Atnaujintas 2004 rugsėjo 1 d.
Nr.65
(1268)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Bibliotekoje renkasi skautai

Kaune, gražiame Žaliakalnio rajone, Raseinių g. 26, 1995 metais buvo atidarytas Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos filialas – Zigmo Kuzmickio muziejus – biblioteka. Lietuvių išeivių iš Lietuvos šeima – Irena ir Vytautas Lenartai padovanojo savo paliktą turtą Kaune – namą Kauno kultūros fondui. Tai ir buvo pagrindas Z.Kuzmickio muziejui įrengti, kad nebūtų pamiršti jo nuopelnai Lietuvai, jos kalbai, literatūrai, pedagogikai. Pirmame aukšte įrengta biblioteka, antrame – muziejus.

Laukui bėgant biblioteka tapo lyg ryškus švyturys to rajono gyventojams. Čia vyksta įvairūs renginiai. Kauniečiams gerai žinomas Rotušės šeimininkas, renginių ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius tapo minėto rajono gyventojų bendruomenės centro „Pelėda“ pirmininku, pavaduotojas – K.Smilga, sekretorius – Petras Marcinkevičius, kuris yra Z.Kuzmickio muziejaus-bibliotekos vedėjas. S.Kadūnas – nepamainomas sporto varžybų organizatorius. Jiems talkina bibliotekos darbuotojos Ramona Obelienienė ir Larisa Kalakutina. Bendruomenės aktyvistai pasitarti renkasi į biblioteką.

Geroji šio muziejaus dvasia – Teresė Kuzmickienė. Ji nuolat rūpinasi savo vyro V.Kuzmickio atminimo išsaugojimu. Jos dėka išvydo šviesą knygos „Tikėjo gimtuoju žodžiu“ (1991), „Z.Kuzmickio bibliografija“ (1998). Šiuo metu spaudai rengiama jo poezijos ir pasakėčių knyga.

T.Kuzmickienė yra mūsų – Kauno „Aušros“ – vyr. skaučių draugovės sesė skautė. Minėtoje bibliotekoje vyksta ir mūsų sueigos. Pernai čia šventėme Mokytojų dieną. Šventėje dalyvavo Žaliakalnio pradinės mokyklos mokytojos ir mokiniai.

Ta proga susipažinome su seserimi Bernadeta. Ji moka daug liaudies dainų, žaidimų. Bibliotekos direktorius P.Marcinkevičius ir sesuo Bernadeta sukūrė linksmą nuotaiką.

Bibliotekoje minėjome Gedulo ir vilties dieną. Be mūsų draugovės sesių, kartu dalyvavo buvęs tremtinys brolis skautas Viktoras Opulskis ir sesuo Bernadeta. Kartu pasimeldėme, sugiedojome himną. Mūsų draugovėje yra Sibiro tremtinė Laimutė Akstinaitė ir Nepriklausomos Lietuvos karininko, politinio kalinio našlė Bronė Inokaitienė. Jai ir kitoms ši diena sukelia skaudžių prisiminimų.

Šios dienos proga į skautų gretas buvo priimtas P.Marcinkevičius. Įžadą davė prie mūsų draugovės vėliavos, kurioje išsiuvinėti žodžiai: „Dievui, Tėvynei, Artimui“. P.Marcinkevičius pasidalijo savo prisiminimais: „Išsipildė mano jaunų dienų svajonė – tapau skautu! Būdamas paauglys, palėpėje atradau tuo metu draudžiamus „Skautų aido“ žurnalus. Su draugais slapta skaitėme ir mokėmės, kaip ugdyti pastabumą, kaip stovyklauti, įkurti laužą. Žinojom, kad kiekvieną dieną reikia gerą darbą padaryti. Mokėmės gyventi. O tas gražus skautiškas žodis „Budėk!“ – sudrausmindavo, įkvėpdavo ryžto. Įgytas žinias panaudodavome iškylaudami, turistiniuose žygiuose. Nebūdami skautais – širdyse jais buvome!“

Po to patraukėme prie kryžiaus, kuris stovi šalia bibliotekos pastato. Jį pastatė rajono politiniai kaliniai ir tremtiniai. Sesė Teresėlė ir brolis Petras papasakojo, kiek reikėjo įveikti biurokratinių kliūčių. „Mes didžiuojamės, nes tik vienintelė mūsų biblioteka Kaune turi kryžių, tokį, kokį statydavo prie namų, prie kelių mūsų senoliai“, – džiaugėsi brolis Petras.

Grįžę į muziejaus svetainę vaišinomės, uždegėme tautinių spalvų žvakę – laužo simbolį. Buvo išdainuota daug dainų, išpasakota prisiminimų. Sesė Laimutė pabrėžė posakio išmintį: „Be praeities – nebus ateities!“ Iš praeities mes semiamės patirtį.

Sesuo Bernadeta išmokė, kaip dainuodami galime pasimelsti. Visi atsistoja, susiima rankomis, prašydami Dievo palaimos – rankos delnais į viršų keliamos aukštyn. Meldžiantis išklausyti – rankos kryžmai sudedamos ant krūtinės. Pagerbiant Viešpatį – galva palenkiama, rankos sudedamos kaip maldai:

Dieve, palaimink mus,
Susirinkusius čia visus,
Palaimink visą pasaulį,
Vien Tau garbė tebus!

Žodžiai antroje eilutėje keičiami: „palaimink šį stalą; skautus; draugovę; išėjusius skautus į Amžinybę“ ir t.t. Melodija lengva, įsimintina. Gera būti drauge, kai skautiškas mūsų laužas – žvakės liepsnelė liepsnoja kaip ir mūsų širdys.

Olga ŽILINSKIENĖ,
LSS Kauno „Aušros“ draugovės metraštininkė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija