip pat aš skolingas.

 

Skolingas. Kad šviesiąją dieną atiduodu tai pilkai kasdienai,
Kad byra skeveldrom į nebūtį juodą dažnai pigus juokas.
Gerai. Aš budėsiu. Temiega vaikai.
Jiems viskas ateis, kas man jau praėjo.

 

Budėsiu…
Nes skamba varpai.
Ir jie
Vis artėja,
Artėja,
Artėja…

                                            1971

 

Dukros

Miškas. Sniegas.
Aš. Ir jos –
Dvi stirnaitės

Atlapos.

 

Ū! – nuo pievos.
Ū! – miške. Žeria akys
Ugneles.

 

A! – iš slėnio.
A! – miške.
Pusto stirnos kojeles.

 

Ūkaukit į miško mėlį,
Stirnakojės dukružėlės.
Ten, miške, kur sniego pusnys,
Jums atsišaukia nykštukai.
Kai buvau dar mažučiukas,
Atsišaukdavo ir man.

 

Žaiskit, žaiskit, dukružėlės,
Kol pasaulis – pasakėlė.

 

Ū! – nuo pievos.
Ū! – miške.
Mano aidas
Ten ir čia.

 

A! – iš slėnio.
A! – miške.
Tęsias pasaka
Jose.

                                            1974

 

Žmogaus dalia

Mūsų vieškeliai – į juodą, tamsią naktį:
Nei iš kur, nei kur keliaujame – nežinom.
Nevalia sustoti, nevalia pavargti,
Ar sparnus palaužus, kristi iš mėlynės.

 

Praeity palieka tėviškės takeliai
Su purve įspaustom vaikiškom pėdelėm.
Lieka žalios pievos, šnarantis upelis.
Lieka savo vietoj, tiktai tu keliauji.

 

Ošia jūros bangos, šilas vėjy gaudžia,
Žydi pievoj gėlės, skleidžias pumpurėlis,
O žmogus–benamis vis tolyn keliauja –
Užkerėjo sielą laimės žiburėlis.

 

Neramus keliauja per gėlėtą žemę,
Dieną-naktį skuba vis pirmyn, pirmyn;
Ir nors saulė gęsta, ir padangė niaukias –
Keistas laimės sfinksas traukia vis tolyn.

 

Giedrą rudens naktį debesys vilnija,
Snaudžiantis mėnulis maudosi juose,
Išskrendančios gervės kažkur toly klykia:
Grįžti ir vėl skristi – jų tokia dalia.

 

Išskrendančios gervės grįš pavasarėjant
Su pilna gyvybės ir jėgos daina:
Tik žmogus-keleivis, sutemoj išnykęs,

Nebegrįžta žemėn niekad, niekada…

                                            1960

 

Malda

Sniegutis pirmas krinta. Smulkutės baltos snaigės
Širmai nudažė mišką, ežerą ir žemę.
Ir mano karštą veidą dangaus vėsos palaima
Lyg krikšto vandeniu nuplovė ir nuvalė.

 

Akimirka šventa! Palaimink mano būtį: ir tą,
Kur praeitim šaukiu, ir tą, kurios viešnia dar laukiu,
Nes jos abi vadinasi vienu vardu – G y v e n i m a s.

 

Tebūna šventas jis širdies troškimais, jausmais,
Klaidom ir proto aptemimais, kai dužo vieškeliai

Prie kryžkelių stulpų…

 

Palauk, akimirka! Dar neskubėk!
Pabūk snaige lieknos pušies viršūnėj –
Ji taip aukštai – prie pat dangaus.
Pabūk grumstu ant pilko miško kelio –
Jis taip arti – prie pat širdies!

 

Duok, Žeme, dar vieną ilgą dieną!
Kreivakeliais praeiti, šukes surinkti,
Širdies žaizdran sumesti, sulydyti,
Išgryninti - - - - - -
- - - - - - - ant tavo veido snaige sutirpti,
Ir savo atmintim,
Kaip krikšto vandeniu, nusimazgoti.

                                            1984

 

Kad ilgis krūtinė

Vaidenas man toliai, žydrioji padangė
Ir siauras takutis gelsvom parugėm…
Nejaugi, nejaugi man laimę išvogęs
Jau niekas ir niekad atgal negrąžins?

 

Norėčiau aš basas vagom bėginėti
Ir justi gaivumą žemelės gimtos,
Norėčiau prie klėties senos parymoti,
Kai viskas suminga, klausytis tylos.

 

Ir girgždesį rentinio šulinio seno,
Atrodo, girdžiu aš pilkoj sutemoj.
Girdžiu, kaip iš tolo jau gervės klegena –
Pavasarį neša ant savo sparnų.

 

Palinkusį kryžių prie kelio smėlėto

Aplaistyčiau ašarom džiaugsmo karštom,

Ir melsvą žibutę ant žemės padėčiau –
Aš melstis nemoku bedvasėm maldom.

 

Nuskinčiau aš pievoje dobilą baltą,
Ieškočiau jo lapuos savosios lemties,
Zuikučio aguoną, kaip žaizdras raudoną,
Prisegčiau prie kaspino juodo buities.

 

Ir nieko, o nieko daugiau man nereikia,
Tik kūdikio juoko ir ašarų jo…
Ir kam gi, ir kas gi man dalią užkeikė,
Kad ilgis krūtinė lopšinės dainos?…

                                            1962

 

Mana tąsa

Pušies viršūnę aš regiu už lango –
Visatos, Žemės gabalėlį menką –
Ir visą būtį, įspraustą į Ranką,
Kuri augina pušį ir palaiko Žemę.

 

Aš didelis svaja ir troškimu gyventi,
Ir nešti duoną rankoj pavargusiam prie kelio;
Aš mažas buvime sraige ant pilko tako,
Kurią sutraiškyt gali žmogaus-praeivio batas.

 

Didybė ir menkumas – manyje visa telpa,
Kaip telpa Žemėj žmonės, Visatoje – žvaigždynai.
Bet kas mane nuo žemės įstengs paimt, pakelti

Į ten, kur veda proto, širdies, jausmų troškimas?

 

Gal protas? Nusivyliau – jis atsako neduoda
Žmogaus būties problemų esminėje grandinėj,
Todėl širdim ir protu godus į slėnį puolu,
Kur marma šaltinėlis iš tėviškės laukymių.

 

Kur pakelėse rymo smūtkeliai sudūlėję,
Iškentę su mumis audras, liūtis ir vėjus,
Kur prabočių dvasia į sielą tyliai beldžias,
Kad jai duris atvertum, kad duotum tylią kerčią,

 

Kurioj ji šiluma, taika papuoštų nykią būtį
Ir lieptų vėl gyvent, gyvent, gyvent, gyventi!
Kur lieptų savo žemėj mums būti, būti, būti,

Kaip kryžiai prie sodybų, smūtkeliai palei kelią.

 

Bet žemėj viskas miršta…
Tik aš-žmogus-keleivis
Turiu nukakt į šalį,
Kur niekas nepraeina,

Kur ir mana tąsa –
Dievybės esmėje.

                                            1989

 

Onkologijos klinikos koplyčioje

Ačiū, Viešpatie, kad atėjai į šią koplyčią.
Ačiū, kad leidai sulaukti Tavo atėjimo čia.
Dėkoju, kad paskutinį kartą, pabūsiu šitoje bažnyčioj
Ir atsisveikinant pasveikinsiu Tave.

 

Žinau, kad baigias mano žemės kelias
Ir greit – oi greit! – suduš į mirtį svajos.
Paliks tik tėviškėj numintas takas;
Taigoj jau jį seniai užklojo kedro šakos.

 

Paliks anūkai… Jie prie mano kapo
„Amžinatilsį“ atėję sukalbės:
Išmokiau juos sudėti kryžiaus ženklą,
Išmokiau vargstančiam bėdoj padėt.

 

Atrodo, viską, Viešpatie, dariau kaip mokei,
O jei klydau, klydau silpna valia.
Žinau, atleidai man. Dabar atleiski savo tarną,
Kaip Simeoną, pakylėjusį Tave.

 

Tik gyvasties, prašau! Man neatimki.
Kaip trokštu dar gyvent! Gyvent, gyvent, gyvent!…
Bet rankos žemėn svyra, bejėgis kūnas linksta.
Žinau, kad baigiasi… šita diena.

 

Kokia rūsti šita būties minutė
Išeinančių iš žemės į ūkanų tamsas!
Meldžiu: įdėk tikėjimo, vilties žvakutę,
Kuri šią tamsą vėl pavers šviesa.

 

Ir aš kartoju su pasmerktaisiais broliais:
„Tikiu Dievą Tėvą visagalį“. Tikiu, tikiu, tikiu…
…Regiu, kaip tėviškės bažnyčios varpas jau siūbuoja,
Lydėdamas mane į Paseirės kapus.

 

Ačiū, Viešpatie, kad atėjai į šią koplyčią,
Kad atsisveikinant pasveikintum mane.
Ramus aš vėl, nes suteikei mirty didžiausią viltį:
Gyventi Tavyje! Nemirti niekada!

 

…„Tikiu Dievą Tėvą visagalį“…

                                            1989

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija