Atnaujintas 2004 rugsėjo 8 d.
Nr.67
(1270)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Etinis reliatyvizmas ir atgimstanti mokykla

Petras ŠIDAGIS

1. Mokykla – ypatingas, žmogaus proto (pedagogikos mokslo) valdomas ugdymo veiksnys.

Klausantis radijo ar televizijos laidų bei skaitant spaudą atrodytų, jog vien tik ekonomika ir teisėsauga nulems gerą žmonių gyvenimą Lietuvoje. Tai vienpusis požiūris. Pamirštamas kitas dalykas – žmonių dorinės sąžinės ugdymas. Šiuo metu švietimo dorinės problemos visuomenėje tampa vis aktualesnės. Nusikalstamumas nemažėja. Atskleisti ir įveikti šias blogybes valstybei galėtų pagelbėti pedagogikos mokslas apie visuomenės ugdymą. Gerų rezultatų buvo pasiekta prieškario Lietuvoje. Derėtų pasinaudoti tuo patyrimu. Anot prof. S.Šalkauskio, pagrindiniai visuomenės ugdymo veiksniai ir veikėjai yra šeima, mokykla, kariuomenė, Bažnyčia, įstatymai, spauda, jaunimo ir kt. organizacijos.

Tačiau čia ypatingą vaidmenį atlieka mokykla. Labai svarbu, kokia ji yra, į kokią visuomenę orientuota. Sakoma, kokia mokykla, tokia ir visuomenė. Tai pasitvirtina. Mokykla yra tarsi ateities visuomenės veidrodis. Tuo labiau kad su ja siejasi ir šeima, ir Bažnyčia.

2. Vienas pamatinių pedagogikos principų (polių) – pasaulėžiūros principas.

Šiuo metu reformuojamoje švietimo sistemoje pasaulėžiūros ugdymo reikalai, švelniai tariant, atsilieka. O juk pasaulėžiūra yra vienas pedagogikos principų. Buvę švietimo strategai pasaulėžiūrą švietimo sistemoje monopolizavo. Tai pavojinga, nes nėra patenkinami visų visuomenės narių iš tradicijos kylantys poreikiai. Pavyzdžiui, nors švietimo koncepcijoje, ugdymo programose nuolat skamba žodžiai „humanizmas“, „demokratija“, tačiau iš tikrųjų nėra sudarytos lygiavertės sąlygos tradicinių religinių pasaulėžiūrų mokykloms. Vadinasi, visi tėvai vienodai moka į valstybės biudžetą už švietimo išlaidas, tačiau ne visų teisės lygios. O juk pasaulietinės mokyklos sąvoka, kaip ji suprantama Vakarų Europoje, apima ir konkrečias, valstybės pripažintų tradicinių pasaulėžiūrų mokyklas. Pavyzdžiui, mane, kaip tėvą, norintį išauklėti savo vaikus katalikiškai, diskriminuoja požiūris, kad pasaulietinė mokykla yra laicistinė (laisvamaniška). Kun. V.Aliulis, kuris yra vienas mūsų Konstitucijos rengėjų, dar 1995 m. sausio 24 d. straipsnyje Demokratija – tai piliečių lygybė, bet ne religinių bendrijų lygiava („Lietuvos rytas“) gana tiksliai išaiškino pasaulietinės mokyklos sąvoką taip, kaip ji suprantama europietiškai. Jei tinkamai nesilaikoma šios sampratos, vadinasi, šiandieninė laisvamanybė – vienintelė teisinga ideologija. Tačiau tai nesuderinama su mūsų šalies Konstitucija.

Manoma, kad mokyklų pasaulietiškumas reiškia, kad pasaulėžiūros ir religijos požiūriu mokyklos turi būti neutralios. Teoriškai (dokumentaliai) ar esant pasyvioje ugdymo atžvilgiu pozicijoje, pavyzdžiui, stebint mokytojo vedamą pamoką, tai teisinga. Tačiau aktyvi auklėjamoji veikla visada yra susijusi su tam tikra pasaulėžiūra – ji nemėgsta tuštumos. Pasyvumas kaip tik ir sukuria tą tuštumą, kurią vėliau gali užpildyti pasaulėžiūra, atnešta „iš gatvės“, tokia kaip utilitarizmas, hedonizmas ar pan. Mokytojams, kurie diegia Dievo, Tėvynės ir artimo meilę savo mokiniams, dažnai metama replika: „Dirba (auklėja) sovietiniais metodais!“, jie kaltinami kompetencijos ar išsilavinimo stoka ir pan. Tačiau kad ir kaip bandytum šį dėsnį apeiti, jis – neišvengiamas būtinumas. Nenusileidžiant tam būtinumui, pedagogika fiziškai negalės atlikti savo uždavinio.

3.Etinio reliatyvizmo liūdnos pasekmės ir grėsmė ateičiai.

Šiandieninės laisvamanybės ideologijos, užmaskuotos „humanizmo“, „demokratijos“ deklaracijų skraiste, pavojų pasauliui aiškiai atskleidė popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje Veritatis splendor („Tiesos spindėjimas“, 1993 m.). Šią „moderniąją“ doktriną Šventasis Tėvas įvardijo kaip etinį reliatyvizmą. Enciklikoje Popiežius rašo, kad tai doktrinos, kurios individams arba socialinėms grupėms pripažįsta teisę nustatyti, kas gera, o kas bloga. Žmogaus laisvė galėsianti „kurti vertybes“ ir naudotis pirmenybe tiesos atžvilgiu. Tiesa būsianti pripažinta laisvės padariniu. Taip mėginama, rašo Popiežius, sukurti grynai „žmogišką“ moralę, kurioje žmogus, remdamasis vien savo protu, pats sau autonomiškai susikuria moralinį įstatymą. Tokia subjektyvi, realistinė ir utilitaristinė moralė yra laikoma etinio reliatyvizmo siela. Ji esanti būtina demokratijos sąlyga, nes tik ji galinti sukurti tarpusavio toleranciją ir visuotinę taiką (plg. Veritatis splendor, 35 ir 36.) Popiežius įspėja, kad etinis reliatyvizmas sudaro didelį pavojų visai Vakarų civilizacijai („Varcare le soglie della speransa“, Milano, Mondadori, 189). Popiežius pripažįsta, kad neteisingai suprastos „tiesos“ vardu ne kartą buvo įvykdyti tikri ir dideli nusikaltimai.

Čia tiktų palyginimas apie mus supančią Visatą: mūsų fizinė tikrovė realiai egzistuoja ant kelių universaliųjų fizikinių konstantų pagrindo – gravitacijos, šviesos greičio, absoliutaus nulio, Planko ir dar kelių. Jeigu bent viena šių konstantų būtų kad ir nežymiai pakeista, tai Visata – bent ta, kurią mes pažįstame, – neegzistuotų (Ž.Gitonas „Dievas ir mokslas“). Moralėje taip pat egzistuoja konstantos, kurios palaiko žmonių civilizaciją. Iš tikrųjų civilizacija ir susikūrė ant jų – tų vertybių pagrindo, kurios suvienijo žmones. Tai Dekalogas (Dešimt Dievo įsakymų). Jo ignoravimas žlugdo visuomenę, mažina jos gyvybingumą, fiziškai naikina tautą. Todėl, be abejo, didelis savižudybių, šeimų irimo proceso spartėjimas ar augantis narkomanų skaičius Lietuvoje yra sąlygojamas būtent tos objektyvios moralės auklėjimo trūkumų. Mokykla privalo taisyti šią klaidą, ir ji kartu su kitais ugdymo veiksniais – šeima ir Bažnyčia – privalo būti pajėgi tai padaryti!

Labai gaila, bet, perskaičius mūsų švietimo bendrąsias, pilietinio ugdymo bei kitas programas, matyti, kad etinio reliatyvizmo ideologija vyraujanti. Deklaruojamas reformuojamos švietimo sistemos „modernumas“, kuris, užuot keitus tik formas šiuolaikiškesnėmis, stengiasi panaikinti mokyklos prigimtį auklėti. Norėtųsi paklausti: argi jau paseno vagystės, paleistuvystės, melas, kitos blogybės? Eidami tik plačiu keliu – tenkindami, o ne ugdydami mokinių poreikius, galime toli nueiti nuo mokyklos tikslų. Kadangi kokia mokykla, tokia bus ir visuomenė, logiška, kad „moderni“ mokykla be auklėjimo principų kelia pavojų atgimstančios Lietuvos valstybės demokratinei ateičiai, jos piliečių vienybei ir santarvei.

4.Kad tautos medis nedžiūtų, bet duotų gerų vaisių.

Kaip įspėjimą šiandieninei grėsmingai situacijai žymus pedagogas S.Šalkauskis rašė, kad demokratija viena pati dar negali tinkamai piliečių išlavinti ir išauklėti, dargi net priešingai – ji reikalauja savo piliečių tinkamo, būtent visapusio išsilavinimo ir išsiauklėjimo. Šis ugdymas apimtų visas – fizinio (prigimties), kultūrinio (proto) ir religinio (sielos, dvasios) ugdymo sritis. Toks ugdymas turėtų būti kiekvienoje mokykloje, nepriklausomai, kokios pasaulėžiūrinės krypties ji būtų. Religinis ugdymas čia turėtų būti ne šalia, bet centre*, nes jis – auklėjimo ašis. Su šia problema susijęs ir mažas gimstamumas. Tai rodo, kad civilizacija, užmiršusi religines vertybes, yra išmirštanti – ji neturi ateities. Nėra abejonės, kad Lietuvos atgimimas įvyks ne per ekonomikos ar kultūros pakilimą, bet būtent per religingumo atgimimą tautoje. Tik religingos tautos istorijos tėkmėje sugebėdavo išlikti ir suklestėti, taip išsaugodamos ir savo tautos tapatumą (S.Maziliauskas „Lietuvos kelias krikščionybėn“) ir savo skaitlingumą! Šio fenomeno esmė – religijos teikiamose dorybėse sugebėti gerbti, mylėti ir pasiaukoti, nugalint savąjį ego. Prisiminkime ir Abraomo – tautų tėvo Šventajame Rašte – tikėjimo pasirinkimą bei Dievo duotą pažadą jam duoti gausių palikuonių. Čia taip pat slypi atskiro individo ir visuomenės sveikatingumo (Vydūnas „Sveikata, jaunumas, grožė“) ir laimingumo (S.Šalkauskis, Rinktiniai raštai „Pedagoginės studijos“) sąlygos.

Kokia išeitis? Manau, kad dėl objektyvių 50 metų sovietizacijos pasekmių, sumažinusių religijos įtaką mokykloje, bei dėl šiandien ypač reikalingos harmonijos ugdyme vertėtų suaktyvinti religinį ugdymą, padidinti jo įtaką visoje švietimo sistemoje. Vienas būdų – valstybės pripažintų religinių bendrijų mokyklų tinklo sukūrimas, priimant nuostatas, kurios leistų lygiavertiškai jas finansuoti. Poreikis steigti tokias mokyklas visuomenėje kyla. Pavyzdžiui, tai rodo norinčiųjų mokytis Vilniaus jėzuitų gimnazijoje skaičius: jų yra kelis kartus daugiau nei mokykla gali priimti. Aišku, šių dienų katalikiškos mokyklos diegiama pasaulėžiūra privalo eiti ir augti su gyvenamojo meto problemomis, ji negali būti sustabarėjusi, neaktuali, neproblemiška. Naujausieji mokslų (pvz., fizikos) atradimai duoda mums teisę visu balsu prabilti apie Dievą iš moderniojo mokslo perspektyvos (pagal Č.Kavaliauską „Tarp fizikos ir teologijos“, 70).

Nereikėtų pamiršti, kad ir bendrųjų disciplinų lygmenyje tikybos mokymas taip pat dar nėra dėstomas lygiaverčiai kitoms, jei lyginsime tikybos vertinimą bei savaitinį pamokų skaičių. Skaudu, bet šiandieniniame ugdyme dar neatkūrėme viso to, ką pozityvaus buvome pasiekę ir įgiję prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje. Todėl sugrįžimas prie krikščioniškosios pasaulėžiūros ugdymo mokykloje nebūtų sugrįžimas į praeitį – tai būtų sugrįžimas į aukštesnio lygio visuomenės sąžinės ugdymą, taisant šių dienų švietimo reformos trūkumus. Išmintingas nuolatinis sąžinės ugdymas, sumanus auklėjimas užtikrintų piliečiams laisvę ir širdies ramybę, visuomenei – augimą ir klestėjimą.

Vilnius


 

* Dabar švietimo reforma ugdymo svorio centrą nukreipia į kultūrinio gyvenimo sritį. Todėl išryškėja tik siaura pedagoginio ugdymo kryptis – pedagoginis humanizmas su etinio reliatyvizmo koncepcija. Humanizmo krikščioniška prasme pagrindas yra savo artimo (kad ir koks jis būtų, net priešas!) meilė dėl Dievo meilės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija