Atnaujintas 2004 rugsėjo 22 d.
Nr.71
(1274)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Turime pasodinti medžių, po kuriais
niekada nesėdėsime…“

Keli štrichai Birutės Kurgonienės – Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centro direktorės – portretui

Rasa KLEVAITĖ

Birutė Kurgonienė

Ji – šventės siela ir protas

Pasitaikė maloni galimybė dalyvauti antrojoje Vilniaus apskrities kultūros ir meno šventėje „Vilnijos vainikas–2004“ Trakų rajone. Šventė skambėjo aidėjo dvi dienas Aukštadvaryje, Onuškyje, Lentvaryje, Trakų Rėkalnėje. Stebino dalyvių darna, susiklausymas, renginių „sustygavimas“. Net prapliupus liūčiai, artistai, negailėdami nei savęs, nei sceninių kostiumų, stengėsi atlikti repertuarą iki galo ir nepaisė, kad akompanuojantis orkestras dėl blogų oro sąlygų negalėjo groti.

– Kas organizavo šią šventę?

„Kultūrinės veiklos centras, - atsako žinantieji. – Direktorė ne tik dienas, bet ir naktis prarymojo prie projekto. Ji – šventės siela ir protas“.

Birutė Kurgonienė, kuri, beje, yra ir Vilniaus apskrities kultūros ir meno tarybos pirmininkė, skiria keletą minučių man: „Šventas“ ir „šventė“ – vienos šaknies žodžiai… Šventę kiekvienas suvokia savaip. Taip joje ir dalyvauja. Vieniems tai proga stabtelėti ir atsigręžti į dvasines vertybes, gilesniu žvilgsniu dirstelėti į savąjį vidinį pasaulį. Kitiems – pailsėti nuo sunkių darbų, pramogauti. Tačiau pasitaiko ir ypatingais „tarnystės“ genais pažymėtų žmonių, kuriems šventė – tai galimybė dovanoti žmogui džiaugsmą ir viltį, daryti pasaulį tobulesnį ir gražesnį. Šiandien, jubiliejiniais metais, pagarbiai žvelgiame į KALBĄ, KNYGĄ ir DAINĄ. Piname svajonių vainiką gražiausiu vardu pasaulyje šaukiamai šaliai, kuriai likimas lėmė būti mūsų tėvyne…

Likimas yra ir dovana, ir našta

– Poetas Josifas Brodskis tvirtino: „Žmogus – tai biografija plius likimas“, - sako B.Kurgonienė.

Ji - laimingas žmogus, nes išsirinko kultūros žmogaus kelią. Kelią, vedusį ją prie žmonių, leidusį nuolat būti tarp jų, skatinusį skleisti grožį ir gėrį. Žinoma, dėl didelio atsidavimo profesijai nukenčia asmeninis gyvenimas.

„Aš – moteris, jaučianti vienišumo gėlą… - po skausmingo atodūsio sako Birutė. – Vis dėlto meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nebuvau laiminga. Mylėjau ir mane mylėjo…“

O gal žmogaus likimas yra ir dovana, ir našta? Tačiau jei likimas viską sprendžia ir laimi, koks tada paties žmogaus vaidmuo visuomenės gyvenime?

Birutės mąstymo spektras – įvairiaspalvis – tarsi vaivorykštė

Birutė – reto darbštumo žmogus, intelektuali kultūros profesionalė, teorinius ir praktinius įgūdžius įgijusi mokydamasi M.K.Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje ir studijuodama Minsko kultūros institute, vadovaudama įvairiems būreliams, chorams, o vėliau ir kultūros rūmams bei kitoms kultūros įstaigoms. Ji atsidavusi kultūros darbininkė, sugebanti pagarbiai prisiliesti prie klasikos ir drauge žengti koja kojon su gyvenimu. Tokie žmonės palieka pėdsakus kultūroje, net ir nesistengdami demonstruoti savęs, o atvirkščiai – surasdami, išryškindami kitus. Tai žmogus, apdovanotas gaivališka energija ir nuoširdumu, mokėjimu bendrauti su įvairių grupių ir sluoksnių žmonėmis, pasižymintis išlavintu humoro jausmu ir nepakartojamu sąmojumi, troškimu padaryti pasaulį gražesnį, mokėjimu žavėtis ir džiaugtis. Ji – moteris eruditė, kurios mąstymo spektras – įvairiaspalvis – tarsi vaivorykštė, asmenybė, įdėmiai bei skvarbiai žvelgianti į mūsų tautos ISTORIJĄ ir KULTŪRĄ įvairių sudėtingų, reikšmingų valstybinių kataklizmų, pervartų vyksme bei slinktyje.

„Žmogus, gyvenime patyręs skausmo ir sunkumų, paprastai būna geresnis ir atlaidesnis. Tačiau ne paslaptis, kad visiems mums būdinga idealizuoti praeitį ir, atvirkščiai, nuolat jausti nepasitenkinimą šiandiena. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šių dienų visuomenė išgyvena krizę, kasdien susiduriame su negatyviais reiškiniais, o tai rodo, jog ne visus laisvė įkvėpė gražiems siekiams, - sako direktorė ir Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centro lektorė. – Negerų prisiminimų iškyla atmintyje. Antai, dažnai keičiantis valdžioms, apstu buvo kultūros „kuratorių“ aplaidumo, beatodairiško išpuikimo ir pinigų švaistymo atvejų, kurių nei pateisinsi, nei išteisinsi. Daugelio sielose – tuštuma, kurią paliko negailestingas laikas, išmokęs daug ką nutylėti arba, dar blogiau, – nevykusius, niekam tikusius darbus pridengti skambiomis, bet iš esmės nieko nereiškiančiomis frazėmis. Prisiminkime, su kokiu patosu ir išoriniu entuziazmu buvo pridengiamos niekdarystės ir pagalvokime, ar tuo dirbtiniu patosu ir entuziazmu neatpirkdavome tylėjimo bei abejingumo, cinizmo ar nekompetentingumo“.

Apie darbus, kuriuos nuveikė Rytų Lietuvos kultūrinės

veiklos centras

„Bendradarbiaujame su Ignalinos, Molėtų, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų, Ukmergės, Varėnos, Vilniaus, Zarasų ir Elektrėnų bei Visagino savivaldybėmis, - pasakoja direktorė – įvairių projektų iniciatorė. – Pagrindinis šio bendradarbiavimo tikslas – multikultūrinio paribio integracija į šalies dvasinį ir kultūrinį gyvenimą. Su įvairiomis organizacijomis esame pasirašę daugelį bendradarbiavimo sutarčių dėl bendrų kultūros projektų įgyvendinimo. Organizuojame koncertų ciklus „Ei, Lietuvos kareivėliai!“, „Sostinės jaunimas – būsimiesiems ūkininkams“, „Tėvynės labui“, „Ilgiausių metų!“, „Želkit, želmenėliai!“. Tradiciniai tapo regiono literatų susitikimai „Gimtosiomis literatų pėdomis“, Rytų Lietuvos literatų konkursai, vaikų lėlių teatrų „Karūnos“, Vilniaus apskrities teatrų „Vaivorykščių tiltų“ šventės, taip pat akcijos „Pasveikinkim žemę su pavasariu!“, „Ant piliakalnio žilo“, „Uždekime Vėlinių žvakelę ant pilkapių“. Ryškiausieji Centro renginiai – drauge su Vilniaus krašto totorių bendruomene surengti totorių ir karaimų įsikūrimo Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje 600-ųjų metinių minėjimai įvairiose vietovėse 1997-aisiais bei Vilniaus apskrities kultūros ir meno šventės „Vilnijos vainikas“, surengtos 2001 ir 2004 metais“.

„Tenebūna žmogui atimta tėvynė…“

„Dar ir šiandien menu: baigiantis 1998-ųjų pavasariui, praėjus penkiasdešimt metų nuo didžiojo Lietuvos gyventojų trėmimo, koduotu pavadinimu „Vesna“, pradžios, Taujėnuose (Ukmergės r.) rinkosi šiauriausios Igarkos – Užpoliarės – tremtiniai, - pasakoja B.Kurgonienė. – Lyg per atlaidus į Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios šventorių plūdo žmonės iš visų Lietuvos kampelių. Neatsitiktinai sugužėjo minių minios. Juk 1948 metų gegužę į tolimąją Igarką ištremta dvylika tūkstančių lietuvių. Po šv. Mišių aktorius Vytautas Dumšaitis skaitė Antano Paulavičiaus „Maldą“, kurios paskutinius žodžius atkartojo daugelis: „Neleisk Rusijos žemei daugiau gimdyti tironų, meldžiam Tave, Viešpatie. Niekur, niekada per amžių amžius tenebūna žmogui atimta Tėvynė“. Žvelgiau į raukšlėtus, bet giedrus buvusių igarkiečių veidus. Klausiausi skambių jų balsų. Šie žmonės man buvo nepaprastai gražūs – tiek daug iškentėję, bet nelaikantys pykčio ir pagiežos širdyse“.

Kas jau kas, o Birutė žino, kas yra karčioji tremtinio dalia. Jos vaikystė – tremtinės vaikystė: gimė Pečioroje – Komijoje. Štai iš kur tas charakterio tvirtumas, ištvermė ir neskubėjimas teisti…

Atvaizdai – pasakojimai apie asmenybes

Vadovaujant B.Kurgonienei surengta daug gražių švenčių, įvairiausių renginių, akcijų, išvykų, priimta svečių.

„Tačiau… - jos akyse – liūdesio atšvaitai, - laikas užmaršties skraiste pamažu gaubs ir uždengs šiuos puikius praeities kultūros dalykus. Teliks atsiminimai dulksnoje prieblandoje. Kitiems ir tie išbluks. Ką Centro darbuotojai galėtų sukurti, kad išliktų amžiams?“

1993 metais buvo paskelbti naujausi Rytų Lietuvos gyventojų sociologiniai tyrimai. Akademikas Zigmas Zinkevičius sielojosi: kas šiandien pasakys, kokias nuoskaudas ir dvasios kančias patyrė Pietryčių Lietuvos asimiliacijos girnų malami lietuviai. Jų nutautinimas – didžiulis visos lietuvių tautos skausmas, nacionalinė tragedija. Dauguma Pietryčių Lietuvos gyventojų, kad ir kuria kalba šnekėtų, save laiko lenkais, nes „gyveno Lenkijoje“, išpažįsta „lenkų tikėjimą“ (katalikas – tik lenkas), mokėsi lenkiškoje mokykloje. Be to, taip elgiasi, vengdami aplinkinių pašaipos.

Tačiau krašte išliko lietuviški papročiai, pakelėse – kryžiai su lietuviškomis koplytėlėmis (daug jų bolševikų nugriauta), naminiai tautiniai audiniai, rankšluosčiai, antklodės, lietuviški gėlių darželiai, nepakitęs ūkininkavimo būdas ir tradicijos, padavimų, prietarų, mitologijos nuotrupos. Visu tuo Pietryčių Lietuva nesiskiria nuo kitų Lietuvos sričių. Juk čia, o ne kur kitur, formavosi lietuvių tautos ir valstybės vygė.

Šiuo metu nubrėžtos pažangaus literatūros tyrinėjimo gairės: Lietuvoje bet kuria kalba rašiusiųjų palikimas yra Lietuvos kultūros dalis; tautosaka ir liaudies kūryba interpretuojama kaip vietinė Lietuvos kultūra, nors ir būtų kurta bei puoselėta nelietuviškai kalbėjusių žmonių.

Negalime likti nuošaliu užkampiu

„Švytėjo saliutai Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą garbei, - prisimena direktorė. – Mes turime būti verti senosios Europos. Reikia stengtis pažinti ją nuodugniau, iš esmės, nes mes – Rytų Lietuvos žmonės ir nesame nuošaliausio Europos užkampio gyventojai. Jei pavyktų realizuoti savąjį sumanymą, pasižadame būsimosiose knygose supažindinti mūsų krašto skaitytojus su mažiau jiems žinomais Europos šalių rašytojais ir poetais, filosofais ir mokslininkais; publikuoti Lietuvos kultūrologų darbus apie Europos tautų kultūros istoriją; skelbti išskirtinių asmenybių, savo dvasiniais pasiekimais paveikusių Europos kultūros istoriją, beletristines biografijas“.

Atsigręžimai ir sugrįžimai, arba Publicistiniai pamąstymai apie dokumentinę prozą, kurios stokojama

B.Kurgonienė mano, kad ateina laikas, kada jaunas ar jau subrendęs, juolab subtilios, jautrios prigimties žmogus vis dažniau ir atidžiau „ieško“ savęs, savo „šaknų“. Šis „ieškojimas“ – tai tautos padėties ir likimo sudėtingais istoriniais laikotarpiais apmąstymai, tautinės savimonės problemų suvokimas, kelio pasirinkimo gyvenimo kryžkelėje klausimai, tarsi dokumentinis savęs ir pasaulio atskleidimas, susimąstymas dėl savo misijos, būsimojo darbo, veiklos.

Šis išsiveržiantis „ieškojimas“ – sielos nerimastis, kad „neužmigtum“, nenuslopintum savosios atsakomybės. Kas gali padėti šiuose ieškojimuose? Knyga.

„Turbūt kiekvienam teko patirti užsimiršimo būseną, kai, pasinėrę į skaitymą, kuriam laikui „iškrentame“ iš kasdienio gyvenimo ritmo. Galima sakyti, kad tekstas yra erdvė, kurioje trumpam „apsigyvena“ dėkingas skaitytojas, pavirsdamas „dvimačiu popieriniu žmogeliuku“.

Tekstas „pagauna“ skaitytoją, kuris, atsidūręs teksto erdvėje, paklūsta jo ritmui ir siūlomai judėjimo trajektorijai. Kitaip tariant, skaitytojas yra vedamas teksto: šiuo atveju galėtume sakyti, kad, tekstas mus traukia“ (dr. J.Lavrinec).

„Manau, kad būsimiems autoriams ir leidėjams nebus ginčytinas teiginys: žmogus priklauso amžinybei ir arčiausiai jaučia asmenybę, o žmonija priklauso tik laikui. Galbūt per šitą teiginį priartėsime prie dramatiškos antrojo tūkstantmečio pradžios žmogaus būsenos – žmogus nemoka, nenori, vengia gilintis į save, domėtis savimi, - sako B.Kurgonienė. – Daiktų nuosavybė, buitiniai atributai, stebuklo laukimas, primityvios politinės prognozės, išoriniai ženklai vis dažniau atitveria mus nuo mūsų pačių…

Tauta, kurios švietėjai mano, jog minties ir ilgesio reglamentavimas, vengiant aptarimo, ginčų dėl skaudžių klystkelių, yra veiksmingiausia individualybės ugdymo priemonė, dramatiškai ar net labai kasdieniškai praranda savigarbą, sąžinę, perspektyvą, atmintį. Tikiu: patys problemiškiausi būsimųjų publikacijų puslapiai bus skirti etinėms bei estetinėms idėjoms, kurios mūsų gyvenime lėmė, lemia ir lems esminius dalykus. Ne vien menas išryškina šias idėjas, bet ir asmenybė, kuriai žmogiškumo vertė, dorovės nuostatos, grožio ir harmonijos spindesys žmoguje ir pasaulyje nėra vien dogmos. Šitos idėjos skaudžiai susikerta su šiandieniniu vertelgišku prakticizmu, kur asmenybės laisvė sutapatinama su neribotomis galimybėmis parduoti ir pirkti viską. Net vidinį žmogaus pasaulį, kurio sakralumą nedaug kas jaučia ir gina…“

Kiek daug galime suskaičiuoti rūpesčių ir uždavinių, kurie laukia autorių ir leidėjų. Ir kiekvienas atsirems į konkrečius žmones, dalis kurių patikėjo materialaus gyvenimo klampumu, didelių vadų stebuklais, minios nuožmumu, suprastintomis iki primityvumo vertybių sampratomis, savo išskirtinumu istorijos arenoje. Ir pats liūdniausias dalykas yra graudžiai maža galimybė šitiems rūpesčiams ir uždaviniams atsiremti į išmintingas asmenybes. Kur jos? Vienos sunaikintos, kitos išseko, gniaužiamos darbų naštos, atsakomybės ir šventai suvoktos pareigos – dalytis žmogiškumu, kas akimirką dalytis su visais, net su tais, kurie dar nežino, ką su tauriu žmoniškumu reikėtų daryti.

„Norėtųsi, kad būsimųjų kūrinių autoriai ir leidėjai išryškintų, papasakotų apie tokias asmenybes, kurioms gyvenimas buvo ne empirinis akimirkų spiečius, nuobodžiai pasikartojantys reginiai, norai, išsipildymai. Apie tokias asmenybes, kurios, suvokdamos savojo gyvenimo baigtinumą, žinojo, jog kiekviena šviesiausia buvimo Žemėje dalis tampa istorijos, tautos, artimųjų savastimi, – sako B.Kurgonienė.

– Būsimųjų knygų populiarumą lems tai, kiek jose atsispindės istorinės atminties veiksmingumas, valingas apsisprendimas, dvasingumo atsparumas ir giluminiai mūsų kultūros klodai – gali būti – jau paskutiniai tautos vitališkumo rezervai…“

Būtina puoselėti saviškių autorių kūrybą. Tačiau, kad taptum literatu, būtinas talentas.

Kūryba ir tarnavimas kokioj nors kontoroj ar firmoj yra sunkiai suderinami dalykai. Todėl reikia sudaryti sąlygas menininkams kurti: duoti pinigų, už kuriuos jie po metų kitų atsiskaitytų kūriniais.

Verslo žmonės irgi galėtų remti kultūrą. Žinoma, ne už dyką. Reikėtų sudaryti sutartis – ilgesniam laikui – kokiam nors projektui (būsimajam kūriniui) realizuoti. Kūrėjas turėtų iš ko gyventi. Ir rašytų. Rėmėją garsintų knyga.

Jai ne tas pats, kuo ir kaip gyvena Tėvynė…

Mintyse samprotauju, mėginu atspėti, kas traukia žmones prie jos – B.Kurgonienės. Gal, anot rašytojos Patricijos Korn, žavesys – tai yra kažkas, ką žmogus turi. Negalima to sukurti. O ji net nebando to daryti. Birutė tokia: jai niekada nebuvo ir nėra tas pats, kuo ir kaip gyvena Lietuva – jos tėvynė…

B.Kurgonienė – ne tik Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centro direktorė, bet ir Mažosios Lietuvos reikalų tarybos atsakingoji sekretorė, klubo „Voruta“, Karaliaus Mindaugo kolegijos, Lietuvių etninės kultūros draugijos narė.

Laikas padėti tašką šiame pasakojime, kuris – jau ir taip ilgas. Kuo ir kaip pabaigti? Nieko geresnio nesugalvoju, kaip paklausti: „Jūsų gyvenimo credo?“ – „Daryti gera kitiems, netrokštant atpildo. Turime pasodinti medžių, po kuriais niekada nesėdėsime…“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija