|
Anomalijos
Petras KATINAS
Šiemetėje sekimo ir mulkinimo rinkimų kampanijoje išryškėjo vienas įdomus dalykas: valdančiosios koalicijos vadų ir paprastų partijos narių ypač nervinga reakcija į Tėvynės sąjungos kandidatų atvirą paklausimą, kokia bus socialdemokratų ir po jų sparnu priglaustų socialliberalų nuostata dėl koalicijos su rusų bojarino vadovaujamais darbiečiais sudarymo po Seimo rinkimų. Nors jau pakankamai aišku, kad, ištraukę iš nežinios šį apsukrų suvirintoją iš Archangelsko ir padarę jį politiku bei milijonieriumi, socialdemokratai ir jų prielipai šoks pagal V.Uspaskich dūdelę. Tuo galima neabejoti.
Bet dar labiau valdantieji pradeda muistytis, kai jų klausiama apie užsienio politiką. Konkrečiai, apie santykius su Maskva, kuri pastarosiomis savaitėmis Lietuvos atžvilgiu ėmė vykdyti 1939 metų pabaigos ir 1940-ųjų pradžios politiką. Tai galima vertinti vienareikšmiai: vykdomas kardinalaus valdžios pakeitimo Lietuvoje scenarijus. Statistai iš esmės tie patys buvusieji nomenklatūrininkai, jų išauginti ir ištreniruoti jaunieji bei išmokslinti pagrindinėje komunistinių partinių ir ūkinių veikėjų kalvėje Kauno politechnikos institute bei Maskvos ir Leningrado partinėse mokyklose. Todėl dabartinių socialdemokratų vadų, konkrečiai, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko G.Kirkilo nuolat kartojami samprotavimai apie gerus kaimyninius santykius su Maskva ir su Minsku yra visai nesuprantami. Pasirodo, ir Kremliaus kontroliuojamo 1-ojo Baltijos kanalo istorijos klastojimai, ir pagaliau šiomis dienomis parodyta provokacinė bei grėsminga TV centr laida, kurioje Lietuva įvardijama kaip vienas terorizmo centrų, tėra smulkmena. Anot G.Kirkilo, jau nekalbant apie A.Brazauską, tokios laidos ir panaši propaganda dar nieko nereiškia. Atseit tai neatspindi oficialios Kremliaus politikos. Tai kaip tada, drauge G.Kirkilai, su prezidento V.Putino patarėjo ir stratego Sergejaus Jastržembskio kalba Europos Parlamente, kurioje jis pateikė daugybę kaltinimų Lietuvai ne tik dėl jos priešiškos politikos neleidžiant Rusijos piliečiams laisvai važinėti po Lietuvos teritoriją, bet ir dėl teroristų rėmimo? Užsienio reikalų ministras A.Valionis irgi ragina nekreipti pernelyg daug dėmesio į Rusijos akibrokštus ir provokacijas. Gerai, kad šį kartą sureagavo prezidentas V.Adamkus, pareiškęs, jog Lietuva turi atitinkamai reaguoti į panašius puolimus. Įdomu, jog Kremliaus propagandininkai ir S.Jastržembskis, vadindami Lietuvą teroristų rėmėja, remiasi Generalinio štabo viršininko generolo Balujevskio įspėjimu, kad Rusija, niekieno neatsiklaususi ir nepranešusi, pasilieka sau teisę smogti čečėnų teroristų rėmėjams bet kokioje pasaulio vietoje. TV centr laidų vedėjas ragino generolą taip ir pasielgti. Europarlamente, paklausus S.Jastržembskio, kodėl Rusija neatiduoda Lietuvai 1991-ųjų Medininkų pasienio posto žudikų, šis Kremliaus emisaras sakė neprisimenąs tokio įvykio
Tiesą sakant, Europarlamente faktiškai tik vienas iš mūsų parlamentarų prof. V.Landsbergis drįsta priminti Rusijai tokius dalykus. Penki V.Uspaskich parlamentarai ir K.Prunskienės atstovas, ko gero, atstovauja ne Vilniaus, o Maskvos interesams.
Užtat dar kartą prieš prof. V.Landsbergį sukelta nauja puolimo ir šmeižto banga. Pasinaudota Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme pradėta nagrinėti baudžiamąja byla prieš liaudies rašytoją ir liaudies gynėją Vytautą Petkevičių, kuris savo susloviškame paskvilyje Durnių laivas tyčia apšmeižė jau mirusį valstybės ir visuomenės veikėją prof. V.Landsbergio tėvą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį. Liaudies rašytojas į teismo salę pasikvietė visą būrį labai spalvingų liudytojų. Kaip senas ir patyręs partinis veikėjas ir provokatorius, V.Petkevičius pasitelkė vadinamuosius disidentus ir politinius kalinius, didžiai pagerbtus LDDP valdymo metais, Stasį Stungurį ir buvusį Seimo narį Aleksandrą Bendinską. Salėje sukinėjosi ir šūkavo dar keli panašūs disidentai, kurie teismo posėdį pavertė kaltinimu visai Landsbergių giminei. Kalčiausias, pasirodo, yra drįsęs paskelbti nepriklausomybę prof. V.Landsbergis. Tarp liudytojų buvo ir sovietinis akademikas žemdirbys (panašus į dabartinius Seimo komunistinės nomenklatūros žemdirbius V.Einorį ir M.Pronckų) Ksaveras Purvinskas. Pastarasis teismo posėdyje net dvi su puse valandos skaitė savo studiją apie V.Landsbergį-Žemkalnį ir jo šeimą, kurioje nurodė esą V.Landsbergis-Žemkalnis dar prieš karą buvo užverbuotas KGB ir net buvo gestapo agentas. Teismui K.Purvinskas pateikė net kelis egzempliorius savo studijos. Akademikas taip pat citavo KGB sukurptus dokumentus, įvairių sovietinių rašeivų, tokių kaip V.Petkevičius, ir Maskvos kagėbistų parašytas knygas bei pan. Ką jau kalbėti apie A.Bendinską, kuris LDDP valdymo metais darbavosi V.Petkevičiaus vadovaujamame Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Neapykantos purslais putojo ir buvęs V.Šustausko partietis B.Pakėnas, dabar tapęs tarsi Durnių laivo bocmanu. Kaip gražiai susivienijo įvairios komunistinės atplaišos, dreifuojančios tariamai skirtingomis kryptimis! Apie akademiką K.Purvinską vertėtų pakalbėti kiek plačiau. Tai jis viename nepriklausomame dienraštyje, vos Lietuvai paskelbus pareiškimą tapti ES nare, prapliupo straipsniais ir studijomis apie tai, kaip Lietuva, tapusi ES nare, praras savo nepriklausomybę, o ES lygino su Sovietų Sąjunga. Dar daugiau: K.Purvinskas ypač pabrėžia, kad ES diktatas kur kas pranoksta buvusios SSRS diktatą. Štai ką jis rašė 2002 metų gegužę tame dienraštyje: Lietuvai įstojus į ES kartu bus atiduotas ir tautos suverenitetas Europos didžiųjų valstybių tarptautinių finansinių susivienijimų ir stambiojo kapitalo valiai. Taip bus prarasta ir Lietuvos valstybės nepriklausomybė, teritorinis vientisumas ir net konstitucinė santvarka. Kaipgi Purvinskas galėtų paaiškinti tai, kad po įstojimo į ES Lietuvos piliečiai nepastebėjo, jog Lietuva prarado nepriklausomybę, teritorinį vientisumą ir pan.? Šioje demagoginėje tiradoje atsispinti ne tik K.Purvinsko, bet ir į jį panašių Lietuvos nepriklausomybės priešų bei niekintojų filosofija: atitraukti Lietuvą nuo euroatlantinių struktūrų, pirmiausia nuo JAV ir NATO, ir vėl pajungti Maskvai. Štai kokie liudytojai mūru stojo ne tiek už bendramintį ir bendražygį V.Petkevičių, kiek dar kartą bandė smogti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui labiausiai nusipelniusiam žmogui ir visai jo giminei. Galima pažymėti dar vieną dalyką. Liaudies rašytoją gynė žymusis panašių veikėjų ir nusikalstamo pasaulio vadinamųjų autoritetų gynėjas advokatas Vytautas Sviderskis. Taigi kompanija pakankamai pažįstama. Juk kas ne kas kitas, o V.Petkevičius puikiai žino, kad tokių kaip A.Bendinsko, S.Stungurio tipo disidentų arba K.Purvinsko mentaliteto akademikų ir filosofų, jų advokatų kamieno šaknys vienos Rusijoje išaugusios ir sovietinės nostalgijos syvais besimaitinančios. Taigi kalbėti apie patį V.Petkevičių irgi nėra prasmės. Tiesa, sovietmečiu jam buvo leista savo kūriniuose ir publicistikoje retsykiais pakritikuoti pernelyg suvešėjusias komunistinio marazmo apraiškas. Tačiau jis visada buvo ir liko komunizmo, Rusijos ir Lenino liaupsintojas. 1987 metų rudenį, minint bolševikinės revoliucijos 70-ąsias metines, rašytojas prirankiojo kruvinojo Lenino citatų ir aiškino, kad M.Gorbačiovo perestrojka ir viešumas yra grįžimas prie leniniškų gyvenimo normų. Beje, pripažindamas, kad neišvengiame tam tikrų klaidų ir mes (t.y. komunistai - P.K.), jis čia pat pažymi, jog stalininių represijų metu buvo sunaikinti tokie žymūs lietuvių tautos sūnūs kaip Z.Angarietis ir J.Vareikis bei panašūs lietuvių tautos išdavikai: Dieve mano, kokia neįtikinamai brangia kaina mums reikėjo sumokėti už vadinamuosius augimo trūkumus. Ir atsiskaitėme už juos ne šlamančiais, ne braškančiais, bet žmonėmis. Labai dažnai geriausiais, principingiausiais leniniečiais. Nieko sau! Lietuvių tautos mirtini priešai vadinami geriausiais ir principingiausiais. Ir nė žodelio apie dešimtis ir šimtus tūkstančių, pasmerktų mirčiai Sibiro taigose, Vorkutos ir Magadano lageriuose, Kazachstano stepėse.
Deja, V.Petkevičius ne vienintelis toks. Štai praėjusią savaitę Kauno menininkų namuose kitas žmonių sielų inžinierius Vytautas Bubnys pristatė savo naują knygą, kurioje Lietuvos partizanus prilygino stribams, ir labai įsižeidė, kai vienas pristatyme buvęs literatas pasibaisėjo tokiu palyginimu. Aišku, istorijos klastojimas mėgstamiausias kai kurių sovietmečio laikais pamalonintų rašytojų užsiėmimas. Dažniausiai jie naudojasi KGB kabinetuose sukurtais falsifikatais. Pavyzdžiui, tokiais fundamentaliais moksliniais veikalais, kaip kagėbistų B.Baranausko ir E.Rozausko redaguotomis Masinės žudynės Lietuvoje, kurias leido Minties leidykla, o leidėjai buvo labai solidūs: Lietuvos TSR mokslų akademija, Archyvų valdyba prie LTSR Ministrų tarybos ir LTSR valstybinis archyvas.
Rugsėjui baigiantis visa žiniasklaida kelioms dienoms gavo sotaus peno dėl reto gamtos reiškinio žemės drebėjimo. Nesvarbu, kad dauguma žmonių jo visiškai nepajuto, bet Nacionalinis radijas ir TV nuolat transliavo apokaliptines laidas. Atrodė, kad vos ne Vezuvijus atsivėrė Lietuvoje. Moterys uoliai dalijosi patirtais įspūdžiais. Pasirodo, vienai geriant arbatą ši išsilaistė iš puodelio, kitai fotelis sugirgždėjo ir t.t. Pompėjos žlugimas daugiau nieko! Kol žiniasklaida aptarinėjo visas tas baisybes, politinėje virtuvėje ir toliau buvo verdamas neaiškios kilmės ir skonio viralas. Driokstelėjo naujo skandalo bombelė. Generaliniam policijos komisarui, visų reitingų čempionui Vytautui Grigaravičiui paskelbus, kad tarp kandidatų į Seimą yra žmonių, susijusių su nusikalstamu pasauliu, pirmiausia tuo labai įsižeidė valdančiosios partijos vadas ir Pemjeras, o vos grįžęs iš JAV Prezidentas faktiškai pakartojo A.Brazausko priekaištus generaliniam komisarui, kad tas savo pareiškimu padarė neleistiną ir kone nedovanotiną klaidą. Pripažinęs, kad nusikalstamo pasaulio veržimasis į valdžią yra netoleruotinas demokratinėje valstybėje, Prezidentas taip pat, pareiškė, kad tokia informacija neturėjo patekti į viešumą. Keistoki samprotavimai. Tai, kad į viešumą ėmė patekti tokio pobūdžio informacija, yra labai pavojinga tendencija. Informacijos nutekėjimas, tiksliau, jos nutekinimas, tampa ypač grėsminga jėga, savotiška chroniška liga. Jeigu informacija nuteka iš Generalinės prokuratūros, STT, pagaliau VRM ir VSD ar Generalinio policijos komisariato, tai ji gali nutekėti ir į kitų šalių (nereikia aiškinti, kokių) specialiąsias tarnybas iš pačių aukščiausių valdžios institucijų. Todėl tenka tik stebėtis, kaip, esant tokiai situacijai, mes buvome priimti į NATO. Štai kokios anomalijos krečia Lietuvą. Išpūstas žemės drebėjimo burbulas tėra tik uodo įkandimas, kurį kai kas pasistengia panaudoti nedovanotinam akių dūmimui veržiantis į valdžią antilietuviškoms jėgoms.
© 2004 "XXI amžius"
|